Siekdamas išlaikyti „perestroikos“ kursą ir bandydamas bent kaip išsaugoti braškantį sąjungos monstrą, Michailas Gorbačiovas buvo priverstas nuolaidžiauti. Pavyzdžiui, būtent jo iniciatyva buvo įvestos kelios SSRS konstitucijos pataisos, po kurių, 1990 kovo 15-ąją, jis tapo prezidentu. Tuo metu kituose Sovietų Sąjungos centruose buvo aktyviai svarstoma, kokiu būdu atsiskirti nuo šios valstybės.
Pavyzdžiui, Lietuvoje dar 1990 vasario 8-ąją atsisakė pripažinti SSRS konstitucijos viršenybę, o taip pat 1940-ųjų „Liaudies Seimo“ pareiškimą dėl stojimo į Sovietų Sąjungą. Viso to kaltininkai – „Sąjūdis“, įkurtas 1988-ais, siekiant Lietuvos nepriklausomybės. 1990-ųjų vasarį vykusiuose rinkimuose opozicinė komunistams partija nugalėjo rinkimuose. O jau 1990 kovo 11-ąją „Sąjūdžio“ atstovai paskelbė Lietuvos nepriklausomybės deklaraciją.
Vilniuje atkreipė dėmesį į tai, kad SSRS 1924-ųjų, „Stalino“ 1936-ųjų ir „Brežnevo“ 1977-ųjų konstitucijose buvo teigiama, kad respublikos turi teisę išstoti iš SSRS sudėties. Maskva į tai atsakė tik kovo 15-ąją, kai deputatai paskelbė, kad toks scenarijus įmanomas tik tuomet, kai bus nustatyta respublikų pasitraukimo įstatyminė bazė.
M. Gorbačiovas visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti „maištininkus“, todėl siūlė „vesti dialogą su politikais ir kultūros atstovais“. Tačiau tuo pat metu naktiniame Vilniuje pasirodė sovietinė karinė technika, kuri Kremliaus manymu, nebuvo teroro priemonė.
„Dabartinė lietuvių valdžia nesiklausydama proto balso, ir toliau ignoruoja III-ojo SSRS liaudies deputatų suvažiavimo sprendimus, vykdo vienašališkus, prieštaraujančius SSRS Konstitucijai ir įžeidžiančius visą Sąjungos charakterį, sprendimus“, – rašė SSRS tuometinis prezidentas savo straipsnyje, pasirodžiusiame „Pravda“ laikraštyje, skirtame Lietuvos piliečiams.
Šis straipsnis, kaip ir kreipimasis į Lietuvos Seimą, nesulaukė „tinkamo“ atsako ir nepadėjo užmegzti jau nutrūkusį dialogą. Todėl Kremlius nusprendė „užmegzti dialogą“ grasinimais, o vėliau – veiksmais. Lenta.ru pažymi, kad tų metų kovą M. Gorbačiovas vykdė slaptas derybas su Lietuvos nepriklausomybės šauklių atstovais. Tačiau kalbėjosi jis su Lietuvos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi Algirdu Brazausku, kuris „po rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą pradėjo reikalauti didžiulių piniginių kompensacijų“.
Netrukus po to – 1990 balandžio 13-ąją – M. Gorbačiovas kartu su Ministrų tarybos pirmininkų Nikolajumi Ryžkovu Lietuvos valdžiai išsiuntė ultimatumą.
Ultimatume buvo siūloma iki balandžio 15 dienos pripažinti SSRS Konstitucijos viršenybę ir atsisakyti nuo pretenzijų į nepriklausomybę. Kitokiu atveju Lietuvai buvo grasinama sankcijomis įvedant ekonominę blokadą. Negavę teigiamo atsako, SSRS balandžio 17-ąją įvedė Lietuvai sankcijas, kurios įsigaliojo jau kitą dieną.
Ekonominė blokada prasidėjo sustabdžius naftos ir dujų tiekimą Lietuvai, o vėliau ir atsiradusiu prekių sąrašu, kurias buvo draudžiama įvežti į Lietuvą, tarp jų ir maisto produktai bei įvairios žaliavos, be kurių gamybą sustabdė daugelis Lietuvos gamyklų. Lietuvoje tuo metu šoktelėjo dujų ir benzino kainos. Būtent tuo metu šalyje buvo įvesta produktų už talonus programa.
M. Gorbačiovo iniciatyvos tuo nesibaigė – netrukus Lietuvai buvo įvesta ir jūros blokada.
Tačiau sankcijos, įvestos Vilniui, skaudžiai smogė ir sugriuvusiai sovietų ekonomikai, ypač dėl to, kad Lietuvoje buvo daugiau nei šimtas sąjunginio mąsto gamyklų, o taip pat ir Kaliningrado sričiai, kuri didžiąją dalį elektros gaudavo iš kaimyninės respublikos. Tuomet Lietuvos valdžia nustojo tiek elektros energiją ir respublikos teritorijoje dislokuotiems kariuomenės daliniams.
Be to, Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė sprendimą rekonstruoti Klaipėdos uostą, įgalinant jį priimti naftos tanklaivius ar dujovežius iš kitų šalių. Dar daugiau nemalonumų SSRS sukėlė tai, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžios pasirašė susitarimą dėl bendros Baltijos rinkos, kuri sustiprino trijų šalių siekius paskelbti nepriklausomybę ir sumažinti priklausomybę nuo SSRS.
„Vežame cukrų, druską, margariną, kalbu tik apie pačius būtiniausius produktus. Šių prekių mes turime porai mėnesių – gegužei ir birželiui. Sunkiau dabar su augaliniu aliejumi, kurio tiekimą mums praktiškai nutraukė Ukraina. Vakar vakare nedirbo jau 7,5 tūkst. darbuotojų. Neturėdami žaliavų, be darbo gegužės pirmąją gali likti 35 tūkst. darbuotojų“, – kalbėjo tuometinis respublikos vicepremjeras Algirdas Brazauskas.
Gegužę situacija tik blogėjo, tačiau esmė nesikeitė – lietuviai ir toliau aktyviai priešinosi centro valdžios veiksmams ir netgi pradėjo bendradarbiauti pagalbos klausimais su Europos lyderiais. Įtampa apogėjų pasiekė gegužės 9-ąją, kuomet vyko kasmetinis Pergalės dienos paradas Vilniuje. Žmonių nuotaikos toli gražu nebuvo šventinės.
„10 valandą prasidėjo karinės technikos maršas. Dalis publikos kariams mėtė gėles, lietuvių „afganai“ po šarvuočių ratais – savo medalius. Grupė jaunuolių atsinešė transparantą su užrašu „Red army – go home“ ir pradėjo skanduoti „Lietuva“ ir „Gėda!“, tuomet, pasak vietos atstovų, desantininkai pradėjo grumtis su minia ir bandė nustumti ją automatų buožėmis. Pražygiavus karinei technikai prospektu pajudėjo Antrojo pasaulinio karo veteranai ir sovietinių komitetų atstovai Lietuvoje. Jie dainavo „Katiušą“, šaukė „Fašistai! Fašistai! Lauk lietuvius!“,“ – taip tuomečius įvykius nušviečia rusų „Kommersant“.
Po to Lietuvos premjerė Kazimiera Prunskienė išvyko į Maskvą ir bandė pasiekti kompromisą, derybose dalyvaujant JAV ambasadoriui, tačiau susitarti nepavyko. O keturiasdešimtą blokados dieną buvo sustabdytos visos mazutu varomos elektrinės. Po jų – katilinės.
Tuo pat metu Baltijos šalyse lankėsi Borisas Jelcinas, palaikęs respublikų ryžtą siekti nepriklausomybės.
Lietuva nusprendė atsakyti į sankcijas, buvo priimtas sprendimas, kad mėsos ir pieno produkcijos tiekimas į SSRS mažinamas 10 proc.
Tuo pat metu nepriklausomybės paskelbimo procesai prasidėjo Latvijoje ir Estijoje, o tai sukėlė Maskvai naujų problemų. O kai visų trijų respublikų valdžios paskelbė atnaujinančios 1934-ųjų „Deklaraciją apie Latvijos, Lietuvos ir Estijos respublikų vienybę ir bendradarbiavimą“, tapo visiškai aišku, kad veikti Kremliui teks iškart prieš visus. Birželį trijų respublikų lyderiai vykdė derybas su Michailu Gorbačiovu, tačiau jos nedavė jokių rezultatų.
Birželio pabaigoje šiokį tokį proveržį derybose pavyko pasiekti: M. Gorbačiovas išsireikalavo iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pristabdyti teisinį Nepriklausomybės akto galiojimą 100 dienų, o Kremlius iš savo pusės prižadėjo nutraukti ekonominę blokadą.
Derybos dėl Lietuvos pasitraukimo iš SSRS ir tokio veiksmo sąlygų užsitęsė iki gruodžio ir nieko nedavė, todėl 1990-ųjų gruodžio 28-ąją Nepriklausomybės akto pristabdymo memorandumas buvo atšauktas.
Į tai M. Gorbačiovas nusprendė atsakyti jėga ir išsiuntė į Vilnių ir kitus Lietuvos miestus kariuomenę, tarp jų ir desantininkus. Kulminacija buvo pasiekta 1991-ųjų sausio 13-ąją, kai šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą žuvo civiliai gyventojai. Sutartis tarp Lietuvos ir SSRS buvo nutraukta krauju.
