Tačiau tokius kaltinimus išgirdęs moters sūnus Andrejus Malašenkovas paviešino savo dienoraštį, kuriame ligos metu žymėjosi, kaip į mirtį artėjo jo motina. Ištraukas iš dienoraščio jis paviešino miesto informaciniame tinklapyje, be kokių nors papildomų komentarų.
2016.01.09
Po pietų pirmieji simptomai (silpnumas, vakare temperatūra).
2016.01.10
Vakare ji pradėjo vartoti priešvirusinius vaistus inraviriną, nurofeną ir vaistus nuo kosulio. Temperatūra periodiškai tai pakildavo, tai nukrisdavo. Arčiau 15-os dienos dar labiau pasijuto silpnumas, galvos svaigimas ir dusimas vaikštant, bet koks maistas turėjo kartumo prieskonį.
2016.01.15
Prieš pietus iškvietėme gydytoją į namus, gydytoja paklausė ir pasakė, kad reikia skubiai vežti į ligoninę. Patys savo automobiliu nuvažiavome iki priėmimo skyriaus, su sustojimais, prilaikant ją už rankos pakilome į antrąjį aukštą. Gydytojai labai neskubėjo imtis kokių nors veiksmų… Vėliau seselė jos paklausė, spaudimo nematavo. Davė siuntimą daryti plaučių nuotrauką.
Nuotrauką daro kitame pastate. Mes vėl su pailsėjimais nusileidžiame iš antrojo aukšto, einame į kitą pastatą – apie 100 metrų. Ten į mūsų paniką ir dėmesio atkreipimą, kad žmogui bloga ir reikia skubiai daryti rentgeną reakcijos nebuvo. Pasakė – laukite.
Kantrybės laukti man užteko 5 minutėms… Aš pradėjau vaikščioti pas visus ir uždavinėti klausimus, kodėl ir ko mes laukiame. Tik vienas iš personalo darbuotojų pasakė, kad aparatas sugedęs, perdegė lempa. Iškvietė meistrą… Aš supratau, kad laukti nėra prasmės.
Mes grįžome atgal, į skyrių antrajame aukšte. Atėjus ten, teko aiškinti, kodėl neturime rentgeno nuotraukos, kad ten sulūžo aparatas. Atsakymas – laukti. Tik man nebuvo aišku, ko mes laukėme. Jau grubiai pradėjau visų klausti, ko ar kodėl mes laukiam, kodėl iki šiol mano mamos neguldo į palatą, man pasakė – laukiam gydytojo… Ir tik po to, kai aš suradau jo kabinetą, ir „švelniai tariant“ paprašiau užsiimti mama, jis paklausė jos kvėpavimo, nors tai jau darė sesutė, ir ją paguldė į palatą. Ar padarė jai rentgeną, mes nežinome.
Vakare ją perkelia į reanimaciją. Reanimatologai jokių prognozių neduoda. Sako, kad būklė prasta. Mes vis klausėme, ar reikalingi kokie nors preparatai, gal, kažką reikia nupirkti, surasti… Mums visada atsakydavo, kad jie turi viską, ko reikia.
2016.01.16
17:34 su mama telefonu kalbu paskutinį sykį, jos būklė prasta, pagerėjimų nėra… Vėliau, po pusvalandžio, skambinu į reanimaciją sužinoti jos būklės, o manęs paprašė atvažiuoti… Ją prijungė prie dirbtinio kvėpavimo aparato… Man paaiškino, kad nenorėjo jos kankinti, prijungė, kad ji sukauptų jėgų ir atsistatytų plaučiai.
2016.01.17
Jokių pokyčių, būklė prasta, negerėja ir ne blogėja. Taip teigė reanimacijos gydytojas. Mums atidavė jos daiktus.
2016.01.18
Per pietus mums paskambino ir pasakė, kad ji mirė.