Prezidentė Dalia Grybauskaitė, atkakliai mėginanti pateisinti kietos ponios, kurią visi turi gerbti ar bent bijoti, įvaizdį, nei iš šio, nei iš to nutarė įsikišti į „gerų“ ir „negerų“ tautos prisikėlimą žadėjusių politinės scenos geltonsnapių kovas. Padarė tai absoliučiai neraštingai ir nevykusiai, neįvertindama ir galimų pasekmių savo pačios laimingo prezidentavimo perspektyvoms.
Purvo vonios
Stebint Seimo pirmininko Arūno Valinsko šalininkų ir priešininkų kovas partijoje, kuri kažkada čia skelbėsi prikelsianti tautą, matosi daugybė prieštaringų dalykų. Daug triukšmų, propagandos, užkulisinių intrigų ir, kaip dera specialiųjų tarnybų nekontroliuojančiai valstybei, apsitaškymo operatyviniais kompromatais.
Kieno mašinos kur kada parkavosi, kieno žmonos sesuo kur dirba ir kokiam provincijos partijos rateliui priklauso, kas ką, kada, kur ir su kuo gėrė... Dalies šios informacijos susirinkti, sugrupuoti, suguldyti į pasirodžiusias spaudoje schemas bei išspjauti į viešumą niekaip neįmanoma neprieinant prie šaltinių, kurie neturėtų būti prieinami visiems – prie asmens duomenų.
A. Valinskas, kaip teisingai pastebi apžvalgininkas Arūnas Daugėla, dėsningai sumoka už visas bjauriausias savo charakterio savybes, politinį infantilumą ir atsakomybės jausmo stoką. Kaip apgailėtinas žioplys jis nuo pat kadencijos pradžios įsivėlė į labiau patyrusių koalicijos partnerių sugalvotą ir užkulisiuose jam įpūstą kovos su „žiniasklaidos persekiojimu“ verpetą.
Dar anksčiau susirinko sau partiją iš atsitiktinių pakeleivių, kuriuos vienijo tik politinių pažiūrų neturėjimas ir holivudinių dublerių rūbinei būdingi gebėjimai krėsti vieni kitiems smulkias, bet, kaip jiems atrodo, smagias niekšybes. Paskui net ir daugeliui pastarųjų sugebėjo nusibosti, o ir tiesiog nesuvaldė interesų kovos savo nenormaliajame darinyje, kur jau želia ne tik ąžuolai, bet ir dilgėlės. Kartu tai primena rusišką animacinį filmuką apie grybų ir žirnių karus, iš kurių valstybei naudos, kaip iš ožio pieno.
Taigi, A. Valinskas, kuris dar sugebėjo ir nesuprasti, kad gerti degtinę su kriminaliniais dėdėmis ir tetomis Seimo pirmininkui nedera, užuojautos nenusipelno tikrai.
Nėra kozirių
Pirmininkas tapo visiškai priklausomas nuo koalicijos parnerių požiūrio ir, šia prasme, yra pakankamai tinkamas premjerui Andriui Kubiliui, nes dabar tikrai mažiau „šakosis“ dėl kokių nors sprendimų ar postų. Tad ir ministras pirmininkas toliau demonstruoja deklaruotą krikščionišką atlaidumą ir prašo iš teisėsaugos ko nors daugiau, nei bendrosios moralės principams prieštaraujančių išgertuvių patvirtinimo.
Tokių dalykų kol kas neišgirdome, nors niekas negarantuoja, kad jie neguli kokioje nors Valstybės saugumo departamento vadovo Povilo Malakausko ar kokio kito veikėjo segtuvėlyje.A. Sacharuko liudijimai, kad jis susilaukė dar ir pirmininko sugėrovo prašymų neteisėtai padėti - reikšmingi, bet A. Valinskas juos įvardija, tik kaip oponento kerštą. Tad kol kas lieka tik labai nemalonaus tvaiko klausimas.
Nejučiomis prisimena labai amoraliu laikytas ir visuotinai išjuoktas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Bilo Clintono paišdykavimas su vėliau išgarsėjusia „naivia mergaite“. Jis nesibaigė apkalta net ir po to, kai prezidentą pagavo apsimelavus. Mat, šalia visų savo laisvalaikio įpročių, B. Clintoną visuomenė ir politikos elitas laikė gerai einančiu pareigas vadovu. Ar tokiu koziriu gali pasigirti A. Valinskas? Vargu.
Tūkstantinė minia jo ginti tikrai nesusirinks. Ir net frakcija nesėdės su plakatais bei marškinėliais Seimo salėje, kaip darė Viktoro Uspaskicho ginklanešiai. Nepelnytai iškilęs ir greit nupuolęs, pramogų verslu politikos nesugebėjęs paversti juokdarys neturi visiškai jokių kozirių.
Kuo dėta D. Grybauskaitė?
Seimo pirmininkui nušalinti Lietuvoje nereikia apkaltos. Pakaks Seimui nubalsuoti. Tam, kas yra susipažinęs su šalies Konstitucija ir bendrais valdžių atskyrimo principais, aišku – tai išskirtinai Seimo reikalas ir seniai reitingų bedugnėje besivoliojančiai institucijai pačiai teks spręsti – kaip ropoti iš dabartinės pamazgų duobės.
D. Grybauskaitė teisi, kai nelaukia, kol pasveiks jai tiesiogiai pavaldžios institucijos generalinis direktorius, kai atleidžia jo pavaduotojus, net jei serga ir labai žymus generolas. Yra daugiau tokių institucijų ir jai tiesiogiai priskirtų valdžios sričių. Jos valioje skirti ir reikalauti pašalinti ministrus, teikiant atitinkamus dekretus arba tiesiog naudojant tai, kas vadinama moraliniu autoritetu. Kas ne jos kompetencijoje - tai nurodinėti institucijai, kuri jai jokia forma, jokiu mastu ir jokia prasme nepavaldi.
Prezidentė pagal mūsų Konstituciją turėjo prisiekti tautos atstovų akivaizdoje ir parlamentinės respublikos pas mus dar niekas nepanaikino. Tikiuosi, kad joks lukašenkinio tipo šaunuolis to ir nepadarys.
Tad visai nepriklausomai nuo to, kas būtų Seimo pirmininkas, – Arūnas Valinskas, Aleksandras Sacharukas, Petras Gražulis ir Antanas Nedzinskas, – imperatyviai aiškinti tokiam asmeniui, kada jam atsistatydinti,– ne jos Ekscelencijos reikalas.
Valdininkiškas įkarštis
Šis, nei į tvorą, nei mietą nuskambėjęs, raginimas, vėliau supanašėjęs į grasinimą (jau paraginta pasitraukti, „kol to nepadarė pats Seimas“), atrodo, reiškia kietosios ponios nuomonę, kad ji gali priversti parlamentą balsuoti taip, kaip jai patinka.
Jei D. Grybauskaitė ir jos išmintingi patarėjai tikrai taip mano, tai dera priminti, kad josios pirmtakui patarinėjusi Aušra Rauličkytė taip išprovokavo teisinę ir politinę aklavietę.
Net būdama formaliai teisi, kaip vėliau patvirtino ir Konstitucinis Teismas, patarėja leido sau nuobodžiaujančiai parlamentarų miniai pasakyti, kad jie dėl Aukščiausiojo Teismo pirmininko atleidimo gali balsuoti tik taip ir ne kitaip. Padarinius mes žinome. Naudos iš to neturėjo niekas, tad vargu ar reiktų mindyti tą patį grėblį.
Kokį politinės atsakomybės mastą A. Valinskui užkraus tie, kas jį pirmininku išrinko, toks ir bus užkrautas. Tačiau kai kurių politologų nuogąstavimai, kad direktyvomis valdyti įpratusi karatistė ir valdininkė ne iškart išmoks būti politike – gali pasitvirtinti. Juolab, kad ir patarėja, turinti sufleruoti vidaus politikos klausimais, Audronė Nugaraitė atvirai skelbia neturinti politinių pažiūrų ir prezidentės pažiūras laikanti nesvarbiomis.
Galiausiai, veliantis į svetimus kompromatų karus ir mėtantis svariais pareiškimais, gali ištikti kaip tam A. Valinskui. Jo postringavimai apie dešimtį Dievo įsakymų kaip savo programą irgi dabar tik sutirština visų kylančių nešvarumų spalvas. Patogiomis aplinkybėmis bet kam galima priminti ypatingo savęs sušventinimo epizodus. Jei jau nereikia politinių pažiūrų, tai prisiminkime bent jau naujausią istoriją. Rolandas Paksas garsiai skelbėsi būsiąs tautos sąžinė ir išvaduotojas, o buvo pagautas ir išspirtas už parduotą pilietybę Jurijui Borisovui. Sugrįžęs Valdas Adamkus turėjo įsižeidusiai tylėti, kai paaiškėjo kiek ir kam jis dalijo pilietybių bei ordinų. Lazda visuomet su dviem galais.
