Patekti į prie Gerosios vilties žiedo Vilniuje įsikūrusią monetų kalyklą – nelengva. Vos tik įėjus pro storas metalines duris pasitinka apsaugos darbuotojas ir oro uostų lankytojams įprasti metalo detektoriai.
„Visas turimas monetas palikite saugykloje, nes išeiti iš šio pastato su tokiomis negalėsite“, – draugiškai perspėja monetų kalyklos įėjimą saugantis darbuotojas.
Po kelių minučių kelionės ilgais koridoriais ir lauku atsiduriame pačioje monetų gimimo širdyje – neypatingai didelės gamyklinės patalpos, pripildytos žvangančių pinigų garso. Keli darbuotojai, prižiūrintys monetas, rikiuoja supakuoutų 5 litų nominalo ritinėlius ir tikrina šių kokybę.
Paklausus, kokie kriterijai keliami ieškant trūkumų metalo gabalėlyje, kalyklos vadovas Saulius Vaitiekūnas atsako, kad tai elementarūs trūkumai.
„Tikriname lydinio kiekį, monetos svorį, ieškome netikslumų ir plika akimi matomų defektų, – pasakoja S. Vaitiekūnas. – Monetos reikalauja tikslumo, todėl būtent tai ir vertiname.“
Pats monetų nukaldinimo procesas neatrodo perdėm sudėtingas – mechanizuota, fizinio darbo beveik nereikalaujanti gamyba. Iš anksto paruoštos dvi monetų dalys, kurias nesunkiai įžvelgsime kiekviename 5 litų nominale, laikomos atskirose konteineriuose.
Atskirtos detalės patenka į kaldinimo aparatą, kuris milžiniška jėga tiesiog įspaudžia vieną monetos dalį į žiedą. Paruoštas monetas aparatas išspjauna į dar vieną cisterną, kurioje šios apžiūrimos.
Galiausiai monetos keliauja pro pakavimo aparatus kol būna susukamos į ritinėlius po 200 litų, vėliau jie supakuojami į 1 tūkst. litų pakuotes.
Detalesnę proceso iliustraciją galite matyti nuotraukų galerijoje ir vaizdo reportaže.