Visa savaitė iki gruodžio 10-osios, kai Stokholme ir Osle bus įteikiamos 2010 metų Nobelio premijos, žiniasklaidos ironiškai vadinama „mokslo, kultūros ir politikos orgijos“ dienomis. Mat šiemet šios iškilmės susijusios ne tik su solidžiais apdovanojimais tiksliųjų mokslų, literatūros ir taikos srityse, bet ir su skandalingais įvykiais bei detalėmis, kurios kompromituoja šį pasaulinį renginį.
Ceremonija politiškai pikantiškame padaže
Jau pirmadienį iš 11 Nobelio premijos laureatų į Švediją atskrido devyni. Bet šalia tų, kuriems penktadienį Stokholmo filharmonijoje bus įteikti diplomai ir piniginiai prizai (kiekvienas gaus maždaug po 10 mln. Švedijos kronų, t. y. po 1,5 mln. JAV dolerių), bus ir jų artimieji, kolegos, draugai. Laureatas savo delegacijoje gali atsivežti ne daugiau kaip 14 žmonių. Pavyzdžiui, apdovanotasis ekonomikos srityje 71-erių metų Dale'as Mortensenas iš Masačusetso technologijų instituto, dar su dviem mokslininkais pasiūlęs nedarbo mažinimo formulę, atvyko su 8 anūkų nuo 7 iki 17 metų kompanija. Iš Rusijos kilę Mančesterio universiteto mokslininkai Andre Geimas (52-ejų) ir Konstantinas Novosiolovas (jam vos 36-eri, jis jauniausias iš visų šiųmečių laureatų), apdovanoti už elektronikos naujoves, į iškilmes atvyko su šeimomis. Pirmąjį lydi žmona ir dešimtmetė duktė, o antrąjį – žmona, mama, tėtis, sesuo, dieveris ir metų sulaukusios dvynukės. Taip pat jų delegacijoje – Nobelio fizikos premijos laureatai: 1985 m. ją gavęs Klausas von Klitzingas (67-erių) ir 2004-aisiais – Francas Wilczekas (59-erių).
Kai kuriuos laureatus atstovaus kiti asmenys. Dėl sveikatos iškilmėse atsisakė dalyvauti nugalėtojas medicinos srityje, reprodukcinės biologijos profesorius ir chirurgas iš Mančesterio, vyriausias iš laureatų (85-erių) Robertas Edwardsas, kuris prizą gaus kaip dirbtinio apvaisinimo pradininkas. Vatikanas sukritikavo šį premijos skyrimą, tad gal ir dėl to apdovanojimą atsiims jo žmona Ruth.
Pagal Alfredo Nobelio testamentą Nobelio taikos premijos įteikiamos taip pat jo mirties dieną, gruodžio 10-ąją, bet Osle. Daugelio nuostabai, Nobelio taikos premijų komitetas ją skyrė Kinijos žmogaus teisių gynėjui Liu Xiaobo (gruodžio 28-ąją jam sukaks 55-eri) už kovą už žmogaus teises be prievartos. Pernai gruodį 11 metų kalėti nuteistas žmogaus teisių gynėjas, žinoma, neatvyks į Oslą, nebus išleista ir jo žmona Liu Xia: ji nuo spalio yra namų arešte už tai, kad pasirašė disidentinį Kinijos intelektualų kreipimąsi, o vyro taikos premiją (apie 1,4 mln. dolerių) sakė skirsianti represijų Tiananmenio aikštėje aukų artimiesiems. 1989 m. šioje Pekino aikštėje tragiškai pasibaigusioje protesto akcijoje dalyvavo ir jos vyras. Gali būti, kad ši premija šiemet iš viso nebus įteikta. Tai bus beprecedentis įvykis, nes anksčiau tris kartus šių premijų negalėjo atsiimti laureatai, tačiau jos įteiktos jų atstovams.
Garbingi svečiai gyvena Stokholmo centre, netoli Karališkųjų rūmų, viename garsiausių pasaulyje viešbučių „Grand Hotel“. Jie turės kuo užsiimti: interviu, susitikimai su žiniasklaida, konferencijos, paskaitos įvairiose studentų auditorijose, koncertai ir, žinoma, banketas, kuris, šiaip ar taip, yra visos savaitės pramogų kulminacija. Nobelio fondo valdybos pirmininkas Michaelis Sulmanas sakė, kad tai bus „tikra orgija“.
Kiniškas skandalas
Į Nobelio premijos įteikimo ceremoniją atsisakė vykti Kuba, Marokas, Kazachstanas, Irakas, Kinija ir Rusija. Pekinas ne tik ignoruoja ją: Kinijos ambasadorius Norvegijoje išsiuntinėjo laiškus kitiems Osle akredituotiems diplomatams, ragindamas nedalyvauti iškilmėse. Oficialusis Pekinas perspėjo, kad premijos skyrimas Kinijos vyriausybės kritikui – tai kišimasis į jos vidaus reikalus, nes Liu Xiaobo yra „nusikaltėlis“, kuris „organizavo agitacinius veiksmus, siekdamas nuversti valstybinę valdžią ir dabartinę socialistinę santvarką“. 2008-ųjų gruodį Liu Xiaobo pasirašė „Chartiją-2008“, kviečiančią demokratinėms reformoms ir vienpartiškumo likvidavimui. Po to pernai birželį jis buvo sulaikytas ketvirtą kartą, o vėliau namų arešto už tai gavo ir jo žmona.
„The New York Times“ rašė, kad ši istorija taps Kinijos įtakos tarptautinėje arenoje patikrinimu. Vakarams sunku atsispirti šiam spaudimui. Daugelis Europos šalių, įklimpusių į ekonomikos krizę, tokios kaip Graikija ir Ispanija, naudojasi Kinijos investicijomis. Pekinas superka jų skolas ir aktyvus, teikia didžiules paskolas, investuoja į jų ūkį lengvatinėmis sąlygomis, todėl, boikotuodama jai nepatinkančius renginius, Kinija valdo skaudų botagą, kuriuo čaižo ekonomiškai nusilpusias valstybes. Antai lapkričio pradžioje Pekiną aplankė Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono vadovaujama delegacija, į Paryžių buvo atvykęs pats Kinijos Liaudies Respublikos pirmininkas Hu Jintao. Manoma, kad Prancūzijai palankiomis sąlygomis susitarta parduoti Kinijai 110 prancūziškų lėktuvų „Airbus“.
Labiausiai Pekino spaudimui pasipriešino JAV, kurios spalį, paskelbus Nobelio taikos premijos laureatą, paragino Pekiną išlaisvinti Liu Xiaobo ir kitus politinius kalinius. Bet Kinijos valdžia tik sustiprino kitaminčių persekiojimą ir ėmė sodinti už grotų juos vieną po kito, o politinio kalinio draugus tiesiog užblokavo savo būstuose, atjungę telefonus ir kitas ryšio galimybes.
Su Kinijos valdžia solidarizavosi Rusija ir Kuba. Maskva buvo nusivylusi, kad Nobelio fizikos premija įteikta jos mokslo įstaigose (konkrečiai – Černogolovkos fizikos institute Pamaskvėje) parengtiems mokslininkams, kurie tęsti tyrimų išvyko svetur: A. Geimas turi Nyderlandų, o K. Novosiolovas – Didžiosios Britanijos ir Rusijos pilietybes. Rusija ir Kazachstanas paskelbė, kad nedalyvavimas taikos premijos įteikimo iškilmėse neturi jokio politinio motyvo, tiesiog jų Osle reziduojantys diplomatai tuo metu bus labai užimti...
Lietuviai nėra nuskriausti...
Pabaigai įdomu priminti apie Lietuvos pretenzijas į Nobelio premijas.
Beveik iškart po atkurtos Nepriklausomybės Lietuva pateikė paraiškas Nobelio taikos premijai gauti prof. Vytautą Landsbergį ir Persitvarkymo sąjūdį. Jie, kaip sakoma, laukia eilėje iki šiol... Buvo ir kitų, mažiau įtikinamų bandymų nominuoti lietuvius. Laikraštis „Mokslo Lietuva“ 2004 m. bandė matematiniu būdu prognozuoti, kada gi Lietuva turės savo laureatą. Prof. K. Makariūnas darė prielaidą, kad visose valstybėse mokslas išplėtotas vienodai, todėl tikimybė, kad mūsų šalies mokslininkas gaus Nobelio premiją, proporcingas gyventojų skaičiui. Skaičiavimo rezultatas: Lietuvai vienas laureatas tektų kas 190 metų. Kadangi praėjo daugiau kaip 100 metų nuo A. Nobelio mirties, mes jau galime turėti nugalėtoją... O skaičiuojant pagal kitą dydį – lėšų skyrimą mokslo tyrimams Lietuvoje ir pasaulyje, išeitų, kad Nobelio premija vienas lietuvis būtų apdovanotas kas 700 metų...
Bet tai teorija. O štai lietuviai iš tikrųjų jau yra gavę šią premiją. 2005 01 19 žurnalistas L. Ulevičius „Atgimime“ išsamiai aprašė ją gavusius lietuvių kilmės mokslininkus.
Pirmą Nobelio premiją lietuviai gavo, kai 1980 m. ji buvo skirta Czeslawui Miloszui. Po poros metų už chemijos mokslo laimėjimus apdovanotas Želvoje gimęs Aaronas Klugas. Tais pačiais 1991-aisiais, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, antrą „lietuvišką“ literatūros Nobelio premiją gavo Nadine Gordimer už apartheido skaldymą plunksnos jėga. 1996 m. lietuvių emigrantų anūkas Davidas Lee gavo trečdalį Nobelio premijos už fizikos tyrimus. 1998-aisiais Gertrude Ellion tapo nauju feminizmo sėkmės įrodymu: „vyriškoje“ medicininių tyrimų srityje ji gavo aukščiausią apdovanojimą. Už fiziologijos ir medicinos tyrimus 2002 m. trečdalis premijos buvo skirta ir šeštam lietuviui – S. Brenneriui.
Beje, šio L. Ulevičiaus straipsnio komentare patikslinama, kad 1985 m. ją gavo dar vienas lietuvių kilmės Nobelio premijos laureatas prof. Bernardas Lownas. Jo pirmoji pavardė – Boruchas Lacas. Gimė 1921 06 01 Utenoje, gydytojas kardiologas. Jo tėvas Utenoje turėjo lentpjūvę. B. Lownas mokėsi Utenoje, o 1935 m. su šeima išvyko į JAV. Premija jam paskirta kaip vienam iš tarptautinio judėjimo „Pasaulio gydytojai prieš branduolinį karą“ lyderių (kartu su E. Čazovu). Du kartus lankėsi Lietuvoje, buvo nuvykęs ir į Uteną.
