"Lietuvos žiniose" paskelbtas archyvinis dokumentas - sutrumpinta KGB pažyma apie JAV lietuvių "Santaros-Šviesos" federaciją sukėlė nekasdienį rezonansą. Kadangi redakcija sulaukė priekaištų, jog nekritiškai pažvelgė į KGB informaciją, LŽ yra priverstos priminti, ką išeivijos "Akiračiuose" svarbiausiomis temomis rašė KGB agentas "Pirklys". Viena tokių temų buvo šv. Kazimiero jubiliejus. Net okupuotoje Lietuvoje ateistai nesitaškė tokia tulžimi prieš krašto globėją kaip laisvajame pasaulyje "Akiračių" komentatorius "Buldogas". KGB savo autoriumi galėjo didžiuotis.
Ar verta važiuoti į Romą?
1984 metais, Lietuvoje ir pasaulyje ruošiantis plačiai minėti šv. Kazimiero 500-ąsias mirties metines, į kontrpropagandą įsitraukė ne tik okupacinis KGB padalinys Lietuvoje, bet ir kai kurie jo kontroliuojami išeivijos ruporai. Ypatingą dėmesį Lietuvos globėjo niekinimui skyrė artimas "Santarai-Šviesai" "atviro žodžio mėnraštis" "Akiračiai".
"Šv. Kazimiero 500 m. mirties sukakčiai paminėti iškilmės įvyks 1984 m. kovo 4 d. Romoje. Lietuviai katalikai išeivijoje pradėjo stiprią akciją, ragindami visus tose iškilmėse dalyvauti. Penki lietuvių kilmės vyskupai savo atsišaukime jau skelbia 1984 m. Šv.Kazimiero metais ir ragina visus važiuoti į Romą, kur popiežius laikys pamaldas ir pasakys atitinkamą žodį lietuviams, - anoniminiame "Akiračių" komentare reaguojama į Kanadoje leidžiamų "Tėviškės žiburių" kvietimą po minėjimo Romoje rinktis į Toronte vyksiantį Religinį pasaulio lietuvių katalikų kongresą. - Mums atrodo, jog tas šv. Kazimiero mirties metinių minėjimas kažkaip dirbtinai sulietuvinamas, padaromas visuotiniu Lietuvos tautiniu klausimu, o ne vien lietuvių katalikų švente."
"Akiračių" leidėjams parūpo ir numanomos išlaidos: "Šitoks grandiozinis minėjimas Toronte, be abejo, pareikalaus nemažai išlaidų. Jau dabar rengėjai prašo aukų iš visų lietuvių. Organizuojamos iš keliolikos JAV ir Kanados vietovių ekskursijos į Romą taip pat susijusios su išlaidomis. Todėl ir kyla klausimas, ar iš tikrųjų tos visos organizatorių pastangos iškels Lietuvos vardą tarptautinėje plotmėje ir "jos nelaisvė aidės visame pasaulyje"?"
"Akiračiai" žinojo atsakymus.
"Pirmiausia, istoriniai duomenys esą kelia didelių abejonių šv. Kazimiero lietuviška kilme, kai kurie istorikai net tvirtina, jog jis nemokėjęs lietuvių kalbos. Antra, iškilmės Romoje, kurių metu popiežius (1978 metais popiežiumi išrinktas Jonas Paulius II - aut.) laikys specialias pamaldas Šv. Petro bazilikoje, turi taip pat grynai lenkišką atspalvį. Pamaldų metu popiežiui asistuos 5 lenkų vyskupai, o lietuvių katalikų prašymas, kad asistuotų ir 5 lietuvių katalikų vyskupai, kol kas tebėra atmestas. Rengėjai apie tai visuomenės neinformuoja, tikėdamiesi, kad ir lietuviams vyskupams pavyks išsiderėti "lygias teises". Todėl vėl mes grįžtame prie pagrindinio klausimo - ar verta važiuoti į Romą, į lenkišką šv. Kazimiero minėjimą?" - toliau skleidžia abejones nepasirašyto straipsnio autorius. O, kaip teigia "Akiračių" metrika, "redakcija atsako už nepasirašytus straipsnius".
Kliuvo ir popiežiui
Visus 1984-uosius "Akiračiai" atkakliai įrodinėjo abejotiną Kazimiero lietuviškumą: "Iš visų savo 26 metų gyvenimo bent porą metų praleido jis Lietuvoje. Čia (Gardine) ir mirė. Nėra jokių duomenų nei apie jo tėvo (Kazimiero Jogailaičio - red.), kuris iš viso buvo didelis nemokša, nei apie šventojo lietuvių kalbos mokėjimą." Ne mažiau abejotinas ir šventumas: "Nebuvo jis didelis šventasis, jeigu tokiomis pačiomis kategorijomis būtų galima kalbėti apie šventuosius, kaip apie rašytojus."
Tačiau to nepakako. Straipsnyje "Lenkiški Lietuvos globėjai" Juozas Žygas rašo: "Lenkai, pasisavinę Kosciušką, Mickevičių, Kalinauską, Domeiką ir kitus, nei iš šio, nei iš to, panoro parodyti savo gerą širdį. Dabartinį popiežių panoro su mumis dalintis. Dėl tokio jų gerumo būtų galima net iš klumpių virsti, jeigu nenumatytume kokios nors klastos. O reikalas yra toks!"
Reikalas toks, kad 1980 metais Amerikos lenkų numizmatų draugija išleido popiežiaus Jono Pauliaus II medalį, kurio pristatyme rašoma, jog Karolio Wojtylos motina Emilija, gimusi Kaczorowska, buvo lietuvių kilmės: "Jų sūnui Karoliui šeimos istorija simbolizavo Lenkijos-Lietuvos unijos laikotarpį, didelės ir galingos valstybės šlovingas dienas XI-XVIII amžių būvyje bei bendrą kovą prieš Rusiją praėjusiame šimtmetyje."
"Iš šio teksto ir paaiškėja jų intencijos, susižavėjimas unija ir jos pasekmėmis, kurios mums, deja, buvo tragiškos, - rašo "Akiračiai. - Jų norima, remiantis bent popiežiaus vardo autoritetu, mus įpinti į unijines pinkles. Tos unijos jie dar vis negali užmiršti, tik, žinoma, ją savaip supranta. Jų supratimu, bendravimas turėtų būti maždaug vilko ir ėriuko pagrindu. Deja, mes tokiu bendravimu nesame susižavėję."
"Už kazimierinę Lietuvą"
Apibendrindamas nenuilstamą visų metų triūsą "Akiračių" "Buldogas" - etatinis anoniminis mėnraščio komentatorius - 1984-ųjų pabaigoje į šviesą paleidžia paskvilį "Už kazimierinę Lietuvą", kuriame vėl gausu svaičiojimų apie kazimierinę uniją su lenkais.
Tačiau akcentuojama ne tik tai. Su didžiausia pagieža tyčiojamasi iš 1984 metų rugsėjo 1-2 dienomis Toronte šv. Kazimiero garbei surengto Religinio pasaulio lietuvių katalikų kongreso, kuris paskelbė dešimties punktų manifestą. "Buldogas" parodijuoja manifestą. "Pirmasis reikalavimas - grąžinti Vilniaus katedrą. Iš tikrųjų, kur jūs matėt - katedroje paveikslų galerija. O Naujųjų metų išvakarėse, sako, ten dar ir balerinos kraipo plikas blauzdas, Sondeckiui maršą grojant.
Ne! Kultūringame pasaulyje su katedromis šitaip nesielgiama, - amsi "Buldogas". - Labai logiški bei nuosaikūs ir kiti reikalavimai. Grąžinti Klaipėdos bažnyčią, surasti tinkamesnes patalpas ateizmo muziejui, nekontroliuoti seminarijos. Ir taip toliau iki pat dešimto reikalavimo - atitraukti okupacinę kariuomenę ir grąžinti Lietuvai savarankišką gyvenimą."
"Buldogo" teigimu, paskutinis reikalavimas neatrodo visai logiškas: "Ne todėl, kad būčiau prieš nepriklausomybę. Priešingai! Už tą vieną dešimtąjį reikalavimą atsisakyčiau pirmųjų devynių. Tegul tik atitraukia kariuomenę. Ateistams geresnį muziejų surastume ir be Maskvos pagalbos. Trumpai drūtai pasakius, paskutinis reikalavimas pirmuosius devynis paverčia bereikšmiais. Nebent dėl kokių man nesuprantamų priežasčių manifesto autoriai norėtų, kad reikalavimai būtų ir vykdomi tokia eilės tvarka, kokia jie surašyti. Atseit nepriklausomybė tik po to, kai kiti reikalavimai jau patenkinti."
"Buldogo" sarkazmas įgauna visai kitą prasmę, kai aiškėja, kas yra visų šių paskvilių užsakovas.
Su KGB palaiminimu
LŽ išspausdintoje aukščiausio rango saugumiečių LTSR KGB I skyriaus viršininko, KGB pulkininko V.Karinausko ir 5-osios LTSR KGB tarnybos viršininko, KGB pulkininko E.Baltino 1986 metų rugsėjo 25 dienos pažymoje "Santara-Šviesa ir kiti" rašoma: "Agentūrinių pozicijų tarp santariečių sukūrimui suteikiame ypatingą dėmesį. Pastaraisiais metais tarp jų užverbuoti ir mūsų aktyviai išnaudojami šie šaltiniai: "Krabas", "Vietinė", "Matilda", "Regina", "Pirklys".
Verbavimo planuose yra tiriami "Įpėdinis", "Askoldas", "Daktaras", "Gracija", "Šokėja", "Budrioji". Verbavimo planuose yra tiriami "Įpėdinis", "Askoldas", "Daktaras", "Gracija", "Šokėja", "Budrioji". Vienu sėkmingesnių "įsigijimų" ("priobretenij") tarp federacijos funkcionierių laikytinas "Pirklio" verbavimas. Preliminaraus tyrimo metu buvo gauti duomenys, kad "Pirklys" užima vieną lyderiaujančių pozicijų, yra autoritetingas narys ir kartu yra už kultūrinius ryšius su Tarybų Lietuva.
Mūsų veiksmais 1981 m. pavyko palenkti "Pirklį", kad šis apsilankytų Vilniuje. Objekto lankymosi metu buvo vykdomos kompleksinės priemonės, kad jis būtų visapusiškai ištirtas. Papildomai išsiaiškinome, kad "Pirklys" nuoširdžiai domisi respublikos kultūra ir mokslu, prisirišęs prie savo senosios Tėvynės ir turi materialinių sunkumų. Turėdamas šiuos duomenis su juo susitiko KGB I skyriaus operatyvinis darbuotojas. Po kelių susitikimų su "Pirkliu" įvyko verbavimo pokalbis. Suteikus užsieniečiui įvairių paslaugų ir materialinę pagalbą, su juo pavyko sutvirtinti santykius.
Iš "Pirklio" mes reguliariai gauname informaciją apie padėtį federacijoje, jos siekį palaikyti ryšius su kūrybine inteligentija. Be to, išnaudojant "Pirklio" pozicijas federacijoje "Santara-Šviesa" ir jo polinkį į žurnalistiką, mums pavyksta prastumti ("prodvigat") į "Akiračių" ir "Metmenų" puslapius mums naudingą medžiagą.
Naudojantis "Pirklio" galimybėmis ir per kitus šaltinius vykdomas darbas, kad federacijos funkcionieriai, o atskirais atvejais ir kiti emigrantai, atsisakytų priešiškos veiklos prieš TSRS, "perjungdami" savo dėmesį į mums naudingus kultūrinius ir mokslinius ryšius.
Per užsienio šaltinius buvo imtasi priemonių kompromituoti klerikalų idėją suteikti vadinamajam šv. Kazimierui pasaulinę reikšmę, iškelti jo, kaip Lietuvos globėjo, kultą. Tikslingo darbo su agentu "Pirklys" rezultatas - "Akiračiuose", kurių vienas leidėjų jis yra, buvo paskelbtas jo straipsnis apie "šv. Kazimierą", kuriame, remiantis jam pateikta istorine medžiaga, buvo objektyviai parodytas Kazimiero asmenybės menkumas, nepamatuotai klerikalų peršama jo lietuviška kilmė ir dirbtinis šio "šventojo" pūtimas.(...) "Pirklio" publikacija buvo panaudota ir rengiant kontrpropagandinius straipsnius apie "šv. Kazimierą" mūsų spaudoje. Tai sukėlė nemažą atgarsį tarp mūsų respublikos gyventojų."
Vienam "Akiračių" redaktorių ir ryškiausių "buldoginės" publicistikos atstovų Zenonui V.Rekašiui LŽ suteikė galimybę paaiškinti, kas buvo šios nešvarios antikazimierinės isterijos iniciatorius ar užsakovas, kas buvo "Pirklys" ir kiti publicistai, slėpęsi po "Buldogo" kauke ar už kuklių raidžių "z.v.r."? Tačiau jokio atsakymo nesulaukė.
Išstūmė lenkų šventąjį
"Be vis labiau plintančio Švč. M.Marijos kulto, ryškiausiu Lietuvos krikščionėjimo simboliu tapo šv. Kazimiero (1458-1484) garbinimo tradicijos formavimasis. Jau XVI a. pr. Popiežiaus nuncijus atkreipė dėmesį į karalaičio Kazimiero garbinimą Vilniaus apylinkėse. Tuo laiku šv. Kazimiero kultas pamažu ėmė išstumti Lenkijos globėjo šv. Stanislovo kultą.
Kazimieras buvo pradėtas vadinti šventuoju, kai imta tikėti, jog jis išgelbėjęs Lietuvą karuose su Maskva: 1518 metais padėjęs Lietuvos kariuomenei įveikti priešą prie Polocko, o 1519 metais - laimėti mūšį prie Dauguvos. Ir nors Kazimiero kanonizacijos procesas užtruko (Šventasis Sostas paskelbė jį šventuoju 1602 m.), jo kultas XVI a. I p. liudijo, jog Lietuvoje jau susiformavo stipri, Vakarų Europos krikščionybės sampratai prilygstanti religinė savimonė", - tvirtina istorikas Alfredas Bumblauskas.
Rimantas Varnauskas
