TV3 žinios pasiteiravo ir Viktoro Pranckiečio, kaip jis rinkėjams įrodys, kad iš valstiečio tapo liberalu. Politologai tokias metamorfozes tiesiai šviesiai vadina rinkėjų apgaudinėjimu.
Nuo 9-erių – pomidorų pardavimo profesionalas, o nuo maždaug 39-erių Antanas Guoga mėgina tapti profesionaliu politiku. Tiesa, prieš septynerius metus prasidėję jo karjeros keliai labai jau vingiuoti ir vis – su keista atomazga. 2013-aisiais Guoga įstojo į Liberalų sąjūdį ir dar pasišovė atlikti liberalams labai jau neįprastą veiksmą – finansuoti bažnyčios statybą.
Po trejų metų, kilus Eligijaus Masiulio korupcijos skandalui, net tapo laikinuoju partijos pirmininku, tik labai jau trumpam. Tuo pat metu pareiškė, kad balsuos už konservatorius. Iš liberalų gretų pasitraukęs gyrė Skvernelį ir net žadėjo tapti valstiečių kandidatu į Vilniaus merus, bet netapo.
Vos pernai pranešęs, kad politiko karjerą baigia, netrukus jau rėmė Naglį Puteikį ir tapo pirmuoju sąrašo numeriu į Europos Parlamentą, bet į jį nepateko. O šiomis dienomis Lietuvą apskriejo žinia, kad Guoga į politinę areną grįžta su… korupcijos skandaluose skęstančia Viktoro Uspaskicho Darbo partija.
„Prisiminkim, kas yra Antanas Guoga, jis yra pokerio lošėjas . Jis stato ten, kur gali laimėti“, – sako apžvalgininkas Tadas Ignatavičius.
Pats Guoga savo naujausių politinių kalnelių pakomentuoti nepanoro, nes atostogauja. Atviresnis kitas neseniai politinę kryptį pakeitęs asmuo – Viktoras Pranckietis.
Agronomijos paslapčių ilgus metus studentus mokęs Pranckietis vasarą raško nereikalingus vaisius, o dar neseniai, susipykęs su Ramūnu Karbauskiu, pats buvo priverstas trauktis iš valstiečių gretų. O tada paskelbė kandidatuosiantis su kardinaliai priešinga politine jėga – Liberalų sąjūdžiu.
Teiraujamės Pranckiečio – kaip dabar rinkėjams įrodys, kad jo pažiūros staiga tapo liberalios?
„Geras klausimas. Kad esu liberalas… Mūsų šeimoje visi kas kaip nori, tas taip galvoja. Vat, artimiausias liberalizmo požymis“, – pasakoja Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.
Visgi rinkėjai, žymėdami langelius prie balsadėžių, turbūt kreips dėmesį ne šeimos, o į partijos deklaruojamas vertybes.
„Aš nieko nepakeičiau. Pakartosiu, kad liberali mąstysena yra priimtina visiems, visokių nuomonių visuma yra galima ten“, – teigia V. Pranckietis.
Tačiau, remiantis politine teorija, tai nėra tiesa. Kiekviena politinė kryptis turi savo ideologiją, o liberali mąstysena nereiškia, kad partija po savo sparnu gali priglausti, tarkime, ir kovotojus už žmogaus teises, ir užkietėjusius homofobus. Tokiu atveju politinė jėga taptų nebe partija, o neaiškia maišalyne. O tai – jau ir pačių partijų problema.
„Vertybinis klausimas yra asmenybių klausimas. Žmonės tikriausiai balsuoja žiūrėdami į asmenybes, o ne tik kas kur nors parašyta“, – kalbėjo V. Pranckietis.
„Su vertybėmis vis sunkiau ir sunkiau. Kai valstietis tampa liberalu staiga, sunku paaiškinti tas vertybes, kurias partijos proteguoja. Dėl to tas nepasitikėjimas partijomis kiekvienais metais smunka“, – sako T. Ignatavičius.
O politinių perbėgėlių kiekvieną kadenciją anaiptol nemažėja. Štai net buvęs socialdemokratų vedlys ir premjeras Algirdas Butkevičius šiemet į rinkimus žada eiti su Žaliųjų sąrašu. Iš konservatorių valstiečiais spėjo tapti Egidijus Vareikis, Justas Džiugelis. Linas Balsys iš žaliųjų perėjo į socialdarbiečių gretas.
Tris frakcijas per kadenciją pakeitė Dovilė Šakalienė. Įspūdingais pažiūrų vingiais pasižymėjęs ir Artūras Skardžius. Kadaise Naujosios Sąjungos narys vėliau perėjo pas socialdemokratus, tada tapo socialdarbiečiu, šiuo metu darbuojasi Mišrioje frakcijoje, o rinkimuose laimės paukštę gaudys Darbo partijoje.
Vienas iš frakcijų kaitaliojimo rekordininkų Seime yra Valerijus Simulikas, tiesa, šįkart jau antrą kartą iš eilės į rinkimus jis eis su valstiečiais. Partijų kaitaliojimas Lietuvos politikų problema tapęs kone nuo nepriklausomybės atgavimo. Gal jau nedaug kas prisimena, bet ir „Tvarkos ir teisingumo“ įkūrėjas Rolandas Paksas karjerą pradėjo kaip konservatorius, vėliau dar pabuvęs liberalų sąjungos ir liberalų demokratų gretose. Politologai tokias metamorfozes vertina vienareikšmiškai blogai.
„Yra normalu tau vieną dieną, radikalizuosiu, būti už abortus, kitą dieną – prieš, vieną dieną paremti progresinius mokesčius, kitą dieną – nebeparemti, tai nėra jau normali situacija“, – pasakoja politologė Rima Urbonaitė.
Pasak Urbonaitės, jeigu politikai gali lengvai pakeisti partijas, taip pat lengvai Seime jie gali paremti idėjas, kurių juos rinkę žmonės visai nepalaiko. O tai jau – paprasčiausias rinkėjų apgaudinėjimas:
„Politikai rinkėjams ir siunčia tokią žinutę, kad jie gali labai greitai išversti kailį. Ir kai rinkėjas balsuoja už politiką X rinkimuose, jis negali būti tikras, kad tas politikas staiga to kailio neišvers.“
Ekspertai tvirtina – taip yra todėl, kad dalis politikų į valdžią eina ne atstovauti pažiūroms, o tas pažiūras pritaikyti kaip instrumentą tai valdžiai pasiekti.
„Rodo nesąmoningumą, atsakomybės trūkumą ir matymą partijų kaip vienkartinių indų – panaudojai, nebegražu, ištepliota, eini ieškoti švaraus kažko“, – teigia R. Urbonaitė.
„Žmonės turėtų kritiškai žiūrėti į tokius kūlversčius, persivertimus, bet dar didesnė atsakomybė turėtų užgulti ir pačias partijas“, – kalbėjo T. Ignatavičius.
Beje, šią kadenciją Seime atsirado ir politikų „paskolinimo“ žanras. Agnė Širinskienė trumpam buvo prisijungusi prie byrančių tvarkiečių, kad nesuirtų visa koalicija. Kaip vėliau komentavo pati Širinskienė, lengva nebuvo, bet… pakartotų ir dar kartą.
