Kai išskiria mirtis

Ga­li ti­kė­ti įvai­riais dva­si­niais mo­ky­mais, ta­čiau ar­ti­mo­jo mir­tis du­ria gi­liai ir skau­džiai. Ką da­ry­ti, kad skaus­mas at­lėg­tų grei­čiau? Kaip už­pil­dy­ti tuš­tu­mą?

Pa­šau­kė

Mi­rė vy­ras. Dau­ge­lis per lai­do­tu­ves šnabž­dė­jo­si: gra­žų gy­ve­ni­mą nu­gy­ve­no. Ga­lė­jo ir dar pa­gy­vent, bet, ma­tyt, žmo­na pa­si­kvie­tė. Ve­lio­nio mo­te­ris bu­vo mi­ru­si vos prieš ke­le­tą mė­ne­sių. Iki tol abu bu­vo svei­ki. Ji su­ko­si po ūkį, o jis – su­ge­bė­da­vo dar ant ark­lio nu­jo­ti į ga­nyk­lą.

Jie vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo kar­tu. Vy­ras – ge­ro­kai vy­res­nis, ka­rą nu­ka­ria­vęs. Kant­riai mer­gi­na lau­kė, kol šis grį­žo. Ga­lė­jo ir ne­grįž­ti. Kar­tą mir­ties iš­ven­gė, nes pa­si­len­kė paim­ti nu­kri­tu­sių pirš­ti­nių. Svie­di­nys tą se­kun­dę pra­lė­kė virš gal­vos ir nu­sky­nė už jo bu­vu­sį me­dį.

Dar kar­tą mir­ties iš­ven­gė, kai sto­vė­jo nak­ti­nė­je sar­gy­bo­je. Mė­go skai­ty­ti, to­dėl už pal­to bu­vo už­si­ki­šęs dvi kny­gas. Tik jas ir pa­siė­mė iš na­mų. Tam­so­je su­zvim­bė pei­lis ir įsmi­go... tie­siai į kny­gas. Vie­ną per­dū­rė kiau­rai, o ki­tą – iki pu­sės. Vė­liau anū­kai šias kny­gas pa­lė­pė­je su­plė­šė.

Te­ko ir la­ge­rio pa­ra­gau­ti, ta­čiau ir ten iš­gy­ve­no. Už­si­mer­kęs val­gė spa­liuo­se au­gi­na­mus vikš­rus.

Kai mo­čiu­tei su­skau­do šir­dis, se­ne­lis dar bu­vo ku­pi­nas jė­gų. Po pa­čios lai­do­tu­vių jis „nu­ri­mo“. Vis ma­žiau kal­bė­jo ir val­gė. Vi­si ap­lin­kui kal­bė­jo, kad se­ne­lis ne­be­ma­to gy­ve­ni­mo pra­smės. Po ke­lių mė­ne­sių – ty­liai už­ge­so.

Su Die­vu – leng­viau nei vie­nam

Sau­lius Ma­tu­lis, Šiau­lių Šven­to Jur­gio pa­ra­pi­jos kle­bo­nas su mir­ti­mi su­si­du­ria daž­nai – lan­ko li­go­nius, pa­ly­di išei­nan­čius.

Kle­bo­nas ma­to, jog nors ir dek­la­ruo­ja­me esan­tys ti­kin­tys, ta­čiau pra­kti­kuo­ja­me sa­vo ti­kė­ji­mą la­bai skir­tin­gai.

Skaus­mas po ar­ti­mo­jo mir­ties yra na­tū­ra­lus ir žmo­giš­kas. Baž­ny­čia ne­mo­ko ap­rau­do­ti ir gai­lė­tis. Tai, ku­ni­go nuo­mo­ne, dau­giau sly­pi tau­tos tra­di­ci­jo­se.

S. Ma­tu­lis iš pa­tir­ties ži­no, kad mal­da ra­mi­na ge­riau­siai. Jei­gu žmo­gus nė­ra įpra­tęs mels­tis, daž­nai tai da­ro ar­ti­mam žmo­gui mi­rus. Jei ti­kė­ji­mo jis vi­siš­kai ne­prak­ti­kuo­ja, mal­da jam ne­bus veiks­min­ga.

S. Ma­tu­lis po ar­ti­mo­jo mir­ties pa­ta­ria neuž­si­da­ry­ti vie­nu­mo­je.

„Sun­ku­mas šir­dy­je – lyg tam­sūs de­be­sys. Jie iš­si­sklai­do. Pa­de­da ir spor­tas, ir dar­bo te­ra­pi­ja. Gy­ve­ni­mas mums li­ku­siems ne­pa­si­bai­gia. Ar­ti­mo­jo ne­tek­tis au­gi­na žmo­gaus dva­sin­gu­mą, ta­čiau nie­kas ne­pa­sa­kys: Die­ve, jei atim­si iš ma­nęs my­li­mą žmo­gų, aš tap­siu dar dva­sin­ges­niu, – sa­ko ku­ni­gas. – Mir­tis vi­suo­met ša­lia. Va­kar die­na praė­jo – ačiū. Ry­to­jaus nė vie­nas ne­ži­no­me. Mums lie­ka da­bar­tis. O su Die­vu žmo­giš­kus sun­ku­mus iš­tver­ti leng­viau“.

Skaus­mas ga­li ly­dė­ti me­tus

Psi­cho­lo­gas Arū­nas Nor­kus sa­ko, jog kiek­vie­nam ne­tek­tį iš­gy­ve­nan­čiam žmo­gui jo siel­var­tas yra uni­ka­lus. Nor­ma­lu yra siel­var­tau­ti ir ge­dė­ti, taip psi­chi­ka pri­si­tai­ko prie gy­ve­ni­mo be mi­ru­sio žmo­gaus.

Su­ži­no­jus apie ne­tek­tį, iš­tin­ka šo­kas ir są­stin­gis. Tai pra­di­nė siel­var­to iš­gy­ve­ni­mo sta­di­ja. Žmo­gui sun­ku pa­ti­kė­ti tuo, kas įvy­ko. Tai ga­li truk­ti nuo ke­lių va­lan­dų iki ke­lių sa­vai­čių. Daž­nai žmo­gus, bū­da­mas šios būk­lės, jau­čia­si pa­kan­ka­mai ge­rai, ta­čiau bū­tent ne­jaut­ru­mas liu­di­ja, kad iš­gy­ve­ni­mas yra la­bai gi­lus ir sun­kus.

Šo­ką daž­niau­siai kei­čia pyk­tis. Pyk­čio sta­di­jo­je ga­li bū­ti kal­ti­na­mi vi­si, pra­de­dant gy­dy­to­jais, ku­rie blo­gai gy­dė, Die­vu, ku­ris lei­do taip at­si­tik­ti, ir bai­giant ap­lin­ki­niais, per ma­žai sky­ru­siems dė­me­sio mi­ru­sia­jam.

Vė­liau pra­si­de­da ašt­raus skaus­mo sta­di­ja. Tai – di­džiau­sių kan­čių, ašt­raus vi­di­nio dva­si­nio skaus­mo pe­rio­das, ku­ris ga­li tęs­tis ke­le­tą sa­vai­čių. Be nuo­la­tos stip­rė­jan­čių fi­zi­nių su­tri­ki­mų, at­si­ran­da dau­gy­bė įvai­rių kan­ki­nan­čių min­čių ir po­jū­čių: tuš­tu­mos ir be­pras­my­bės, vie­nat­vės, ne­vil­ties, kal­tės, bai­mės ir ne­ri­mo, be­jė­giš­ku­mo. Šuo me­tu vy­rau­jan­ti emo­ci­ja – kal­tės iš­gy­ve­ni­mas.

Maž­daug pus­me­tis po ar­ti­mo­jo mir­ties ga­li pra­si­dė­ti dep­re­si­ja. Kan­ki­na liū­de­sys, nuo­tai­ka svy­ruo­ja, bū­din­gos me­lan­cho­liš­kos emo­ci­jos.Vė­liau atei­na su­si­tai­ky­mas, maž­daug po me­tų vis­kas ap­rims­ta.

„Kaip pa­dė­ti, kaip su­ma­žin­ti psi­chi­nį skaus­mą? Efek­ty­vus yra va­di­na­ma­sis emo­ci­nių są­skai­tų su­ve­di­mas, – sa­ko psi­cho­lo­gas. – Mu­my­se lie­ka dau­gy­bė neiš­sa­ky­tų žo­džių, jaus­mų, min­čių, skir­tų mi­ru­sia­jam. Rei­kia juos iš­sa­ky­ti, iš­tar­ti gar­siai, kaip mes jį ar ją my­lė­jo­me, kaip ve­lio­nis mums bu­vo bran­gus.

Daž­nai, esant gy­vam, to ne­drįs­ta­me ar dro­vi­mės pa­sa­ky­ti. Pa­sa­ky­ki­me da­bar, var­ty­da­mi nuo­trau­kas, lan­ky­da­mi ka­pą, kal­bė­da­mie­si su ar­ti­mai­siais. Pa­lin­kė­ki­me jam ra­my­bės“.

Alvydas JANUŠEVIČIUS