Sakoma, jog arklio grožis - jo jėga. Ta arkliška jėga galima gėrėtis žiūrint į savos, lietuviškos, veislės arklius - Lietuvos sunkiuosius, dar vadinamus duonpelniais. Šie ištvermingi arkliai (300 kg sunkesni už žemaitukus), nustoję dirbti žemės ūkyje, domina Europą, daug kur naudojami turistams į kalnus vežioti.
Modernėjant žemės ūkiui darbui prieš 45 metus išvesti arkliai pastaruoju metu buvo beveik bebaigią išnykti, tačiau juos gelbsti šiuos gyvulius mylintys ūkininkai ir Europos Sąjunga, skirianti jų augintojams paramą. Dabar Lietuvos grynaveislių sunkiųjų veislės arklių yra apie 1800. Šie arkliai globojami valstybės kaip nacionalinis turtas.
Dauguma Lietuvos ūkininkų, laukus ardami traktoriais, šiuos gražuolius įsigyja tiesiog dėl grožo arba kartais vežimaičiu kur nors nuvažiuoti. Argi gaila, kai aplink - nuosavų ganyklų per akis.
Nuo plūgo - į turizmą
Netiesa, kad tik čigonai myli arklius. Apsilankius Anykščių rajone, netoli Viešintų, pas ūkininką Arvydą Pasmokį, išvydus, kaip jo beveik 20 ha pievose laisvi, jokio darbo niekad nedirbantys ganosi šešiolika veislinių Lietuvos sunkiųjų arklių, įsitikini, jog posakis „trečia karta nuo žagrės“ turi savo pranašumų. Arklius mylintys žmonės randa ir kitokį jų pritaikymą. Tam įtakos turėjo ir Niūronyse esantis Arklio muziejus, jo entuziastų dėka arkliai populiarinami plėtojant kaimo turizmą. Kantrius, ramius ir darbščius mūsų sunkiuosius arklius dabar Europoje pradeda vertinti kaip turistinius arklius kalnuotose vietovėse. Jie puikiai traukia vežimus kalnuose. Iš Lietuvos ūkininkų jų neseniai įsigijo airiai, vokiečiai. „Daug šių arklių nepriklausomybės pradžioje lietuviai išvežė į Italiją, kur vartojama jų mėsa. Dabar kažkaip ši rinka aprimo“, - džiaugdamasis, kad ir Lietuvoje vis daugiau kam prireikia gražuolių arklių, pasakojo ūkininkas.
Pats A.Pasmokis savo laukus aria traktoriumi, o vieną kitą arkliuką prisipratinęs pasikinko į vežimaitį ir per laukus pas kaimenę karvių nuvažiuoja (jų turi net 23), pažiūrėti, ar gyvuliai vandens ganyklose turi, fermoje laikomą elitinį eržilą aplanko, į kiemą pasilakstyti išleidžia. Pasirodo, po lietaus molingi laukai automobiliu neišvažiuojami, tai arklys praverčia tokiam kasdieniam pasivažinėjimui.
„Vienas ūkininkas, visą gyvenimą arklius laikęs žemės ūkio darbams, dabar, nors jau laukus dirba traktoriumi, iš manęs vieną gražią veislinę kumelę pirko šiaip sau - dėl grožio. Pievų turi, žolės pakanka, jam gražu, kad šalia namų gražus arklys ganosi. Tik retkarčiais ją pasikinko į miestelį nuvažiuoti“, - pasakojo A.Pasmokis.
Kaina - pagal grožį
Iš ES paramos, kurią gauna sunkiųjų Lietuvos arklių augintojai (kasmet už ne jaunesnį kaip 2 metų arklį po 600 Lt), verslo nepadarysi, arkliui išlaikyti metams reikia bent tūkstančio litų (arklys per žiemą suėda daug avižų ir apie 10 vežimų šieno, tai gerokai daugiau nei reikia karvei). Tačiau tiems, kurie šiuos gyvulius myli, subsidijos - nebloga paspirtis. O užsiauginus kumeliukų ar kumelaičių (pastarąsias geriau perka) galima kažkiek ir užsidirbti - kumelė kainuoja apie 7-8 tūkst. litų. Elitinis eržilas - iki 15 tūkstančių. Pagal ką nustatoma kaina? „Čia kaip grožio konkurse, pagal grožį, - pasakojo ūkininkas. - Ne pajėgumas, svoris ar ištvermė svarbu, įkainojant to niekas nenustatinėja. Norint gerai parduoti arklys turi gerai atrodyti, tiesiog trykšti sveikata.“ O taip atrodo gero, gyvulius mylinčio ūkininko arkliai.
Kai A.Pasmokis prisiartino prie savo arklių bandos, tie kaip šuniukai prie jo glaustėsi, sekiojo iš paskos. Ūkininkas pačiupinėjo šlapią jauno kumeliuko nosį ir iškart nustatė - sloga. „Tos šalnos šiemet jaunikliams labai negerai, jie dar daug miega, tai tuoj nuo šaltos žemės slogą gauna. Reikės antibiotikų duoti“, - pasakojo jis. Arvydo žmona - veterinarė, tad abu moka rūpintis arkliais.
Lietuvos sunkiųjų arklių augintojų asociacija ir Arklio muziejus, paminėdami šios veislės 45-metį bei muziejaus 30-metį, ateinantį šeštadienį Niūronyse tradicinėje šventėje „Bėk, žirgeli“ pademonstruos, kokius darbus moka dirbti šie arkliai. O prieš šventę dar rengiamas kelių dienų žygis sunkiaisiais arkliais iš Biržų, per Pasvalį, Pumpėnus, Panevėžį, Raguvėlę į Niūronis. Į šį žygį su tuoj kumeliuką atsivesiančia kumele važiuos ir A.Pasmokis. Nusistebėjus, ar besilaukiančiai kumelei nebus sunku, ūkininkas ramiai patikino: „O kaip anksčiau būdavo? Aria lauką, čia pat vagoj apsikumeliuoja ir toliau aria. O kumeliukas jau stojasi ant kojų.“
Pranoko žemaitukus
Sunkusis arklys, pasak Arklio muziejaus darbuotojo Egidijaus Musteikio, skirtas ne tik plūgui, akėčioms, bet ir vežimams traukti. „Nors šie arkliai buvo išvesti dėl jėgos, darbui (patraukia kelių tonų vežimą), jų risčia graži, jie pasižymi elegancija ir naudojami gražaus važiavimo konkursuose, - pasakojo E.Musteikis. - Kai XIX a. pradžioje pasirodė pirmosios žemės ūkio mašinos, joms traukti reikėjo stambaus, galingo arklio. Lietuviai iki tol turėjo žemaitukus, kuriais kariavo, nuo priešų gynėsi, o kartais, kol dar padargai buvo primityvūs, jais ir laukus apdirbdavo. Tačiau žemės ūkyje atsiradus metaliniams plūgams, sėjamosioms mašinoms, arklinėms šienapjovėms, atsirado sunkiųjų - darbo - arklių poreikis. Iki tol naudotas universalus žemaitukas jau buvo per silpnas. Palyginkite, Lietuvos sunkusis sveria 800-900 kg, o žemaitukas 500-600 kg. Negalima neigti ir žemaitukų svarbos, pavyzdžiui, vokiečiai, panaudoję žemaitukus, išvedė kariuomenei skirtus trakėnų žirgus. Dabar jie garsėja ir kaip sportiniai žirgai. Tad galime didžiuotis, kad pasaulyje garsūs, elegantiškiausiais laikomi trakėnai turi ir lietuviško žemaituko kraujo.“
Lietuviškas kumysas Altajuje
XIX a. į Lietuvą imta gabenti Europos sunkieji arkliai - belgiški brabansonai, prancūzų peršeronai, švedų ardėnai. Pastarieji, kurių į dvarus buvo atvežta daugiausia, iki 500, pradėti kryžminti su žemaitukais. Jau po Pirmojo pasaulinio karo valstybei parūpo, kad šalyje būtų sunkiųjų arklių. 1925 metais buvo sukurta Lietuvos sunkiųjų arklių veisimo draugija. Švedų ardėnus sukryžminus su vietiniais žemaitukais, vėliau mišrūnus veisiant tarpusavyje gauti stambūs darbiniai arkliai - Lietuvos sunkieji. Ši veislė iš pradžių dar buvo vadinama Lietuvos ardėnais. Po Antrojo pasaulinio karo galutinai susiformavo veislinės bandos, 1963 metais ši veislė buvo patvirtinta kaip nauja lietuviška veislė. Ji, kaip labai ištverminga, vertinama ir užsienyje.
„Belgų sunkusis brabansonas, pats sunkiausias pasaulyje, sveriantis daugiau negu toną, yra lepesnis už mūsiškį, nes auginamas kitokio klimato sąlygomis. Belgų sunkusis vasarinį kailį pakeičia tik birželio mėnesį, mūsiškio gražus vasarinis plaukas jau gegužę blizga, - lietuviškus arklius gyrė E.Musteikis. - Mūsiškis arklys jėga nenusileidžia ir rytiniams kaimynams, jis stipresnis už rusų ir Vladimiro sunkiuosius arklius. O Altajuje dėl kumyso (rauginto kumelės pieno) dar ir šiandien veisiamos Lietuvos sunkiųjų arklių bandos. Šios veislės kumelės duoda daugiau pieno nei rusiškų veislių. Kumysą naudoja gydymui net sanatorijose. Gaila, kad šita tradicija pamiršta Lietuvoje, nors XIX a. Druskininkuose buvo gydyklų, kuriose kumysas buvo vertinamas. Druskininkų ūkininkai jau tada garsėjo šiuo produktu.“
Be Lietuvos sunkiųjų arklių ir žemaitukų, yra dar trečia lietuviška arklių veislė - sunkieji žemaitukai, naudojami sunkiems vežimams traukti. Jie buvo išvesti žemaitukus sukryžminus su Orlovo ristūnais, traukusiais lengvus vežimaičius.
Parklupdžiusi A.Brazauską
Svarbiausia, kad šie raumeningi ištvermingi sunkieji arkliai yra ir labai ramūs, neniršūs. Nors kartais pasitaiko ir netikėtų poelgių. Pavyzdžiui, Arklio muziejaus kumelė Sigutė - nirti, kaustyti leidžiasi tik jei jos koją laiko buvęs šeimininkas. Tad tokiai procedūrai visada jis ir kviečiamas. Sigutė prieš keletą metų šventėje „Bėk, žirgeli“ vagoje parklupdė Algirdą Brazauską, o dabar, ją fotografuojant šiam reportažui, įspyrė fotografui. Matyt, nepatiko per arti spragsintis fotoaparatas.
„Aš pastebėjau: jei kumelė baili, jos kumeliukai bus dar bailesni, jei kumelė - nenuorama, kumeliukai šio bruožo dar daugiau turės. Arkliai labai paveldi motinos bruožus. Tad neramias iškart brokuoju, veislinei bandai palieku tik ramias kumeles“, - pasakojo ūkininkas, šiuo metu laikantis šešiolika arklių.
Ramiu arklio būdu mėgina pasinaudoti ir vagys. A.Pasmokis stebisi, kad šie gyvuliai kol kas neženklinami, kaip tai pagal ES reikalavimus daroma su kitais naminiais galvijais. „Avys, ožkos, karvės ženklinamos, o arkliai - ne, - stebėjosi jis. - Kaip paskui ieškosi pavogto, kaip įrodysi, kad tavo? O pavogti arklį lengva, užsėdai ir jok. Per naktį ir iki Panevėžio nujosi. Vieno pažįstamo taip kumelę buvo pavogę. Laimė, policininkas, naktį važiuodamas, pamatė keliu einantį ir už pavadžio ją besivedantį čigoną. Jam iškart kilo įtarimas - ką čigonas veikia naktį su arkliu. Įtarimas pasitvirtino. Grąžino savininkui. Ir mano pačią gražiausią kumelę buvo pavogę. Laimė, ta išsinėrė iš apynasrio, pabėgo.“
Arklys atvedė į Europą
Dauguma iki šiol Lietuvos kaimuose laikomų arklių - šios sunkiųjų veislės. Tik, žinoma, ne visi jie grynaveisliai. „Ypač jų paklausa išaugo, kai buvo išrastas maniežas, kurį sukant buvo galima javus iškulti, miltus susimalti, - pasakojo E.Musteikis. - Dėl to šiuos arklius žmonės pavadino duonpelniais. Tarpukario Lietuvoje, kai traktorius buvo retenybė, šalies žemės ūkį kėlė sunkieji arkliai. Visa Lietuvos žemės ūkio produkcija buvo tinkama Europai, tad galima sakyti, jog arkliai jau tada padėjo integruotis į Europą.“
Pasak E.Musteikio, arklys neatskiriamas mūsų krašto naminis gyvulys. „Dar mūsų protėviai baltai į šias žemes atjojo ant arklių. Nuo seno Lietuvoje išliko arklio kultas, stogų viršūnės vis dar tradiciškai puošiamos žirgelio figūrėlėmis“, - pasakojo E.Musteikis.
Džiugina, kad modernėjantis žemės ūkis randa kitokį sunkiųjų arklių pritaikymą. Šios veislės augintojų asociacija dabar vienija 20 ūkininkų, kurių pievose ganosi kaimenės gražuolių. Ir pavyzdingos kaimo turizmo sodybos jau neįsivaizduojamos be jų. Tad veislinius ūkius turintys ūkininkai turi kam parduoti arklius ir Lietuvoje.
Jūratė Mičiulienė
