„Mūsų komanda yra patirties, išminties, idealizmo ir, drįstu tvirtinti, sąžiningumo lydinys. Džiaugiuosi matydamas tokią komandą ir galiu spėti, kad ji stipriausia lyginant su kitomis partijomis“, - prieš daugiau nei pusantrų metų visiems skelbė Andrius Kubilius, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderis.
Darbar aiškėja, jog silpniausiais ir nepopuliariausiais laikomi būtent pačių TS-LKD atstovai, o A. Kubiliaus suburtą 14 žmonių grupę, vargu, ar išvis galime vadinti komanda. Maža to, per metus Vyriausybėje sumažėjo ir premjero „ištikimųjų“ ministrų ratas, o kai kurių vyriausybės narių veiklą vis labiau gožia baimė dėl savo politinio likimo.
„Draugų“ būrelis sumažėjo
Jei anksčiau ištikimiausiu premjero sąjungininku vyriausybėje buvo laikomas finansų ministras Algirdas Šemeta, tai dabar A. Kubilius besąlygiškai gali kliautis tik savos partijos deleguotu ūkio ministru Dainiumi Kreiviu ir energetikos sritį kuruojančiu Arvydu Sekmoku. Tarp „draugų“ minėtinas ir Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas. Būtent todėl šie ministrai viešojoje erdvėje kartais atrodo tik kaip sprendimų vykdytojai, o ne jų generuotojai. Krašto apsaugos ministrė bei A. Kubiliaus pavaduotoja partijoje Rasa Juknevičienė – pernelyg politiškai savarankiška, nors kartais ir užstoja premjerą.
„Be saviškių TS-LKD deleguotų bei Liberalų sąjūdžio ministrų premjeras neturi daugiau „palaikančiųjų“. Kitų frakcijų ministrai yra, jei taip galima išsireikšti, taktiniai sąjungininkai. Pasikeitus situacijai, padidėjus įtampai jie gali išeiti iš kabineto, gali keisti veiklos kryptį. Taigi reali atrama pas A. Kubilių nedidelė“,– pažymi politologas Lauras Bielinis.
Permainas vis atidėlioja
Klausiami apie galimus pokyčius vyriausybėje politologai ir politikos apžvalgininkai vieningi: jos neišvengiamos. Klausimas tik kada A. Kubilius ryšis jas pradėti. Beveik neabejojama, jog postą apleisti teks vidaus reikalų ministrui Raimundui Palaičiui. Sumažėjus ir susiskaldžius Liberalų ir Centro sąjungos (LiCS) frakcijai Seime pretenduoti į dviejų ministrų postus liberalcentristai bent jau teoriškai nebegali.
Kitą LiCS deleguotą ministrą Algį Čapliką, vadovaujantį sveikatos apsaugai, regis, pavyks išsaugoti: vien todėl, kad jis pradėjo sveikatos apsaugos reformą, reikia jam leisti ją ir užbaigti.
Pažymėtina ir tai, jog norint išsaugoti svarią daugumą Seime vieną ministro portfelį gali tekti atiduoti už biudžetą balsavusiai „Vienos Lietuvos“ frakcijai. Kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio ateitis poste taip pat labai miglota, o užsienio reikalų ministras pastaruoju metu vis dažniau susikerta su prezidente Dalia Grybauskaite, tad jis taip pat gali būti „paaukotas“.
„Ministrų keitimas šiuo metu yra labai subtilus veiksmas, priklausantis nuo eilės veiksnių, todėl judinti situaciją premjeras vengia, nes supranta, kad tai gali sukelti aistras koalicijoje ir gali iššaukti papildomas įtampas, nesutarimus, galimus protestus, „išėjimus“ iš koalicijos. Tačiau jis supranta, kad tai reiks daryti, – mano politologas L. Bielinis, – Ministrų keitimas yra ir politinis, ir ekonominis, ir organizacinis, ir tiesiog nuo premjero valios priklausantis veiksmas. Taip pat nereikia užmiršti ir opozicijos. Ji irgi gali paveikti koalicijos nuotaikas“.
Nors ministrų keitimas prie vyriausybės kaip institucijos populiarumo gal ir neprisidėtų, tačiau tai daryti verta, mano sociologas Vladas Gaidys, visuomenės apklausų bendrovės „Vilmorus“ direktorius. Jis pripažįsta: žodis „vyriausybė“ žmonėms yra įkyrėjęs, sukelia vien neigiamas asociacijas. Vis dėlto, pasak jo, žmonėms būtų kur kas didesnis psichologinis komfortas, jog vyriausybėje dirbtų vien populiarūs, visuomenės pasitikėjimo nepraradę ministrai. „Tai bent jau yra siekiamybė. Vyriausybė – juk ne konkretus žmogus“. Sociologas priminė, kad pirmą ir paskutinį kartą didžioji dauguma ministro kabineto narių palankiai buvo vertinami išsyk atgavus nepriklausomybę – 1991- aisiais metais.
Premjero konkurentas?
Anot gruodžio mėnesio „Vilmorus” apklausos, liaudyje populiariausias ministrų kabineto narys Susisiekimo ministerijos vadovas Liberalų Sąjūdžio atstovas Eligijus Masiulis. Tiesa, paskutiniais mėnesiais šio politiko populiarumas sumažėjo. Paradoksalu, tačiau būtent E. Masiulis ir yra vienas iš tų, kurie labiausiai palaiko visuomenės pasitikėjimą praradusio A. Kubiliaus veiksmus.
Politologas L.Bielinis svarsto, jog susisiekimo ministras tiesiog sėkmingai derina ryžtingo veiksmo ir asmeninės atsakomybės savybės, tačiau pažymi, kad tai E. Masiuliui gali kainuoti posto ar reitingo praradimą suklydus. „Tai tikrasis A. Kubiliaus konkurentas“, – mano Vilniaus universiteto docentas.
Panašiai buvo ir Gedimino Kirkilo vyriausybėje, kur ilgą laiką visuomenės populiarumu mėgavosi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. „Tačiau E. Masiulis, kaip ir V. Blinkevičiūtė, visuomenės sunkiai identifikuojami kaip kokios nors partijos atstovai“, – atkreipia dėmesį „Vilmorus“ direktorius V.Gaidys.
Politologė Morta Vidūnaitė sako, kad E. Masiulio sėkmė yra tai, kad jis kur kas labiau išnaudoja viešuosius ryšius: „Jis visada rūpinosi savo patraukliu įvaizdžiu, moka geriau kalbėti už vyriausybės vadovą”.
Vienas ministras kilo, kiti – tik leidosi
Dar du teigiamai vertinami šios vyriausybės nariai – finansų ministrė Ingrida Šimonytė bei žemės ūkio ministras Kazimieras Starkevičius. Pastarojo, anot V.Gaidžio, reitingas – kiatip nei visų likusių ministrų – tik kilo. „Apklausos rodo, kad jis, matyt, nėra identifikuojamas kaip konservatorių atstovas. Be to, ir socialdemokratų rėmėjai jį myli. Tai išimtis ir pamoka kitiems – juk jo reitingas taip pat buvo „minusinis“, tačiau, regis, jis tą reitingą užsidirbo realiais darbais“, – aiškina sociologas V. Gaidys.
Jis pažymi, kad vyriausybė kaip institucija neigiamai vertinama daugelyje šalių, tačiau ministerijų vadovų įvaizdis, jų pamėgimas funkcionuoja gana savarankiškai. Ir tai, pasak sociologo, lemia trys dalykai: tai, ką ministras daro, ką daro gerai ir kaip apie tai kalba.
Gana aukštas pasitikėjimas finansų ministre taip pat aiškinamas jos asmenine charizma. „Ji moka parinkti reikiamas intonacijas, tačiau kai kalba pasisuka apie visokius karpymus ar mažinimus žmonėms pirma asociacija – A. Kubilius: jis kalčiausias, jis čia viską sugalvojo, o kiti tik vykdo“, – sociologas V. Gaidys taip aiškintą ir kitų ministrų, ne tik I. Šimonytės populiarumą.
Čia galime prisiminti ir 1999-ųjų metų gruodžio mėnesio visuomenės apklausas, kai vyriausybei vadovavo tas pats A. Kubilius. Tada „Sodra“ taip pat turėjo didelių problemų, tačiau tuometė socialinės apsaugos ir darbo ministrė I. Degutienė buvo pakankamai populiari, o A. Kubiliumi gyventojai nebepasitikėjo.
