Liko mažiau nei mėnuo iki termino, kuomet visos verslo įmonės privalo pasirinkti nepriklausomą elektros energijos tiekėją. Laisvoji elektros rinka jau nėra naujiena daugiausiai elektros suvartojančioms didžiosioms įmonėms, tačiau šiais metais į ją įsilies didžiausias skaičius naujų rinkos dalyvių. Dažniausiai tai smulkios ir vidutinės įmonės, kurioms šis rinkos liberalizavimas kelia daug klausimų - kas yra ta laisvoji elektros rinka, kas ją sugalvojo ir ką su ja daryti? Į visus juos ir pasistengsime atsakyti.
Kas „sugalvojo“ laisvąją elektros rinką?
Laisvosios elektros rinkos modelis Lietuvoje taikomas pagal 2003 m. priimtą ES direktyvą dėl elektros energijos rinkos. Šios direktyvos, o tiksliau laisvosios elektros rinkos pagrindinis tikslas - sumažinti monopolį, skatinti konkurenciją ir sukurti bendrą Baltijos šalių, o vėliau ir visos Europos elektros energijos rinką. Kuo daugiau elektros tiekėjų, tuo daugiau konkurencijos dėl kainos ir aptarnavimo, tuo didesnė nauda galutiniam vartotojui - ar tai būtų didelė ar maža įmonė.
Prievolė pirkti elektrą laisvojoje rinkoje įsigalios nuo 2013 m. sausio 1 d., tačiau pasirinkti tiekėją visi juridiniai asmenys turi iki gruodžio 10 d. Įmonės, nepasirinkusios nepriklausomo tiekėjo, už elektrą nuo kitų metų pradžios mokės daugiau pagal pasikeitusią apmokestinimo tvarką, numatytą Elektros energetikos įstatyme.
Kas gi ta laisvoji rinka?
Laisvoji rinka yra tarsi didelis baseinas pilnas vandens, į kurį visi tiekėjai pila vandenį, o vartotojai vamzdeliais jį pasisemia. Skirtumas tik tas, kad vandenį galima laikyti talpykloje, o elektros ne, todėl svarbu jos patiekti tiek, kiek vartotojai sunaudoja. Šis „baseinas“ priklauso valstybiniam elektros tiekėjui „LESTO“, tačiau vandenį į jį pila kiti tiekėjai - elektros pardavėjai. Tai reiškia, kad elektrą tiekia pardavėjai pagal tai, kiek jos nuperka galutiniai vartotojai, o elektrą paskirsto ir „atveda” iki vartotojo durų „LESTO“.
Taip atskiriama elektros gamyba, tiekimas ir paskirstymas rinkos siekiant sukurti bendrą Baltijos šalių rinką. Palaipsniui ji bus prijungta prie Skandinavijos modelio – „Nord Pool Spot“ biržos. Motyvas paprastas - kuo didesnė rinka, tuo didesnė konkurencija. Pirmasis elektros rinkos liberalizavimo etapas buvo 2010 m., kuomet nepriklausomus tiekėjus galėjo pasirinkti tik didžiosios įmonės, kurių leistinoji galia didesnė nei 400 kW. Nuo 2011 m. prievolę įgijo ir vidutinės įmonės, kurių galia 100 kW ir daugiau, nuo 2012 m. – ir smulkiojo verslo įmonės, kurių leistinoji galia yra 30 kW. Visos įmonės be išimties privalės pirkti elektrą laisvojoje rinkoje nuo 2013 m.
Šiuo metu oficialiai įregistruotų, licencijas turinčių nepriklausomų elektros tiekėjų yra 65, o realiai veikiančių – apie 20. Visą tiekėjų sąrašą galima rasti Valstybės kainų ir energetikos kontrolės komisijos puslapyje www. regula.lt.
Kas pasikeis, atsivėrus rinkai?
Pasirinkęs nepriklausomą elektros tiekėją ir sudaręs fiksuotos kainos sutartį, klientas žinos, kiek elektra jam kainuos iki sutarties pabaigos. Net jei elektros kaina padidėtų, pavyzdžiui, dėl išaugusių kuro kainų, nepriklausomas elektros tiekėjas kaštus padengtų pats. Vadinasi klientas gali būti ramus, kad sąskaita neišaugs, o taip pat galės valdyti pinigų srautus ir planuoti finansus visą sutarties laikotarpį.
Nepasirinkusios nepriklausomo tiekėjo, įmonės privalės pirkti elektrą iš garantinio tiekėjo. Pagal įstatymą garantinio elektros energijos tiekimo kaina nustatoma elektros įsigijimo ir visuomeninio tiekimo paslaugos kainų sumai pritaikius papildomą koeficientą. Tai reiškia, kad perkant ją iš garantinio tiekėjo, elektros kaina bus 25 proc. didesnė, nei perkant iš nepriklausomo tiekėjo. Be to, garantinio tiekėjo elektros tarifas nėra pastovus – tinklo operatorius jį gali koreguoti du kartus per metus, todėl elektros kaina nuolat kinta.
Įmonėms laisvosios rinkos modelis taip pat palankus dėl augančios konkurencijos – kuo daugiau tiekėjų, tuo smarkiau jie varžosi, kad klientams pasiūlytų parankias sąlygas. Tokia konkurencija mažina kainas, o vartotojas gali rinktis iš daugybės tiekėjų ir neprivalo pirkti elektros ten, kur nenori.
Kokia kitų šalių patirtis?
Žvelgiant į kitų šalių liberalizuotos rinkos patirtį, Skandinavijos šalyse, kur laisva rinka veikia jau kelis dešimtmečius, patirtis labai skiriasi. Pavyzdžiui, Norvegijoje ir Švedijoje, liberalizavus rinką, žmonės aktyviai keitė tiekėjus – apie 60 - 70 proc. klientų yra bent kartą keitę elektros tiekėją. Tuo metu danai ir suomiai daug pasyvesni. Pavyzdžiui, Suomijoje tik 5 proc. vartotojų kasmet keičia tiekėją, o Danijoje nuo rinkos liberalizavimo 1990 m. 70 – 80 proc. klientų vis dar naudojasi pirminiais tiekėjais ir nė karto jų nėra keitę.
Lyginant patirtį, taip pat galima išskirti ir elektros tiekėjų keitimo tendencijas. Skandinavijoje aktyviausias metas elektros verslui yra žiema, nes tuo metų laiku ten šalta, o dauguma namų šildomi elektra. Visai priešinga situacija Didžiojoje Britanijoje, kur elektros kompanijoms aktyviausias sezonas yra vasara. Baltijos šalyse elektros daugiau suvartojama žiemą, tačiau šiuo metu sunku spręsti apie vartojimo įpročius, nes rinka dar nėra pilnai liberalizuota.
Ričardas Tvaronas, „Elektrum Lietuva“ Pardavimo vadovas.
