Apie tai, kad karas prasidėjo būtent Strelkovui pasirodžius Slavjanske straipsnio autorius „slon.ru“ teigė jau gegužės mėnesį. Tuo metu jis susirašė su I. Strelkovu per žinomą internetinį antikvarinių daiktų rekonstruktorių forumą, paprašė jo interviu. Šis atsakė: „Aš skaičiau Jūsų pamąstymus. Jie man ne itin patiko ir, manau, nepatiko niekam iš ten paminėtų asmenų. Galite laikyti mane kuo tik norite, tačiau aš su Jumis nebendrausiu“. Dabar, kai tie „pamąstymai“ (beje, juose paminint savo globėjus, įskaitant ir Konstantiną Malofejevą) pakartojo pats I. Strelkovas, Olegas Kašinas turėtų jaustis laimingu, tačiau, kaip teigia autorius, „vistiek, kažkas ne taip“. Tuo, kad karas prasidėjo būtent po I. Strelkovo atėjimo į Slavianską, jokios sensacijos nesukelsi, o išsiaiškinti tai, kas vyko Donbase šių metų pavasarį ir vasarą, po šio I. Strelkovo prisipažinimo paprasčiau nepasidarė.
I. Strelkovo prisipažinimas svarbus dar ir dėl „atostogautojų“ – galima užtikrintai teigti, kad šiuo terminu jis apibūdina rusų karius, formaliai niekur nekariaujančius, tačiau tik formaliai. Pasak I. Strelkovo, „atostogautojai“ atsirado Donbase praėjus 40 dienų po jo pasitraukimo iš Slavjansko, tai yra rugpjūčio pradžioje, ir, kad būtent jie puolė Mariupolį, o vėliau kažkodėl nebesistengė jo užimti. Sensacijos čia irgi, iš esmės, nėra – pirmosios naujienos apie laidojamus Pskovo ir kitų karinių padalinių kareivius pasirodė kaip tik rugpjūtį, o ir dėl paties Mariupolio, Novoazovsko puolimo nuo pat pradžių niekas netikėjo, kad tai ne Rusijos kariuomenė.
I. Strelkovo išpažintis jeigu ir buvo kam nors nemaloni naujiena – tai kaip tik tiems, kas šventai tiki, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos Donbase kariavo nuo pat pradžių, nuo balandžio, tačiau tikėjimas tuo ir gerai – prieštaraujančius jam liudijimus galima ignoruoti, maža kas ką šneka. Galų gale, Ukrainoje daugelis mano, kad I. Strelkovas dirba po Rusijos spec. tarnybų priedanga, ir jo pasirodymas Slovjanske balandį tokiems žmonėms tik įrodo Rusijos armijos dalyvavimą šiame kare nuo pat pradžių.
Jeigu kalbėti rimčiau, tai ir yra pagrindinis klausimas, kuris liko neatsakytas po I. Strelkovo išpažinties. Kaip ir kodėl jis atsidūrė Slovjanske, kas jį ten delegavo, ar vykdė jis kieno nors nurodymus, ir jeigu vykdė, tai kieno. Įrodymų, kad Slovjanske balandį Ukrainos kariuomenė susidūrė su Rusijos spec. tarnybų ar kariuomenės operacijomis, anot O. Kašino, iki šiol nėra. I. Strelkovas dar metų pradžioje ėjo Konstantino Malofejevo patarėjo saugumo klausimais pareigas. Dar sausį jis kartu lydėjo šį verslininką į Ukrainos sostinę.
Po Kijevo I. Strelkovas kartu su savo senu draugu ir kolega Aleksandru Borodajumi, taip pat dirbusiu K. Malofejevui, atsidūrė Kryme, jau kaip naujojo respublikos vadovo Sergejaus Aksenovo patarėjas. Krymas Rusijoje atsidūrė kovą, tuomet ir Donbase prasidėjo separatistiniai judėjimai, tiesa, dar be I. Strelkovo ir A. Borodajaus aktyvaus veikimo.
Kovą pranešimai iš Donecko atrodė lygiai taip pat, kaip vasarį iš Simferopolio, ar Sevastopolio. Mitingai su Rusijos vėliavomis, „liaudies merų“ ir „liaudies gubernatorių“ rinkimai, bandymai veržtis į vietos valdžios institucijų pastatus. Nuo Krymo, reikia pažymėti, Doneckas skyrėsi, visų pirma tuo, kad nebuvo taip vadinamų „mandagių žmonių“ rusiška forma ir be skiriamųjų ženklų, ir visų antra – vietine valdžia, vis dar lojalia Kijevui.
Šios dvi sąlygos pavertė „rusų pavasarį“ (Rusijos propaganda tuo metu jau įsisavino šią savoką) visiškai atvira profanacija, ir netgi mitinguotojams užėmus administracinį Donecko pastatą, niekas nepasikeitė. Atskirai reiktų atkreipti dėmesį į separatistinio judėjimo lyderius, kurie buvo vietos marginalai, ir apie kuriuos buvo žinoma, kad vienas dirbo Seneliu Šalčiu savo nuosavoje firmelėje, kitas buvo „MMM“ piramidės aktyvistas, ir abu jie nesudarė savarankiškų politikų įspūdžio. Sklido kalbos, kad būtent šių statytinių herojų dėka savo problemas su Kijevu bandė išspręsti vietos oligarchas Rinatas.
Rusijos valdžios uždarumas, pačių sprendimų priėmimų technologijos Kremliuje paslaptingumas – kartais susidaro įspūdis, kad šį uždarumą mitologizuojame patys, mums patinka tikėti, kad Maskvoje stovi didžiojo ir baisiojo Putino pilis, kurioje vyksta kažkas mistiškai nepaaiškinamo. Iš tiesų per šiuos penkiolika putiniškų metų buvo pakankamai informacijos iš Kremliaus (o dar tiksliau – Novoogarevsko, Kremliuje Putinas būna rečiau) nutekėjimų, leidžiančių susidaryti šiokį tokį įspūdį apie tai, kaip ten yra priimami sprendimai.
Galvojimas apie Putiną, kaip apie žiaurų ir ryžtingą valdovą pernelyg netikslu, jis greičiau sukelia tam tikro moderatoriaus įspūdį, kuris tik tuomet, kai sistema sugenda, kai koks nors dalgis užšoka ant kokio nors akmens, nenoriai sako „taip“ arba „ne“, o dažniausiai, tiesiog „išsiaiškinkit patys“. Dažnai Kremliuje besilankantis verslininkas Malofejevas (autorius primena, kad kol kas nėra įrodymų, kad, be Malofejevo, Strelkovas turėjo kitų šeimininkų ar vadovų), greičiausiai, Kryme ir Donbase naudojosi būtent tokiu virtualiu Putino mandatu, kažkas panašaus į „na, jeigu manote, kad taip pavyks, tai darykite“.
Slovjansko šturmas buvo, greičiausiai, būtent toks bandymas nuspėti, ko gi nori V. Putinas, įsiteikti ir patikti, bandymas įgyvendinti realiais veiksmais putiniškas „Novorosijos“ fantazijas, jo išsakytas „Krymo kalbos“ metu. Nepasisekė, o vėliau I. Strelkovas aiškinasi laikraštyje „Zavtra“, o pats Malofejevas – „Vedomosti“. Tai niekaip nekeičia pačios Rusijos kaltės dėl karo vystymo „bendrai“, tačiau karas vis dėlto pernelyg rimtas dalykas, kad, kalbant apie ją, ignoruoti svarbias detales ir vadovautis kažkokiais visiškai paikiais išsigalvojimais.
