Kaip praneša internetinis puslapis „Guardian.co.uk“, Leedso miestą visai neseniai sukrėtė keista žinia apie tai, jog viena miesto gyventoja buvo gyva palaidota kartoninėje dėžėje. Michelina Lewandowska Leedso teismui papasakojo šiurpią istoriją apie savo kančias bei mėginimus prasikasti pro žemes ir išsilaisvinti iš kartoninio karsto, į kurį nelaimėlė buvo įkišta gyva.
Be jokios abejonės, galimybė būti palaidotam gyvam yra vienas labiausiai žmones bauginančių dalykų. Nepaisant to, jog tokie atvejai pasitaiko itin retai, baimė būti užkastam gyvam netgi turi savo mokslinį pavadinimą – tafofobija. O apie šią baimę galima paskaityti netgi literatūriniuose kūriniuose, pavyzdžiui, šiurpiose Edgaro Allano Poe istorijose „The Premature Burial“ ir „The Fall of the House of Usher“.
Kaip rašoma Jano Bondesono knygoje „Buried Alive: The Terrifying History of Our Most Primal Fear“, gyvųjų laidojimas ilgą laiką buvo naudojamas kaip viena žiauriausių egzekucijos formų. Viduramžių Italijoje taip buvo elgiamasi su žmogžudžiais, atsisakiusiais išreikšti gailestį dėl savo nusikaltimų. Beje, tokia praktika yra aprašyta ir Dantės „Pragare“. XVII amžiaus Rusijoje tokios bausmės taikytos moterims, kurios buvo apkaltintos savo vyrų nužudymu. Taip pat elgdavosi ir japonų kariai, gyvus kinų civilius laidoję per Nankino žudynes.
Bet labiausiai visus gąsdina mintis būti palaidotiems gyviems dėl netikslaus mirties nustatymo. Dar kiek daugiau nei prieš šimtmetį toks žmonių susirūpinimas daugeliui atrodė pakankamai racionalus. Tad žmonės kaip įmanydami bandė užsitikrinti, jog gydytojai tiksliai diagnozuotų jų būsimą mirtį, ir reikalaudavo, jog po mirties jų kūnai būtų kutenami, vanojami su dilgelėmis, burna pripilama šlapimo, o po kojų pirštų nagais sukišamos adatos. Turtingesnieji netgi mokėdavo savo gydytojams pinigus, kad šie prieš laidotuves savo buvusiems pacientams perrėžtų gerkles arba perdurtų širdį.
Bet siaubingų pasakojimų šia tema netrūksta: apie gyvą palaidotą nėščią moterį, karste pagimdžiusią kūdikį, apie atkastus karstus, kuriuose matydavosi velionio nagų desperatiškų braižymų paliktos žymės, apie moterį, kuri netikėtai prisikėlė tuomet, kai jos kapą mėginęs apiplėšti vagis bandė nupjauti jos plaštaką ir pavogti velionės žiedą. 1905 metais britas Williamas Tebbas netgi ėmėsi skaičiuoti gyvų palaidotų žmonių atvejus ir iš viso dokumentavo bent 219 tokių atvejų, iš kurių 149 pasirodė besantys tikri nutikimai. Galiausiai Tebbas netgi įsteigė Londono prevencijos prieš pirmalaikį laidojimą asociaciją, o pats po mirties panoro būti kremuotas.
Tam, kad žmonės nustotų baimintis būti palaidoti gyvi, Viktorijos laikų Anglijoje netgi pasirodė specialūs karstai su periskopą primenančiais kvėpavimui skirtais vamzdeliais. Be to, karstuose buvo pradėta įrenginėti specialias stiklines dėžutes, kurios buvo sujungtos su ant žemės esančiais varpeliais ar švilpukais. Kai kurie karstai netgi turėdavo į žmogaus krūtinės judesius reaguojančius automatinius aliarmo mechanizmus. Nepaisant to, netgi dabar niekas negali būti visiškai apsaugotas nuo tokių atvejų. Dar praeitais metais vos nenutiko taip, jog palaidotas būtų buvęs vis dar gyvas lenkų bitininkas Josefas Guzy. Po širdies smūgio buvo nuspręsta, kad 76 metų senolis yra miręs, bet prieš pat uždarant karsto dangtį buvo pastebėta, kad vyriškis netikėtai atgavo pulsą. Tad senolis greičiausiai vos per plauką išvengė nežmoniškų kančių.
