Tikimasi, kad jau artimiausiu metu Prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbs apie savo ketinimus, ar sieks antros kadencijos šalies vadovo poste. Tikriausiai sieks – neabejoja beveik niekas. Vėliau nekantriai lauksime, ką kviesdama balsuoti už save ji pasakys mums visiems: kuriuos kritikuos, kuriuos girs ir ką žadės.
Belaukdami prisiminkime, ką ji kalbėjo prieš 5-eris metus apie vieną iš daugiausiai diskusijų Lietuvoje per šį laiką kėlusių sričių – energetiką ir energetinę nepriklausomybę.
2009 m. balandis: atominė energetika – tolesnis priklausymas nuo Rusijos
„Paskutinės kelios vyriausybės neatliko namų darbų. Žinodamos, kad reikia siekti energetinės nepriklausomybės, darė viską, kad Ignalinos (Ignalinos atominės elektrinės, IAE – red. past.) neuždarytų, ir darė viską, kad priklausytų nuo rytinio kaimyno“, – kalba 2009 metų balandį tuomet dar kandidatė į Lietuvos Respublikos prezidentus D. Grybauskaitė.
Pabrėžusi, kad Lietuva gavo daug pinigų ne tik IAE uždarymui, bet ir alternatyvios energetikos kūrimui, ji kritikuoja šalies valdžią, kad ši „praktiškai blokavo vėjo, geoterminės ir atliekų energetikos vystymą“, todėl Lietuva tebėra „tiesiogiai pririšta prie naftos ir dujų“, o šalys kaimynės, pavyzdžiui, Skandinavija, iš alternatyvių energetikos šaltinių pasigamina daug daugiau energijos ir tai yra „tikroji nepriklausomybė“.
„Atominė energetika, net jeigu ir pratęstume IAE, reikštų tolesnį priklausymą nuo Rusijos, nuo tų energetinių oligarchų, kurie iki šiol maitino mūsų politikus“, – aiškino ji.
Pasisakyme D. Grybauskaitė taip pat kalba apie tai, kad Lietuvoje nėra energetinės rinkos, kad mūsų tinklai nesujungti nei su Baltijos šalimis, nei su kaimynais Vakaruose. Anot jos, taip yra dėl to, kad kažkam apsimokėjo, jog Lietuvos žmonės už elektrą mokėtų taip brangiai.
„Apie realią energetinę nepriklausomybę galėsime kalbėti tuomet, kai realiai sukursime sau tokią galimybę. (...) Ir kol politikai dirba oligarchams, tame tarpe energetiniams oligarchams, kol jie eksploatuos jus, visi mes mokėsime brangiau negu turėtume mokėti, tuomet klausimas IAE yra, nėra, klausimas, ar reikia statyti kitą, tampa visiškai beprasmiu. Koks skirtumas, statysim, nestatysim, jeigu mūsų vietiniai monopolistai verčia jus ir mane mokėti brangiau negu mes galėtume mokėti, jeigu būtų rinka“, – kalbėjo ji. D. Grybauskaitė taip pat pabrėžė, kad jos žiniomis, „apskaičiavimų, ar apsimoka statyti ar ne, realių nėra.“ Kiek kainuos mūsų kartoms ir ar verta statyti – taip pat neaišku.
„Kol nėra energetinės rinkos, kol mes neturime pasirinkimo, iš ko pirkti energiją, anot jos, „kalbėti apie energetinę nepriklausomybę beprasmiška, diskutuoti, ar reikia IAE, taip pat“.
Strateginiai projektai
Uždarius IAE (antrasis jėgainės blokas buvo išjungtas 2009 m. gruodžio 31 d.) Lietuvai teko daugiau kaip 80 proc. energijos importuoti iš vienintelio energijos išteklių tiekėjo. Tokia priklausomybė lemia, kad Lietuva yra ne tik energetiškai nesaugi, bet ir ekonomiškai bei politiškai pažeidžiama. Todėl konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus laikais įkurta ministerija aktyviai ėmėsi įgyvendinti daugybę strateginių projektų. Tai ir Visagino atominė elektrinė (VAE), ir Lietuvos-Švedijos elektros tinklų jungtis NordBalt bei Lietuvos-Lenkijos elektros tinklų jungtis LitPolLink, ir gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje, ir kombinuoto ciklo dujų blokas Elektrėnuose, ir Lietuvos-Lenkijos dujotiekis, ir 5-asis blokas Kruonio HAE ir taip toliau ir panašiai. Atsinaujinančių energijos išteklių srityje taip pat sudėliota nemažai prioritetų – geoterminė energija, biodegalai, biomasė, saulė, vanduo ir vėjas.
O kaip sekasi juos įgyvendinti? Praėjusių metų lapkričio viduryje Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“ su viena projektavimo bei statybos kompanija pasirašė paskutinę rangos sutartį įgyvendinant elektros jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos „LitPol Link“ projektą. Iki 2015 m. liepos ketinama pastatyti 51 km ilgio elektros perdavimo liniją nuo Alytaus transformatorių pastotės iki Lenkijos sienos, o šį pavasarį jau turi būti pradėtos statyti atramos ir tiesiama pati elektros linija.
Juda ir Klaipėdos suskystintųjų dujų terminalo statyba – vos prieš kelias dienas, sausio 20-ąją premjeras Algirdas Butkevičius dalyvavo terminalo krantinės statybos pradžiai skirtose iškilmėse, kurių metu buvo įmūryta simboliška kapsulė su laišku ateities kartoms. Vyksta derybos ir su dujų tiekėjais.
Dabar jau kita, A. Butkevičiaus vadovaujama vyriausybė tęsia ir kitus energetinius projektus. Energetikos ministerijos parengtoje Nacionalinė šilumos ūkio plėtros 2014–2021 metų programoje numatoma remti iniciatyvas, kurios leistų naudoti kurą iš atsinaujinančių ir vietinių išteklių, pirmiausiai biomasės. Prognozuojama, kad 2013-2020 metais dėl daugiabučių ir viešųjų pastatų renovacijos Lietuvoje šilumos suvartojimas sumažės daugiau kaip 10 proc. Pavyzdžiui, 2012 m. šilumos gamybos pajėgumai iš biokuro sudarė 464 megavatų (MW), 2013-aisiais buvo papildomai įrengta apie 200 MW biokuro pajėgumų. Lietuvoje šilumos gamybai naudojant daugiausia biokurą, iki 2020 metų būtų sutaupyta apie 600 mln. litų.
Bet štai saulės energiją ketinantys gaminti verslininkai, kuriems ankstesnė vyriausybė žadėjo nemenką paramą, taip įsibėgėjo, kad juos teko pristabdyti – saulės energija būtų tapusi itin brangi ir nekonkurencinga rinkoje. Elektrėnų elektrinei teko sumažinti kvotas, nes jos gaminama elektra taip pat kelia kainą mums visiems. Per penkerius metus Lietuvoje atsirado nemažai savivaldybių, kurios renovavo šilumos ūkį ir šildosi pigesne, biokuro degalinės gaminama energija... Ir tai tikrai dar ne viskas.
Apie tautos valią ir VAE arba kas Lietuvoje oligarchai?
Apie VAE projektą – atskira kalba. Kad ir kaip konservatoriai spaudė ir skubėjo, ginčijosi su garsiausiais Lietuvos ekonomistais dėl to, apsimoka ją statyti ar ne ir kokia būtų VAE gaminamos elektros kaina, pats didžiausias projektas ėmė ir įstrigo. Abejojantys jo nauda pagaliau buvo išgirsti ir imta svarstyti, kokios galėtų būti alternatyvos.
Bet juk labai norėjosi – net referendumas, kuriame dauguma dalyvavusių Lietuvos žmonių tarė Visagino projektui griežtą „ne“, pasirodo, buvo neteisingas. Ir tai, kad per 62 proc. savo valią dėl VAE pareikšti nusprendusių mūsų tautiečių jos nenori, nieko nereiškia. Mat gausus būrys aktyvių mūsų visuomenės narių, atėjusių pareikšti savo pozicijos, sudaro, deja, tik 52,58 proc. visų, kurie galėjo ateiti.
Na, nors tu kuolą ant galvos tašyk – kitais atvejais tokios paprastos daugumos užtenka, o čia ne. Kodėl? Juk tų, kurie prieš pusantrų metų, 2012-ųjų spalį neatėjo prie urnų, nuomonė taip pat žinoma. Jiems švelniai tariant DZIN. Tai kodėl, užuot raginusios Seimą ir Vyriausybę atsižvelgti į tautos valią, iš prezidentūros rūmų kartkartėmis sklido visai priešingos mintys?
„Lietuvos gyventojai per referendumą dėl naujos atominės elektrinės buvo apgaudinėjami, nes jie negavo išsamios informacijos, o buvo daug lobistinės propagandos, – cituoja savaitraštį „Veidas“ agentūra BNS. Netrukus po referendumo, 2012 metų gruodį kalbėdama apie VAE projektą šalies vadovė ragino politines partijas pasirašyti susitarimą dėl energetikos politikos.
„Atominė energetika viena pigiausių ir nėra pati nesaugiausia, jeigu reaktoriai yra saugūs, jeigu jie gerai prižiūrimi“ – sakė D. Grybauskaitė. Prezidentė teigė, kad „kalbėti vien apie alternatyvius energijos šaltinius nutylint, kiek tai kainuoja, kokios gali būti pasekmės šaliai, yra žmonių apgaudinėjimas“. – Lietuvai, neturtingai šaliai, neturinčiai savo energetinių išteklių, svajoti, kad galėsime tik saule, vėju, biomase patenkinti savo besivystančios ekonomikos poreikius, pernelyg optimistiška“.
Galutinis sprendimas dėl VAE iki šiol nepriimtas, tačiau ne viena mokslininkų ir ekspertų grupė, analizavusi projektą kartojo, kad „toks, koks yra, Lietuvai jis per brangus“. Pagerins ar ne „Hitachi“, kuri šioje situacijoje su reikalu ar be reikalo, bet liko it musę kandusi, savo pasiūlymą, jau nesvarbu.
Svarbu štai kas. Jau dabar kai kurie gegužę vyksiančiuose rinkimuose su D. Grybauskaite susirungti ketinantys politikai nedviprasmiškai primena, kad tautos valią privalu gerbti. O kai kada pravartu prisiminti ir savo žodžius. Tad dar kartą pažvelkime į tuomet dar kandidatės į prezidentus D. Grybauskaitės pasisakymo santrauką arba pasiklausykime jos kalbos iš naujo.
Ji kritikuoja šalies valdžią, kad ši „praktiškai blokavo vėjo, geoterminės ir atliekų energetikos vystymą“, todėl Lietuva tebėra „tiesiogiai pririšta prie naftos ir dujų“, o šalys kaimynės, pavyzdžiui, Skandinavija, iš alternatyvių energetikos šaltinių pasigamina daug daugiau energijos ir tai yra „tikroji nepriklausomybė“. (...) „Ir kol politikai dirba oligarchams, tame tarpe energetiniams oligarchams, kol jie eksploatuos jus, visi mes mokėsime brangiau negu turėtume mokėti, tuomet klausimas IAE yra, nėra, klausimas, ar reikia statyti kitą, tampa visiškai beprasmiu. Koks skirtumas, statysim, nestatysim, jeigu mūsų vietiniai monopolistai verčia jus ir mane mokėti brangiau negu mes galėtume mokėti, jeigu būtų rinka“. Pažadėjusi gilintis į tai, D. Grybauskaitė pabrėžė, kad jos žiniomis nėra realių apskaičiavimų, ar apsimoka statyti ar ne. Ir kol nėra energetinės rinkos, kol mes neturime pasirinkimo iš ko pirkti energiją, anot jos „kalbėti apie energetinę nepriklausomybę beprasmiška, diskutuoti, ar reikia atominė elektrinės – taip pat“ .
Bet jeigu taip, išeina, kad oligarchai – visi tiek, kurie referendume pasakė „ne“?
Referendumas – įpareigojantis
Praėjusių metų pabaigoje eilinį kartą grįžus prie referendumo dėl VAE statybos temos Konstitucinės teisės specialistas doc.Vaidotas A. Vaičiatis portalui grynas.lt sakė, kad 2012 metų spalio 14-ąją vykęs referendumas, priešingai nei aiškino daugelis politikų, yra teisiškai įpareigojantis.
„Mano pozicija dėl referendumo rezultatų galiojimo remiasi Konstitucija, kurioje nurodyta, jog suverenitetas, tai yra aukščiausioji valdžia, priklauso tautai ir šį suverenitetą tauta gali įgyvendinti tiesiogiai, pavyzdžiui, referendumo keliu ar per savo atstovus Seime. Tokia Konstitucijos pozicija suponuoja vieną mintį, jog referendumo rezultatai yra tiesioginės demokratijos pasireiškimo forma, kuri yra privaloma visoms valdžios institucijoms, įskaitant Seimą, Prezidentą ir Vyriausybę“, – teigė jis. Interpretacija, kad konsultacinis (patariamasis) referendumas yra neįpareigojantis, anot jo, neatitinka Konstitucijos.
Paklaustas, kokių teisinių svertų pareikalauti, kad referendumo sprendimas būtų įgyvendintas, turi Lietuvos visuomenė, doc. V. A. Vaičaitis sakė, jog galima kreiptis į teismus, įskaitant ir Konstitucinį teismą.
