Net ir šių dienų ekspertai pažymi, kad getų sąvoka vis dar kelia sumaištį dėl savo daugialypės reikšmės.
Getų įvairovė
Pačios geto sąvokos kilmė jau savaime yra rebusas, kurį išnarpioti sunku ir ekspertams. Herbrajų kalba „get“ reiškia skyrybas, turime ir iš Venecijos kilusį „gheto“, lotynišką „giudaicetum“ – „žydiškas“, itališkas borghetto – „mažasis miestas“, ar senąja prancūzų „guect“ – „apsauga“. Sunku pasakyti, kokia yra tikroji geto etimologinė kilmė, tačiau žodyninė jo prasmė yra daugmaž aiški: „miesto dalis, dažniausia pasitaikiusi Italijoje, kurioje gyveno atskirti žydai“.
Žydų rajonai egzistavo dar prieškrikščioniško helenistinio Viduržemio jūros pasaulio gyvenvietėse. Paprasčiausias šio reiškinio paaiškinimas – atvykėlių ar vienos profesijos atstovų polinkis kurtis vienoje vietoje. Prie to taip pat prisidėjo ir būtinybė įsikurti netoli sinagogos ar prekyviečių, kuriose maistas buvo ruošiamas pagal religinius papročius.
Istorikai negali tiksliai pasakyti, ar viduramžių miestuose jau buvo susiformavę žydų getai. Yra žinoma, kad kai kur tikrai tokie rajonai buvo aptverti sienomis ir turėjo savo atskirus įėjimus. Tačiau nėra aišku, ar ten buvo leidžiama gyventi tik žydams, ar tie vartai buvo rakinami pačių žydų dėl saugumo, ar bandyta juos sulaikyti, rašoma „Tabletmag“.
Todėl yra laikomasi nuomonės, nepaisant to, kad žydų rajonai Europoje tikrai egzistavo ir XV a. ar anksčiau, getais vadinti tik vėliau Italijoje suformuotas gyvenvietes.
Jau XVI-XVII a. tokie miestai kaip Venecija, Frankfurtas, Praha ar Roma prievarta atskyrė savo žydų kilmės gyventojus, dažnai atsitverdami dar ir sienomis ir suvaržydami jų teises, rašoma NPR. Venecijos getuose galėjo gyventi tik vietos judėjai, joks krikščionis ten negalėjo apsigyventi. Rajonas buvo aptvertas tvora ir nakčiai buvo užrakinami vartai.
Tačiau XIX a. pabaigoje tokie getų praktikos buvo atsisakyta. Deja, jie niekur neišnyko, o netrukus atsirado iš naujo – su daug didesne grėsme už atskyrimą – nacių valdomoje Vokietijoje. Vokiečiai getų prikūrė tūkstančiuose miestų visoje Europoje. Jų gyventojai buvo izoliuoti, griežtai kontroliuojami – tačiau, skirtingai nuo istorinių getų Italijoje, jie nebuvo skirti išlikti ilgam.
Getų atgaivinimas pasitarnavo genocidui – vykdyti savo kėslus nacių Vokietijai tapo daug paprasčiau. Kuomet buvo pradėtas Holokaustas, žmonės tiesiog pradėta vežti sunaikinimui į „mirties stovyklas“. Tiesa, jau ir pačiuose getuose gyvenimas buvo labai atšiaurus; tūkstančiai žydų žuvo tarp jų sienų, ne tik išvežti į koncentracijos stovyklas.
Žydų getų galutinai atsisakyti pavyko tik Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Tačiau pats žodis ir jo reikšmė – skurdaus miesto rajono – išliko.
Yra žinoma, kad vėliausiai nuo 1908 metų „getai“ galėjo perkeltine prasme būti naudojami apibūdinti lūšnynus, kurie galėjo ir nebūti apriboti įstatymų, tačiau priklausė kažkuriai vienai žmonių grupei. Tais pačiais metais Jackas Londonas rašė apie „darbo klasės getą“. Imigrantų grupės ar Amerikos žydų bendruomenės taip pat buvo laikomos gyvenančios tokiuose neoficialiuose „getuose“.
Vėliau šie getai transformavosi į migrantų ir nebaltaodžių gyventojų rajonus. 1928-ųjų Amerikos žydų getų tyrimas nustatė, kad „juodaodis imigrantas įsikūrė mieste kaip kolonijos rasės pagrindu dalis. Ekonominiai sumetimai, rasiniai nusistatymai ir kultūriniai skirtumai – vis tai verčia jį atsiskirti“. Prie to ypač prisidėjo įstatymai, kurie numatė „rasinį pasiskirstymą“, pavyzdžiui, draudžiantį nuomotis gyvenamąjį plotą „baltųjų rajonuose“.
Išnykusi istorinė reikšmė
Getai visuomet pasižymėjo kažkuo, kas apriboja pasirinkimą – tai buvo vietos, ar tai būtų diskriminuojantys antisemitinės valdžios sprendimai, ar rasistiniu pagrindu paremtas paskirstymas. Sociologas Mario Smallas yra įsitikinęs, kad šie veiksniai jau seniai išnyko, todėl mokslininkai nebeturėtų vartoti „getų“ sąvokos, kuomet yra kalbama apie miestų lūšnynus.
Šiais laikais sąvoka „getas“ kartais yra vartojama kaip pašiepiantis skurdžios gyvenvietės ar nepasiturinčio asmens apibūdinimas. Tačiau ji yra labai nutolusi nuo istorinės šio žodžio reikšmės. Venecijos getuose buvo pasiturinčių pirklių namai. Varšuvos getuose buvo apgyvendinti rezistentai. Harlemas taip pat buvo žymus savo kultūriniu ir literatūriniu getu. Čikagos Bronzvilio rajonas tapo juodaodžių darbininkų klasės getu, kuriame mokytojai gyveno šalia narkotikų prekeivių.
Tačiau dabartinė reikšmė iš esmės panaikina šios sąvokos istoriją ir palieka tik gyvenimą skurde. Maža to, ji neteko būtinos sudedamosios – prievartinio žmogaus laikymo konkrečioje gyvenamojoje vietoje.
Net ir šiais laikais ekspertams yra sudėtinga tiksliai atsakyti, kokiame kontekste žmonės vartoja žodį „getas“. Ar tai yra „klasikiniai“ Venecijos getai su rakinamais vartais ir turtingais pinigų skolintojais, nacių getai, iš kurių žmones buvo vežami į koncentracijos stovyklas, ar XX a. vidurio rasiniu ir skurdo pagrindu suformuoti getai didžiuosiuose miestuose? „Koks vaizdinys atsiras mūsų galvoje ir ar jis atitinka konkrečią nurodytą tikrovę?“ – savo publikacijoje klausė getų reiškinį tyrinėjęs profesorius Benjaminas Ravidas.
