Žemės savininkų tautybe susirūpinusiems piliečiams būtų galima priminti, kad mes stodami į Europos Sąjungą įsipareigojome pašalinti apribojimus kitiems ES piliečiams įsigyti žemę Lietuvoje. Be to, šiems barjerams pašalinti gavome vieną iš ilgiausių pereinamųjų laikotarpių. Tiesa, tarp pasirašiusių turbūt netrūksta ir euroskeptikų, manančių, kad ši narystė mums nebuvo kažkuo naudinga. Tačiau negalima ignoruoti, kad iš ES Lietuva kas metus gauna apie 7 mlrd. litų arba maždaug tiek, kiek per metus skiriame visoms senatvės pensijoms. Turbūt nekyla abejonių, kad grubiai pažeidę stojimo į ES sutartį, prarastume ir dalį privilegijų, kurias dabar laikome neliečiama duotybe.
Vis tik norisi įvardinti argumentus, kurie būtų išgirsti net stipriausius nacionalistinius jausmus puoselėjančių piliečių. Visų pirma, neretai klaidingai galvojama, kad užsieniečiui nupirkus Lietuvos teritorijoje esančios žemės, Lietuva praranda dalį suverenios teritorijos. Netgi buvo palyginimų su istoriniu pavyzdžiu, kuomet Rusija pusvelčiui pardavė Aliaską Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tačiau tarp šių pavyzdžių nėra nieko bendra. Užsienietis, įsigydamas žemės Lietuvos teritorijoje, joje gyventi ar ūkinę veiklą vykdyti turės laikydamasis Lietuvos įstatymų, privalės atsižvelgti į priežiūros institucijų nustatytus standartus bei reikalavimus ir mokės mokesčius į Lietuvos biudžetą.
Vienas iš argumentų, kurį puse lūpų įvardija šios iniciatyvos autoriai, yra ir tai, kad užsieniečiai pirkdami žemę pakels jos kainą, ir tiems, kurie žemės dabar neturi, ateityje bus sunkiau jos įsigyti. Tačiau remiantis tokiu argumentu mes galėtume pradėti riboti ir užsienio įmonių investicijas Lietuvoje – pirkdamos komercinės ir žemės ūkio paskirties žemę jos taip pat pakelia jos kainą. Akivaizdu, kad bandydami užverti sienas laisvam kapitalo judėjimui mes ne tik pamintume vieną iš pamatinių ES vertybių, bet ir patys praloštume – Lietuvoje būtų sukuriama mažiau pridėtinės vertės ir naujų darbo vietų.
Žinome, kad Lietuva yra viena iš ES valstybių, kur itin didelė dalis žemės ūkio paskirties žemės yra dirvonuojanti – nuolat apleista, nekurianti vertės ir darbo vietų. Jei Lietuvoje neatsiranda gyventojų, norinčių tą žemę įsigyti ir joje ūkininkauti, kodėl nesuteikti tokios galimybės kitų ES šalių piliečiams? Juk naudą gautų ne tik čia pinigus investavę užsieniečiai – būtų sukuriamos darbo vietos, šalyje būtų pagaminama daugiau prekių, didėtų valstybės biudžeto pajamos. Dar svarbiau – galbūt pagaliau pradėtų mažėti regioninė atskirtis.
Šis klausimas svarbus ir dėl to, kad Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja ir toliau mažės. Su panašiomis problemomis susiduriančios valstybės ne tik siekia neriboti kapitalo turinčių užsieniečių galimybių investuoti šalyje, bet ir siūlo „pagardus“, galinčius padėti užsieniečius privilioti į šalį. Pavyzdžiui, Latvija, Kipras, Ispanija ir kai kurios kitos ES šalys nekilnojamo turto įsigijusiems užsieniečiams suteikia teisę gyventi ir dirbti šalyje.
Požiūris, kad Lietuvos teritorijoje turtą valdyti, gyventi ir ekonominę veiklą gali vykdyti tik šios šalies pilietybę turintis gyventojai yra anachronizmas, ne daug ką bendro turintis su 21 amžiaus realijomis. Jei norime gyventi kaip tikri europiečiai ir nebekelti klausimo, kodėl mūsų atlyginimai kelis kartus mažesni nei ES, turime atsisakyti ir progresą stabdančių inkarų bei liautis skirstyti investuotojus pagal jų kilmę, tautybę, rasę ar kitus subjektyvius kriterijus.
Galiausiai turime suvokti, kad šia iniciatyva siūloma pakeisti Konstituciją, atimant iš kiekvieno Lietuvos piliečio teisę laisvai disponuoti asmeniniu turtu – parduoti jį aukščiausią kainą pasiūliusiam asmeniui. Tai būtų vienas rimčiausių asmens laisvių suvaržymų, paminantis pamatinį Konstitucijos principą – 46 Konstitucijos straipsnį, teigiantį, kad "Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva".
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis
