Liepos 14 dieną Prancūzija mini Bastilijos paėmimo dieną. Šis įvykis turi išskirtinę vietą prancūzų vaizduotėje. Mokiniams mokyklose yra teigiama, kad būtent liepos 14 dieną gimė respublika. Bastilijos paėmimo diena yra paskelbta nacionaline švente ir nedarbo diena.
Kaip skelbia „Economist.com“, Eliziejaus laukuose bus surengtas tradicinis karinis paradas, o kariniai naikintuvai dangų vėl nudažys nacionalinės Prancūzijos vėliavos spalvomis. Tiesa, šių metų paradas bus išskirtinis. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy į Bastilijos paėmimo metinių minėjimą pakvietė kolegas iš Europos Sąjungos bei naujai besikuriančios Viduržemio Sąjungos. Į ceremoniją pakviesta neseniai išlaisvinta Ingrid Betancourt, kurią įkaite laikė Kolumbijos sukilėliai. Tačiau kyla klausimas, kodėl iš visos gausybės Prancūzijos revoliucijos įvykių būtent Bastilijos šturmui teko tokia išskirtinė vieta? Į šį klausimą savo knygoje bando atsakyti Kembridžo universiteto istorikas Christopheris Prendergastas.
Bastilijos tvirtovės, simbolizuojančios vienašališką karaliaus valdžią, paėmimas neabejotinai buvo reikšmingas revoliucijos įvykis. Taip buvo susilpninta monarchija bei legitimizuotas liaudies pasipriešinimas. Tačiau simboliškai reikšmingos yra ir kitos dienos: 1789 rugpjūčio 26 diena, kai buvo paskelbta visuotinė žmogaus teisių deklaracija, arba 1792 rugpjūčio 10 diena, kai buvo šturmuoti Tiurli rūmai ir suspenduota monarchija. Tačiau liepos 14 dienos minėjimai prasidėjo dar revoliucijos metu ir revoliucinėje dvasioje. Per karinę šventę, skirta paminėti pirmosioms Bastilijos paėmimo metinėms, 1790 metais markizas de Lafayette‘as davė priesaiką „amžinai būti ištikimas tautai, įstatymui bei karaliui“. Radikalus to meto žurnalistas bei politikas Jeanas-Paulis Maratas visa tai pavadino didžiule gėda ir pridūrė: „Revoliucija kol kas tebuvo tik sielvartinga liaudies svajonė!“.
Verta prisiminti, kad iš esmės Bastilija netgi nebuvo paimta. Žmonių minia į tvirtovę įsiveržė tik po to, kai jai vadovavęs markizas de Launay pasiūlė pasiduoti. Ginklų ieškojusi minia įsiveržė į vidų, tačiau rado vos 7 kalinius, kuriuos galėjo išlaisvinti. „Atsitiktinumas, paranoja bei atsitiktinis smurtas“ – tokiais žodžiais buvo apibūdinamas Bastilijos šturmas. Sklido gandai ir apie šturmuotojų žiaurumą. Pats de Launay buvo minios ištemptas iš tvirtovės, jo kūnas suplėšytas į gabalus, o galvą virtuviniu peiliu esą nupjovė vienas virėjas. Vėliau galva buvo pamauta ant ieties ir laimikiu viešumoje galėjo „pasigėrėti“ visa liaudis.
Napoleonas Bonapartas apskritai buvo panaikinęs liepos 14 dienos minėjimus. Bastilijos paėmimo diena nebebuvo švenčiama iki pat 1880 metų. Tačiau tuomet deputatas Benjaminas Raspailas pasiūlė surengti nacionalinį festivalį. Tame pačiame respublikonų pasiūlyme buvo raginama tautiniu himnu paskelbti „Marselietę“, kurią jaunas inžinierius Claude‘as Josephas Rouget de Lisle‘as, stovyklaudamas su armija prie Reino, parašė per vieną 1792 metų naktį. 1880 metais deputatai aistringai svarstė, kurią datą pasirinkti nacionaliniam festivaliui. Nė vienas deputatas, kaip pastebi Ch. Prendergastas, nė nesiūlė nacionalinio festivalio data paskelbti rugsėjo 22 dienos, kai 1792 metais iš tikro buvo paskelbta respublika. Ši data veikiausiai nepasirinkta todėl, kad po jos prasidėjo teroras.
Liepos 14 diena pasirinkta kaip politinis kompromisas. Ši data sujungė revoliucinį 1989 metų paveldą su vienybe bei susitaikymu, kurį parodė 1790 metais vykęs Bastilijos paėmimo minėjimas. Kad bent kiek nuslopintų po pralaimėto Prancūzijos-Prūsijos karo atsivėrusius skaudulius, valdžia Bastilijos minėjimui suteikė karinę tematiką, kuri dar pasaldinta nacionalistiniais vaizdais.
Nuo to laiko skirtingais Prancūzijos istorijos momentais Bastilijos paėmimo minėjimui suteikiama vis kitokia prasmė atsižvelgiant į to meto kontekstą: darbininkų klasės solidarumas ir revoliuciniai Liaudies fronto pažadais 1936 metais valdant Leono Blumo Vyriausybei; išsilaisvinimas iš okupacijos ir rezistencijos kaip revoliucijos mitas 1945 metais. Šiandien tai daugiau yra iškilminga šventė, kurią papildo masinės iškilmės. Tačiau M. Prendergastas teigia, kad šiandien ši šventė vis labiau primena „menkavertį įvykį, kuris mumifikuojamas iki formalaus ritualo, kuriam diriguoja tik išrinktieji ir kurį papildo žiniasklaidos kičas“.
