„Pirmenybė darbo vietoms ir ūkio augimui“, – tai vienas iš šūkių, kuriuo nešini rugsėjo pabaigoje į gatves išėjo tūkstančiai profesinių sąjungų narių visoje Europoje. Protesto akcijomis išreikštas nepasitenkinimas Europos Sąjungos (ES) valstybių taupymo politika. Nerimaujama, kad „taupymo vakarėlis“ baigsis pagiriomis su skaudančia galva – didėjančiu nedarbu ir lėtėjančiu ūkio augimu. Tačiau taupymas simbolizuoja ne vakarėlio pradžią, o išgertuvių nutraukimą: kuo ilgiau jos tęstųsi, tuo skaudesni būtų padariniai.
Visų euro zonos šalių biudžetai šįmet deficitiniai, todėl raginimas nemažinti išlaidų tolygus skatinimui toliau gyventi skolon. Ekonomikos stimuliavimas mokesčių lėšomis yra pinigų perdėliojimas iš vienos kišenės į kitą, o skatinant skolintomis lėšomis už tai turės mokėti ateities mokesčių mokėtojai.
Gyvenimas skolon nėra tik mūsų laikų problema, su ja susidurta ir anksčiau. Kaip rodo Kanados patirtis, mažinant valstybės skolą atsikratyti žalingo įpročio padarinių nėra paprasta – tai gan ilga procedūra. 1974–1996 metais valstybės skolos dydis (įskaičiuojant infliaciją) vienam gyventojui padidėjo 6 kartus. Palūkanų išlaidos taip padidėjo, nes 1991 metais tam skirta net 38 procentai biudžeto pajamų. Naujai išrinkta valdžia pažadėjo sumažinti skolos dydį. Biudžeto programų lėšos sumažintos 12,7 proc., kai kuriems departamentams kirsta iš peties ir lėšų nurėžta perpus, centrinės valdžios sektoriaus valdininkų sumažinta 16,7 proc. (padidinti buvo ir kai kurie mokesčiai). Rezultatas – nedeficitinis biudžetas jau 1997-aisiais, o 1995–2007 metais centrinės valdžios skolos santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP) sumažėjo nuo 56,8 iki 25,1 proc. Palūkanoms 2008-aisiais skirta 13,3 proc. biudžeto pajamų.
Atrodytų, sėkmė atsisakant gyvenimo skolon turėjo įkvėpti Kanadą ateityje nebežengti pragaištingu keliu. Deja, per pasaulinę krizę valstybės skolos santykis su BVP Kanadoje padidėjo iki 35,7 proc. 2009 metais. Tai rodo, kad atsikratęs žalingo įpročio niekada negali būti tikras ir vėl bet kada įklimpti į pažįstamą liūną.
Europos Komisija siūlo, kad apdairios fiskalinės politikos nesilaikančios šalys mokėtų 0,2 proc. BVP dydžio įmokas į sąskaitas, suteikiančias palūkanas; pernelyg neapdairios mokėtų įmokas į sąskaitas be palūkanų, o tai vėliau galėtų virsti bauda. Šie siūlymai palaimina puotas skolon su sąlyga, kad jos turėtų būti truputį ištaigingesnės – privalomosioms įmokoms sumokėti.
Laikas suprasti, kad pasirinkimas yra ne tarp tolesnių išgertuvių ir galvos skausmo, bet tarp galvos skausmo ir kepenų cirozės, gal dar blogiau. Skolą vis tiek reikės grąžinti, o jeigu tai bus daroma didinant mokesčius, tai, palyginti su mažiau prasiskolinusiomis valstybėmis, slopintų šalies konkurencingumą. Nesugebantiesiems savarankiškai atsikratyti pražūtin vedančio polinkio išeitis viena – užsikoduoti įstatymu arba Konstitucija uždraudžiant deficitinį biudžetą.
Kaetana Leontjeva
