Paaiškėjo, kad Lietuvos verslas negali išsivaduoti iš dar vienos bėdos. Nors darbo yra, užsakymų gauna, tačiau įmonėse darbuotojai streikuoja, atsisako dirbti. Paradoksalu, tačiau dažniausiai tokios bėdos užklumpa tą, ypač smuklųjį, verslą, kuris samdomas europiniams projektams įgyvendinti. Būtent šiuo atveju susiduriame su lėšų stygiumi ir verslininkų žlugdymu. Kas dėl to kaltas – aplaidūs valdininkai, korupcija ar nesureguliuotos projektų vykdymo ir atsiskaitymo procedūros?
Šiuo klausimu po vasarą vykusių susitikimų su gyventojais, išgirdęs ne vieno verslininko skundus, ėmiau domėtis asmeniškai. Iš verslininkų pasakojimų matyti didelis pasipiktinimas ir nusivylimas dėl situacijos, į kurią pateko ne viena smulkaus verslo įmonė, susidūrusi su Europos Sąjungos lėšomis vykdomais projektais.
Visi tikėjomės, kad būtent tokie projektai padės pritraukti įmonėms daugiau pinigų, skatins verslo plėtrą, tačiau netikėtai ėmė vykti atvirkštinis procesas – daugelis įmonių kenčia nuo lėšų stygiaus, negalėjimo ne tik reikiamų priemonių ar medžiagų įsigyti, bet net darbuotojų išlaikyti.
Paaiškėjo, kad dėl neaiškių priežasčių, atlikusios visus reikiamus darbus, įmonės labai ilgai, net po 9 mėnesius, negauna jiems priklausančių pinigų iš agentūrų, administruojančių Europos Sąjungos paramą, išlaidoms padengti. Nors lėšos turėtų būti skiriamos ir naudojamos konkrečiam projektui įgyvendinti, darbams atlikti, uždirbti ir plėtotis, tačiau jos nusėda neaišku kur ir neretai visą amžinybę delsiamos išmokėti.
Viena iš septynių šiuo metu Lietuvoje veikiančių Europos Sąjungos paramą administruojančių institucijų vėluoja paraiškos teikėjams išmokėti 150 tūkstančių litų. Tad maždaug įsivaizduokite, kokia suma susidarytų pridėjus likusių šešių agentūrų laiku neišmokėtų pinigėlių paraiškų teikėjams. Tai verslininkams yra pražūtis, tačiau jie neturi ko griebtis.
Tikriausiai kyla klausimas, kodėl verslininkai nesikreipia į kontroliuojančias institucijas ir nesiskundžia oficialiai, o savo bėdas patiki man. Atsakymas labai paprastas. Jie bijo viešai apie tai kalbėti ir tai suprantama. O bijo dėl dviejų priežasčių.
Vieni nenori konfliktuoti su juos viešo konkurso būdu parinkusia valstybine įstaiga, dažniausiai tai būna savivaldybės, mat triukšmaujantys niekam nepatinka. Šiuo atveju jie rizikuotų netekti galimybės laimėti kitų konkursų. Kitu atveju, savivaldybės pačios bijo spausti agentūras, kad būtų laiku išmokamos projekto įgyvendinimui skirtos ES lėšos, mat gali būti apkaltintos verslininkų protegavimu. Tokiu būdu patenkama tarsi į užburtą ratą, iš kurio niekaip neišsikapsto ir labiausiai nukenčia verslininkai, vadinasi, ir paprasti žmonės, darbuotojai.
Žinoma, yra galimas valdininkų piktnaudžiavimas, ištempiant procedūras, ilgai ir lėtai tikrinant ir taisant paraiškas, tikintis, kad neištvėrę verslininkai atvyks asmeniškai tartis, kad būtų paspartintos procedūros, atitinkamai atsidėkojant. Tačiau kita priežastis gali būti ir reglamentavimo spragos.
Visos bėdos ir nesklandumai, dėl kurių skundžiasi projektų vykdytojai, atsiranda ir dėl nenumatytų griežtų terminų. Jie, be jokios abejonės, turi būti įvesti. Privalu konkrečiai nustatyti, per kiek laiko kas ką turi padaryti, ir be jokių galimybių tuos terminus keisti. Tokiu atveju būtų išvengta paraiškų teikėjų stumdymo, bet kokio delsimo ir trukdymo jiems kuo greičiau pradėti vykdyti projektus bei neatsiskaitymo laiku. Ir pareiškėjams tokiu atveju būtų viskas daug aiškiau, nebetektų laukti nežinant, gaus jie pinigus ar ne.
Šiuo metu yra nustatytas 60 dienų paraiškos vertinimo terminas, per kurį turi būti atliktos visos procedūros. Tačiau realiai tų terminų nesilaikoma. Esant pastaboms, jos po vieną siunčiamos pareiškėjui, šis taiso klaidas ir vėl siunčia atgal. Tokiu būdu pats tikrinimas išsitempia iki jau nebereguliuojamo laiko tarpo. Tačiau tuo pat metu neretai vyksta ir darbai, kuriems reikalingi pinigai.
Tokie projektų vykdymo ir atsiskaitymo nesklandumai parodė, kad terminai turi būti labai griežti, trumpi, optimalūs, be jokių galimybių juos pratęsti. Pastabos turi būti pateikiamos visos vienu metu, o ne po vieną, kad būtų išvengta susirašinėjimo. Turi būti nustatyti ir aiškūs atsiskaitymo, lėšų pervedimo terminai. Visa tai bent iš dalies padėtų sustabdyti piktnaudžiavimą, neveiksnumą, laiko tempimą. Be jokios abejonės tai padėtų ir verslui, kas ir yra svarbiausia.
Tikiuosi, kad atitinkamos įstaigos vis dėlto atkreips dėmesį į susiklosčiusią situaciją ir imsis konkrečių priemonių, kad projektų vykdymo mechanizmas veiktų žymiai sklandžiau.
LR Seimo narys
Kęstas Komskis
