Ponai! Jūs kvailiai! Lygiai nuo tos akimirkos, kai, sužinoję apie TSRS žlugimą, džiugiai ėmėte ploti katučių. „Sovietų lokys nudvėsė!“ – jausmai perpildė jus ir spaudą. O lokys, pavargęs visą miško bendruomenę įkalbinėti laikytis krūvoje ( būryje visada geriau ), nusispjovė, paleido visus į laukus plačiuosius, o pats pasiliko prie savo gero. Dar negana, kai ką aprūpino savo nuo seno laikytomis teritorijomis, kai ką atsargomis, ir visas skolas nurašė, išsiskirkim, tyliai, geruoju. Tik kuoką sau pasiliko. Kadangi likusieji paliegę buvo, - jos niekas ir pakelti negalėtų.
Kaip mes tada žiūrėjome į Vakarus! Kaip mes tikėjomės! Ne išmaldos, supratimo! Mes buvome mirtinai pavargę nuo pilkumos, vienodumo ir bukagalviškumo. Mums norėjosi pasaulio spalvų, juk jis toks puikus. Ir kiek jame vietų, kuriose mes nė karto nebuvome!
Taip, visą sielą atvėrėme! Niekada iki to, ir niekada po to jūs nebūtumėte turėję geresnio draugo, negu mūsų Rusija, jei būtumėte su mumis elgęsi gerai, sukūrę tikrai pasitikėjimo vertus ir lygiateisius santykius!
Jūs ciniškai ir niekšingai išdavėte mūsų viltis! Jūsų verslo planas pasirodė besąs visiškas mėšlas, be kita ko, kaip ir dar daug kas!
Tada jūs mums buvote dar ne draugai, bet jau ir ne priešai. Dabar – jau ne draugai ir kolei kas ne priešai! Vietoje to, kad švelniai ir be savimyliškos viršenybės įsileistumėte Rusiją į visus pasaulio institutus, be pasišlykštėjimo integruotumėte mūsų ekonomiką į pasaulinę, jūs, ponai, laikėte geru tonu kur tik galima spirti į mus, pasijuokti iš mūsų, pažeminti.
Idiotai! Jūs nesimokėte istorijos? Rusai ( aš turiu omeny visus, kas rusas savo siela, o ne krauju. Man nusispjauti į mūsų tautybes. Aš ir pats, kaip įtariu, nesu grynakraujis ) gali daug ką suprasti ir daug ką atleisti. Bet tik ne paniekinantį pažeminimą.
Jūs prispjaudėte ant susitarimo apie NATO nepriartinimą prie mūsų sienų ( tegul ir žodinį ). Argi susitarimas ne brangesnis už pinigus? Visa savo veikla jūs nuolankiai demonstravote mūsų antrarūšiškumą, netikėliškumą, neturtą ir senoviškumą. Antraip kodėl gi kandidatė Hilari staiga „pamiršo“ dabartinio Rusijos prezidento pavardę? Šalies, kuri akmens ant akmens nepaliks, neduok Dieve! Na, ar ne kvailė? Ir visi paaiškinimai apie renkamąjį prezidentą ir viduje sakomas kalbas čia netinka. Kaip sakoma: „Kalbelės rikiuotėje!“ Prisimins, išmoks! Net nuo dantų atšoks! O gal jau išmoko?
Rusijoje viskas daug griežčiau. Maža pustonių. Arba tu – arba tave. Arba mes – arba mus. Argi galiu pamiršti, kad abu mano seneliai negrįžo namo? „Dingo be žinios“ ir „Krito narsiųjų mirtimi“ – taip apie juos parašyta. Argi aš galiu pamiršti, kad nuo bado ir išsekimo mano tėvas, tada dar mažametis berniukas, vos nemirė, krečiamas karštinės, beveik metus. Kaip jis savo pirmus žodžius rašė ne mokykliniame sąsiuvinyje, o ikikarinių laikraščių suklijuotose paraštėse. Pamiršti mano šeimos istoriją? Špygą! O kiek mūsų nepamiršusių, jūs lengvai suskaičiuosite pagal Georgijaus juosteles ant automobilių gegužę. Ir, atrodo, vienintelis trūkumas ir bus šitų juostelių trūkumas.
Ir kada Raudonojoje Aikštėje per šventinį koncertą Pergalės garbei skamba nuostabus Gverdiceli balsas: „Abejonės – šalin, į naktį išeina atskiras, 10-asis mūsų desantinis būrys“, visa aikštė, visa šalis, išgėrusi ir nelabai, palinkusi prie televizorių ekranų keletui minučių tampa tuo desantininkų būriu. Tokia atmosfera būna, kad ne tik tiki, bet ir žinai, kad mūsų niekas nepalauš, neišgąsdins. Galvą nusuksim bet kuriam niekšui.
Grįžimo tašką jūs jau praėjote. Ir keisčiausia, kad vis daugiau ir daugiau jaunimo patiki, kad komunistai, kalbėję apie Vakarų priešiškumą, visų gailesčiui, buvo teisūs. Ne, mes noriai bendraujame, įsimylime, „uždegame“. Perimame tai, kas vertinga, mokomės. Tai ne gėda. Net Caras Petras, ne mums lygus, irgi kirviu laivų statyklose mosavo. Ir mes ne persitempsime. Su mūsų gyvenimo troškimu – tik laikykis! Bet vis aiškiau ryškėja įvairių mūsų mentalitetų linija, kurios mums neperžengti.
Gal būt, jūs nustebsite, bet mes kiekvienas turime dvi šalis, kuriose gyvename vienu ir tuo pačiu metu. Viena šalis – tai mūsų Valstybė, kuriai mes skolingi vos ne nuo gimimo. Kuri apkrovė mus mokesčiais, išmalda ir keiksmažodžiais. Kuriai nusispjauti, jei nerandat tiesos. Ir kuriai mes visi aprioriai – nusikaltėliai. Nesumokėti kuriems už kažką jei ne didvyriškumas, tai ir ne kriminalas.
Kita šalis – tai mūsų Tėvynė, kuriai mes ir patys atiduosime viską. Kuri kvepia šilta duona ir lauko gėlėmis. Kurioje trykšta švariausi šaltiniai ir teka vandeningos upės. Kuri stebi mus, nevykėlius, iš tėvų ir senelių nuotraukų, lyg tūkstantmečių išmintimi dovanotų mūsų visuotinį nerūpestingumą. Kurioje kiekvienas turime savą, širdžiai mielą kampelį. Ir jokio kaimo pijokėlio diakono aš už nieką neiškeisčiau į dabitą šventą tėvą – pederastą.
Sakot, ne visi cerkvės tarnai Vakaruose pederastai? Tai gi ir Rusijoje ne visi geria! O tokios Tėvynės, kokia kiekvieno iš mūsų širdyje, jūs ir nesugalvosite!
Mes neturime dėl ko kariauti! Savos visokios žemės ir kiek nori! O darbų – visų nenudirbsi! Bet dabar vargu ar mums reikia jūsų pagalbos. Technologijos – patys dantyse atnešite, maldausite, kad paimtume. Ačiū krizei. Mūsų realizacijos rinka – svajonė! Ir „atšoksime“ mes greičiau. Finansai tekės kitomis vagomis. Visi suprato: Vakarai – „kiaulystė“. Taip kad, ponai, neaštrinkite situacijos. Išpirkinėkite kaltes. Kas anksčiau suspės, tam įskaitys.
MES NETURIME DĖL KO KARIAUTI! ! !
O jeigu prispirs! Sovietų Armija skaičiumi viršijo 4 mln. „durklų“. Ir ką besakytum, visa armija negalėjo užsiiminėti vasarnamių generolams statyba, kaip tvirtina kai kurie teisių gynėjai. Kažkas vairavo tankus, kažkas šaudė, kažkas nustatinėdavo radijo stotis ir t.t. Mes jau seniai atsargoje ir užsiėmę savais reikalais. Bet tai, ko išmokome, ir įgūdžiai niekur nedingo! Tik dėl to, kad jų nereikia, visa ši „motorika“ snaudžia pasąmonėje. Ir nustatyti juos į „karinę parengtį“ daug laiko neprireiks. Mūsų tokių daug. Ir dar kokius 10 -15 metų jau vien savo buvimu mes šalies skriausti neleisim. O toliau...
Mes turime suaugusį sūnų. Po metų jis baigia institutą ir eina į Armiją, o paauglė dukra jau beveik įsisavino mūsų „perėjūno“ vairavimo pradinius įgūdžius. Taip, ir iš anglų kalbos ji turi „penketą“. Prireiks tardant belaisvius. Jūs ir dabar nieko nesupratote?
Kęstutis Grinius
