Aleksandro Lukašenkos asmenyje Rusija jau nebemato sąjungininko. Nusivylė. Supyko ir įsikando žąslus. Piarą prarado ir Baltarusijos, Rusijos ir Kazachijos Muitinių sąjunga. Faktiškai į nebūtį pasiųsta niekam nesuprantama Sąjungos valstybė.
Prezidentai ir premjerai vis dar iš inercijos pasirašinėja dokumentus, kurie nieko niekuo neįpareigoja, ir kurių niekas nesiruošia vykdyti. Bet yra vienas dokumentas, kuriuo remdamasi veikia Rusija, ir kurį šiandien mėgina pakeisti Baltarusijos valdžia. Kalbame apie „Susitarimą dėl priemonių sureguliavimo prekybos – ekonominio bendradarbiavimo naftos ir naftos produktų eksporto srityje“. Jo galiojimas baigėsi 2009 metais, kai Baltarusija už neperdirbtą naftą mokėjo 0,356 dydžio mokestį nuo naftos eksporto mokesčio Rusijoje.
Igoris Sečinas ir Vladimiras Putinas sugriovė Baltarusijos valdžios planus?
Priminsime, kad Baltarusijos vyriausybė šį dokumentą pasirašė 2007 metų sausio 12 dieną. Sutarties pasirašymo metais Kremlius sumažino Baltarusijai išvežamąjį muito mokestį nuo 180$ iki 53$. Buvo patvirtinta naftos produktų eksporto muito paskirstymo tvarka. Rusijai teko 85% visų apimčių.
Susitarimą pasirašė abi pusės. Jo galiojimo laikas baigėsi. Šalys išpildė savo įsipareigojimus. Baltarusijai prekybos su Rusija srityje atėjo laikas gyventi kaip ir visiems, t.y. pirkti naftą bendrais pagrindais, mokant standartinius muitus. Lengvatų gavimas susijęs su nuolaidų Kremliui darymu, ir, be to, ne tik ekonominių nuolaidų. Baltarusijos vyriausybė, kuri šiandien pareiškė apie beprecedentinį spaudimą iš Rusijos derybininkų pusės, pati pasirašė visas sutartis ir susitarimus. Per trejus metus Baltarusija turėjo atsisakyti naftos adatos ir pradėti gyventi kaip pilnavertė nepriklausoma valstybė. Neatsisakė. Dar daugiau, dar ir intensyviai lindo į skolas.
Lukašenka tikisi, kad Vladimiras Putinas ir jo Kremlius neišdrįs pirmieji pasitraukti iš projektų „sąjunginė valstybė“ ar „muitinių sąjunga“. Jo logika nesikeičia – jeigu susitariame dėl vieningos gynybos, turime bendrą istoriją ir bendrą priešą ( NATO, Vakarus, kapitalizmą ), tai ir kalbos negali būti apie apribojimus, parduodant Rusijos rinkoje baltarusiškus traktorius, MAZ-us ar pieną, lygiai kaip negali būti muito mokesčių Sąjunginės valstybės viduje.
Rusijos pusė imasi ekonominio spaudimo, remdamasi tais pačiais integraciniais dokumentais. Ji nori gauti politinių dividendų iš „popierinių“ integracinių projektų, suprasdama, kad Baltarusijos valdžia irgi remiasi jais, kaip argumentu sau išmušti bemuitį neperdirbtos naftos tiekimą. Putinas įsitikinęs, kad Lukašenka neišstos iš projektų „sąjunginė sutartis“ ir „Muitinių sąjunga“, todėl kad pasirašys nuosprendį tai politikai, kurią jis vykdė paskutiniuosius 15 metų, o taip pat užšoks ant agresyvaus rusiškojo protekcionizmo. Iki Gruzijos scenarijaus neprieis, bet Baltarusija visiškai gali pasijausti Moldovos kailyje ( apribojimui vynui ), Latvijos ( šprotai ), Lenkijos ( mėsa ), arba Ukrainos ( daugelis prekių ).
Šiandieną Rusija lošia trimis pagrindiniais koziriais: 1) naftos ir dujų kainos, jų tiekimo sąlygos Baltarusijai, 2) Baltarusijos prekių į Rusiją tiekimo taisyklės, 3) Baltarusijos įmonių ir vyriausybės kreditavimas valstybinių ir komercinių išteklių sąskaita. Antroji ir trečioji Kremliaus kortos jau aktyviai naudojamos. Ir štai atėjo eilė pirmajai, pačiai jautriausiai. Pagrindas šiam lošimui atsirado, kai pasibaigė susitarimo dėl naftos tiekimo galiojimo laikas. Lygiai tokia pati situacija laukia su dujomis 2011 metais.
Minus 10% BVP
Dar niekada Baltarusijai klausimo kaina nebuvo tokia aukšta. Atsisakymas nuo Rusijos sąlygų, kurias paskelbė I. Sečinas, gali mūsų šaliai išvirsti į apvalią sumelę. Pateiksime paskaičiavimus. 2009 metais vidutinė importuojamos iš Rusijos naftos kaina buvo maždaug 339$ už toną. Pagal prognozes 2010 metams ji bus kažkur apie 420$. Nuo 2010 metų sausio 1 dienos eksporto muito mokestis sudarė 267$ už toną. Leiskime, kad jis bus vidutiniškai toks per 2010 metus. Tiekiant 6 mln. tonų neperdirbtos naftos Baltarusija tik už naftą turės sumokėti 2,52$ mlrd. Į šitą „juodojo aukso“ kainą įeina muito mokestis, kurį reikės sumokėti į Rusijos biudžetą, o tai bus 1,6$ mlrd. Tai sudarys 3,2% 2009 metų Baltarusijos BVP. Ir tai dar tik dalis Baltarusijos praradimų.
2010 metais Baltarusijai perkant 21 mln. tonų neperdirbtos naftos ( maždaug kaip 2009 metais ), už ją jau reikės sumokėti 8,82$ mlrd. Muitas į Rusijos biudžetą sudarytų 5,6$ mlrd. Tai maždaug 11% Baltarusijos BVP. Milžiniška suma. 2008 metais Baltarusijos įplaukos už naftos produktų eksportą buvo 10,7$ mlrd., 2009 metais – apie 6,5$ mlrd. Akivaizdu, kad taip klostantis reikalams, nebėra reikalo pirkti tokį pat kiekį, kaip ir 2009 metais, neperdirbtos naftos. Dar daugiau, beveik pusė naftos verslo apskritai praranda prasmę, jei jo dosniai nepamaitinsi iš biudžeto. O kadangi valstybės kišenėje pinigų labai mažai, ir be išorės kreditų ji apskritai nežino, kaip gyventi, tai Baltarusijai reikia laukti greito nuo 2003 metų besitęsiančios naftos gerovės galo.
Laukia esminiai Baltarusijos eksporto pokyčiai. Jeigu 2009 metais naftos produktai sudarė 35% Baltarusijos eksporto, tai 2002 metais, iki Baltarusijai pavirstant naftos ofšoru, jie buvo 18,4% ( valiutos įplaukos sudarė 1,5$ mlrd. ), o 2003 metais – 19,6% ( 1,95 mlrd. ). Reiškia, pats griežčiausias scenarijus numato naftos produktų eksporto sumažėjimą 3-4$ mlrd., arba 6-8% BVP. Tai negali neatsiliepti biudžeto pajamoms, BVP augimo tempams ir Baltarusijos rublio stabilumui. Taigi, nauja Rusijos naftos politika šaliai gali kainuoti apvalią sumelę, apie 4,5-5$ mlrd. nuostolių, arba 10% BVP. Taip, derybos tęsis. Didelė tikimybė, kad Novopolocko naftos perdirbimo gamykla „Naftan“ ir gamykla „Polimir“ pereis į „Rosnefti“ rankas. Tokiu atveju nuostolių mastai Baltarusijai bus mažesni. Rusai sau gali „išmušti“ palankesnį neperdirbtos naftos apdorojimo režimą Baltarusijoje. Vienok išlaikyti naftos tiekimo režimą, koks buvo 2007-2009 m etais, tuo labiau 2003-2006, vargu ar pavyks.
Rusija atsisako būti Baltarusijos naftos priedėliu
Nuo 2003 metų iki 2009, Baltarusija įvairiu intensyvumo laipsniu naudojo Rusiją kaip pigių energijos išteklių tiekėją. Atskirais metais naftos ir dujų rentos apimtys siekė 20% BVP. Būtent šiuo laikotarpiu vyko greitas šalies BVP augimas. Visu pajėgumu dirbo integracinės retorikos resursai. Prezidentas V.Putinas savo laiku pareiškė apie „muses ir kotletus“, bet nieko nepadarė, kad šį principą įgyvendintų. Ir štai laikas atėjo. Musės ir kotletai ( naftos ir dujų tiekimas iš vienos pusės, karinis ir politinis bendradarbiavimas iš kitos ) gali būti viename inde, jeigu oficialusis Minskas dalį įgaliojimų perduos Kremliui. A.Lukašenka su tokiu scenarijumi kategoriškai nesutinka. Jis tebepostringauja apie partnerių lygybę integracinių projektų rėmuose, bet Rusija ir girdėti nenori, kad mažytė Baltarusija tam tikruose viršnacionaliniuose organuose turėtų tokį patį vieną balsą, kaip ir Rusija. Nekyla abejonių, kad Baltarusijos ir Rusijos valdžia santykius tarp šių dviejų šalių nuvedė į akligatvį.
Baltarusijos vyriausybė parodė, kad nėra pasiruošusi griežtiems Kremliaus veiksmams nuo 2010 metų sausio 1 dienos. Valdininkai, kurie vedė derybas, tikėjo magiška burtažodžio „muitinių sąjunga“ jėga. Ir 2010 metų sausio 1 dieną jie staiga pastebėjo, kad burtažodis neveikia. Problemos sprendimo reikia ieškoti realiame gyvenime, o ne integracinėse pasakėčiose.
Priminsime vieną įsimintiną Baltarusijos finansų ministro pavaduotojo Ivano Šunko 2009 metų spalio mėnesį pasakytą frazę: „Kolei kas mes naftos perdirbėjams atiduodame daugiau subsidijų, negu gauname iš jų eksporto įplaukų už naftos produktus“. Išeina, kad sunkiu šaliai metu, kai atlyginimai ir pensijos stagnavo, vyriausybė patikimai gynė naftos baronų interesus.
2010 metais naftos perdirbėjų subsidijavimui numatyta iš šalies biudžeto skirti virš 4 trln. rublių. Šitų pinigų tikrai nepakaks, kad būtų užtikrintas Baltarusijos naftos perdirbimo įmonių darbas, koks buvo 2009 metais. Akivaizdu, kad vyriausybė laukė Rusijos subsidijų. Ministrų Taryba netgi tikėjosi, kad Muitinių sąjungos rėmuose Rusija sutiks visai panaikinti muito mokesčius arba grįš prie už naftos produktus gaunamų pinigų dalinimo santykiu 85% Rusijai ir 15% Baltarusijai. Šios viltys tapo 2010 metų biudžeto įplaukų ir išlaidų paskaičiavimų pagrindu. Pinigų ir kreditavimų politika irgi buvo grindžiama gaunamomis už naftos produktus į Europą valiutinėmis įplaukomis.
I.Sečinas su Rusijos ministro pirmininko V.Putino sutikimu sugriovė šituos Baltarusijos valdžios planus. Muitinių sąjungos sutartis pasirodė esanti tik figos lapelis. Kremliui ir Rusijos naftos magnatams reikalinga ne atšipusiais dantimis integracinė retorika, o konkretūs aktyvai Baltarusijos naftos perdirbimo ir chemijos gamyklų pavidalu. Reikalingi šiandien ir nominaliomis kainomis. Mainais už tai jie pasirengę Baltarusijos rinkos reikmėms pardavinėti naftą be muitų. Ir viskas. Schema „dotuotas neperdirbtos naftos tiekimas iš Rusijos – perdirbimas Baltarusijoje – naftos produktų eksportas į ES šalis pasaulinėmis kainomis – valiutinių įplaukų gavimas“ nustojo tenkinti Kremlių.
Būsimų Rusijos ir Baltarusijos santykių be naftos dotacijų scenarijus
Baltarusija ryžosi pasirašyti Muitinių sąjungą su Rusija ir Kazachstanu didžiąja dalimi tam, kad gautų bemuičius Rusijos naftą ir dujas. Ir štai prasidėjo. Nėra prasmės muitinių įstatymus adaptuoti Rusijai dėl automobilių, elektronikos, maisto produktų ir t.t. Kremlius jau pasirinko. Dabar kamuolys A.Lukašenkos rankose. Situacijos vystymosi variantų gali būti keletas. Pats stipriausias ėjimas iš lygiateisių, partneriškų santykių su Rusija kūrimo strategijos pozicijų ir nepriklausomos valstybės institutų stiprinimo – išstojimas iš Muitinių sąjungos ir narystės pristabdymas projekte „sąjunginė valstybė“. Greta viso šito, Baltarusijos vyriausybė privalo savo darbą nuo lengvatinės naftos režimo pakeisti į energijos resursų gavimo pasaulinėmis kainomis režimą.
O toliau be šauksmų ir kaltinimų A.Lukašenka galėtų pasiūlyti Kremliui pasirašyti pilnavertę sutartį apie laisvosios prekybos zonos sukūrimą. Tai reiškia, kad Rusijos ir Baltarusijos prekėmis šių šalių teritorijoje bus galima prekiauti be tarifinių ir netarifinių apribojimų, o prekybos režimą trečiųjų šalių prekėms nustato savarankiškai kiekviena šalis. Kad šis scenarijus būtų realizuotas, reikia ryžtis dar vienam šiandien nepopuliariam žingsniui – atstatyti muito sieną su Rusija. Būtent čia reikia fiksuoti sienos kirtimo faktą kad grąžinti ( muito mokestį?)
Antrasis scenarijus – konflikto įžiebimas, „aštrūs“ žodžiai Rusijos vadovų adresu, naftos ir dujų tranzito ir Rusijos dujų ir naftos vamzdynų apmokestinimo politikos peržiūrėjimas. A.Lukašenka nelaužys muitinių ir sąjunginių sutarčių. Jis Kremlių kaltins jų sulaužymu. Ekonominės padėties blogėjimas, recesija, trečiojo penkmečio planų nevykdymas – viskas bus suversta Kremliaus klastai. Ir tuo pat metu tęsis bandymai susitarti su pavieniais Rusijos valdininkais ir oligarchais, kad būtų susilpninta politinio spaudimo jėga Baltarusijai. Oficialusis Minskas toliau žais su ES, Ukraina ir Lietuva.
Trečiasis scenarijus – I.Sečino pasiūlytojo scenarijaus pasirašymas, Baltarusijos naftos perdirbimo gamyklų pardavimas Rusijos oligarchams ( vienos „Lukoilui“, kitos „Rosneft“ ) ir Rusijos kapitalo ekspansijos į Baltarusiją, pirmiausiai per bankus, greičio didinimas. Rusija už tokį scenarijų pasiruošusi užmokėti tiek pinigų ( duoti kreditų ), kiek A.Lukašenkai reikia politinio ir ekonominio šalies stabilumo išsaugojimui iki prezidento rinkimų. Pagunda gauti milijardus dolerių dotacijų ir kreditų ekonomikos krizės sąlygomis lieka labai didelė.
A.Lukašenka turėtų sutikti su pilnaverčių viršnacionalinių organų formavimu. Kai Rusijos muitininkai kontroliuos sieną Breste ir Grodne, Rusijos rublio įvedimas Baltarusijoje bus tik laiko klausimas. Akivaizdu, kad išorės ir karo politikos unifikavimas ilgai neužtruks.
Šiandieną antrojo scenarijaus įgyvendinimas atrodo labiausiai įtikinamas. Į grynai ekonominius paskaičiavimus įeina faktas „prezidento rinkimai“. Dalinai gali būti realizuoti elementai iš pirmojo ir trečiojo scenarijų. Ir kaip besivystytų A.Lukašenkos ir Kremliaus santykiai, nuoširdžios draugystės, laisvos prekybos ir energetinių dotacijų scenarijų galima pamiršti. Atėjo laikas išbandyti išgirtąjį Baltarusijos socialinio – ekonominio modelio patvarumą. Labai išauga struktūrinių reformų paklausa. Išmušė Baltarusijos valdžios institutų tinkamumo patikrinimo valanda. Anksčiau tokius išbandymus praėjo Pabaltijo šalys, Gruzija, Moldova, Lenkija, Ukraina. Rezultatai buvo patys įvairiausi. 2010 metais Baltarusijai teks galutinai atsikratyti Sovietų Sąjungos palikimo. Nors išlieka rizika, kad ji gali pagreitinti jo atnaujinimo procesą iškreiptu ir sumažintu pavidalu.
Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo akto Signataras Kęstutis Grinius
