Nemira Pumprickaitė, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Netrukus turėsime išgirsti prezidentės nuomonę ir apie naująjį energetikos ministrą. Po to, kai Lenkų rinkimų akcijos deleguotas Jaroslavas Neverovičius neteko Energetikos ministro posto, o Lenkų rinkimų akcija išprašyta iš valdančiosios koalicijos, Energetikos ministerija teko Darbo partijai. Dalios Grybauskaitės santykius su šia partija galima vadinti komplikuotais.
Ar ji sutiks matyti Energetikos ministerijos, kurios strateginių projektų niekada nesiliovė kontroliuoti, vadovą iš Darbo partijos, bus žinoma visai netrukus. Praėjusią savaitę partijos pirmininkė pažadėjo, kad kitą savaitę bus aiškios pavardės kandidatų, siūlomų į Energetikos ministro postą, esą Darbo partija tokių turi bent penkis. O kandidatų atranka patikėta partijos Ekonomikos komiteto pirmininkui Kęstučiui Daukšiui. K. Daukšys yra ir Seimo Energetikos komisijos pirmininkas.
– Tai ar tikrai tiek daug turite kandidatų?
– Taip, mūsų partija yra didelė partija, ir tikrai yra išsilavinusių žmonių ir jau turinčių patyrimo, kurie galėtų būti ministrais.
– Bet jūs kalbate tik apie partijos narius, ar ir ne partijos narys gali būti ministras?
– Na, aš manau, kad iš esmės mes turime kalbėti apie partijos narius.
– Ar Jūs manote, kad ministras turėtų būti geriau politikas ar geriau specialistas?
– Geriausia, kad būtų ir tas, ir tas. Iš tikrųjų tai ministro postas yra politinis. Iš kitos pusės, jis turi turėti ir tam tikrų tos srities žinių. Aš suprantu, kad viskas yra išmokstama, bet mokslai kartais labai ilgai ir brangiai kainuoja.
– Tai tada Jūs esate puikus kandidatas.
– Mes turime ne vieną tikrai puikų kandidatą.
– Bet Jums yra pasiūlyta?
– Partijos viduje spręsime apie tuos žmones kitą savaitę ir tada galėsime aiškiai pasakyti, kokie mūsų kandidatai. Jie bus pateikti premjerui ir visuomenei.
– Jeigu taip būtų, kad Jūs tampate ministru, ar Jūs siūlytumėte kokį nors postą buvusiam ministrui Jaroslavui Neverovičiui, ir nebūtinai ministerijoje, tiesiog toje sistemoje?
– Na, iš tikrųjų man teko dirbti, aš dabar ne apie postą šnekėsiu, kas bus ministru, o apie tai, kad man su Jaroslavu Neverovičiumi teko dirbti kaip Energetikos komisijos pirmininkui. Ir mes tikrai gana gerai bendradarbiavome. Tai, jeigu bus tokių galimybių ir būdų, kaip jo tas žinias ar patyrimus išnaudoti, tai manau, kad bet kuris ministras, kuris bebus, turės pasinaudoti.
– O ar keistumėte uždaromos Ignalinos atominės elektrinės (IAE), Visagino atominės elektrinės (VAE), „Klaipėdos naftos“ kitų įmonių vadovybę? Nes, tarkime, dabar IAE valdybai vadovauja buvusio ministro patarėja.
– Aš manau, kad „Klaipėdos naftos“ valdyba, kaip pavyzdys, dirba šiandien gerai, ir tikslą, kuris jiems iškeltas (paleisti kuo greičiau terminalą), vykdo. Įmonės vadovas, mano galva, yra darboholikas. Tai ką ten keisti? Atominės elektrinės... Aš nesu tikras, kaip ten kas yra, bet juk nesvarbu, kas ką paskyrė, svarbu, kaip žmonės dirba ir kaip sugeba atlikti savo pareigas. Čia svarbiausias dalykas, o kaitaliojimai tokie visai be tikslo dažniausiai atveda tas įmones į blogesnį rezultatą.
– Jūs užsiminėte apie „Klaipėdos naftos“ vadovą, tai ir noriu priminti, kad Jūs buvote A. Skardžiaus komisijos narys ir gana kritiškai atsiliepėte apie laivą, kuris jau pakeliui į Lietuvą, esą ne laiku sudaryta sutartis, nes tuo metu buvo labai išaugusios kainos po Fukušimos avarijos, be to, reikėjo pirkti, o ne nuomoti. Kodėl Jūsų neįtikino „Klaipėdos naftos“ vadovo argumentai?
– Tai iš esmės ne „Klaipėdos naftos“ vadovas realiai tą procesą pradėjo ir sukūrė. Aš manau, kad mes šiek tiek pavėlavome tą terminalą darydami, nes buvo laikas, kai laivų tikrai buvo pigesnių, kol Fukušima nebuvo prasidėjusi, bet išėjo taip, kaip išėjo. Ir iš tikrųjų dabar, matant tuos įvykius, kurie vyksta Ukrainoje, ir žiūrint, kaip viskas darosi, tai Lietuvai, matyt, bus pasisekę. Ir tie vadovai, kurie pradėjo statyti terminalą, bus padarę teisingą darbą. O kad jis šiek tiek per didelis ir šiek tiek per brangus, tai gali taip atsitikti, kad jis vis tiek bus naudingesnis, negu jo iš viso nebūtų.
– Na, ir VAE. Jūs palankiai vertinate, kad ji turi būti statoma ar, atvirkščiai, manote, kad jos nereikia?
– Lietuvai, pirmiausia, reikia savos generacijos. Mes šiandien 70 procentų elektros nusiperkame iš užsienio. Ir, jeigu mes nusiperkame iš užsienio, tai reiškia, mes nuo jų priklausome. Tos generacijos vienas iš būdų yra atominė, aišku. Ir atominės šalininkas aš visą laiką buvau. Bet klausimas – ne kad tik jinai būtų, bet reikia žiūrėti ekonomiką. Jeigu ekonomika „gaunasi“, jeigu ta elektrinė yra naudinga užtikrinti tam tikrą Lietuvos nepriklausomumą, tada apsimoka statyti. Jeigu kaina bus 40 centų, tad uždėsime visai Lietuvos visuomenei didelę naštą ant pečių, ir kas iš to? Ir pramonei, ir paprastiems žmonėms bus tik brangiau. Tai tuos dalykus reikia labai aiškiai susidėstyti. Ir pagal tai priimti sprendimus.
– Bet visi sako, kad reikia susidėstyti, kad reikia priimti sprendimus. Greitai bus 2 metai, kai dirba šita Vyriausybė, ir mes visą laiką girdime tą patį. Ar Jums neatrodo, kad procesas užsitęsė, ar mes neatrodome partnerių akyse jau šiek tiek nesolidžiai?
– Manau, kad atominės elektrinės statyba... Aš galiu pasakyti, kaip žmogus, kaip aš matau: kuo mes ilgiau su tuo dalyku tempsim, tuo mažiau šansų, kad bus pastatyta. Tada vis tiek reikia klausti žmonių, ar jie sutinka, nes čia ne tik ekonomikos dalykas, bet ir saugumo, ir kiti dalykai. Nors saugumo prasme, tai žinote, geriau turėti Visagino atominę, negu 50 kilometrų nuo Vilniaus Baltarusijoje. Ir, aš manau, laiku nepradėdami statyti savo atominės, mes paskatinome baltarusius statyti.
– Ir tada dar apie skalūnus. Ką jūs manote apie skalūnų žvalgybą?
– Skalūnus žvalgyti reikia būtinai, nes tai yra energetinis išteklius, kurį mes galime turėti. Aš manyčiau, kad Lietuvos valstybė padarė kelias klaidas šitoje vietoje. Vienas dalykas, nepadarydama suinteresuotais gyventojų, kurie gyvena tose teritorijose. Tai dabar yra pasiūlymas Seime žymiai pakelti tą mokesčio dalį, kuri lieka seniūnijai. Žmonės galėtų gerokai pasigerinti savo gerovę. Antras dalykas, nebuvo išspręstas požeminių vandenų saugumo klausimas ir išaiškinta, kokios medžiagos leidžiamos į tą gręžinį. Ir žmonės buvo natūraliai susirūpinę. Tų dalykų mes nesugebėjome išaiškinti kaip valstybė. Ir aš manau, kad „Chevron“ išėjimas tam tikra prasme yra signalas Lietuvai ir kitiems investuotojams, kad čia ne viskas gerai būna.
– Ką Jūs darytumėte, jei prezidentė pasakytų: „ne, Darbo partijos prie Energetikos ministerijos aš vis dėlto nesu linkusi prileisti“?
– Aš nežinau, ką darytų partija šitoje vietoje. Aš galvoju, kad prezidentė taip nepasakys, nes iš tikrųjų nemanau, kad būtų koks nors pagrindas taip pasakyti.
