Nei demokratija, nei diktatūra pačios savaime nėra nei absoliutus gėris, nei absoliutus blogis.
Iš tikrųjų viskas priklauso nuo konkrečių sąlygų ir aplinkybių – tiek vidinių, tiek ir išorinių.
Tikroji demokratija nėra daugumos valdžia mažumai (kaip dažnai daugelis suvokia įvairius balsavimus demokratinėse visuomenėse), o daugumos ir mažumos gyvybinių interesų suderinimas.
Beje, kaip tik todėl demokratijoje labai sunku ir labai ilgai trunka konkrečių sprendimų priėmimas. Ir tai yra pati silpniausia demokratijos pusė.
O diktatūroje viskas vyksta daug kartų operatyviau ir ryžtingiau. Ir todėl daug ką tai žavi, ypač jaunimą, kuriam trūksta kantrybės ilgoms ir nuobodžioms diskusijoms bei derinimams, o norisi realaus greito veiksmo bei rezultatų.
Todėl ir demokratinėse visuomenėse dar nuo Romos respublikos laikų būna numatyti „diktatūrinės tvarkos įvedimo“ variantai – pvz., tokia tvarka taikoma karo metu armijoje bei iš dalies ir valstybių valdyme, kada ekstremaliose situacijose tiesiog gyvybiškai būtina priimti sprendimus labai greitai.
Tačiau, jei nėra ekstremalios situacijos, tai diktatūra praranda savo prasmę ir ima kenkti visuomenės vystymuisi, nes nebesuderinami atskirų grupių interesai. Ir tai sukelia visuomenėje vis augančią įtampą ir konfliktus.
Blogiausia būna tada, kai formaliai demokratinėse visuomenėse (pvz. Lietuvoje), tam tikra visuomenės dalis (paprastai oligarchinė turtuolių grupė) per savo statytinius realiai uzurpuoja valdžios monopolį bei masinės informacijos priemones, įveda „minkštą“, o vėliau ir „kietą“ cenzūrą, o po to demokratija yra tik „vaidinama“.
Tačiau istorija rodo, kad žmones apgaudinėti įmanoma tik tam tikrą laiką.
Tam, kad nebūtų tokio apgaudinėjimo, informacijos cenzūros ir ribojimo, yra būtina absoliuti žodžio ir spaudos laisvė (ką labai gerai suprato JAV įkūrėjai).
Tokioje „cenzūruotoje demokratinėje“ visuomenėje vis labiau ima augti įtampa, kurią monopolinę valdžią „demokratiškai“ užgrobusi grupė ima malšinti įvairiomis represinėmis priemonėmis – ir kuo toliau, tuo žiauriau.
Taip priešpriešos „smagratis“ įsisuka ir galų gale baigiasi maištu, revoliucija arba pilietiniu-partizaniniu karu.
O Lietuva ir visa Europos Sąjunga slenka būtent šia kryptimi – jau dabar mūsų „demokratija“ yra „cenzūruota“ ir valdoma oligarchų bei užsienio jėgų.
Kaip tik dėka absoliučios žodžio laisvės JAV, nors ir sudaryta iš daugybės prieštaringų ir kontrastingų grupių ir grupuočių, iki šiol nesubyrėjo net labai sudėtingose situacijose.
Vienintelį kartą – pilietinio karo metu – interesų konfliktas buvo išspręstas ne demokratiškų kompromisų keliu, o karu, kuriame žuvo apie 600 000 karių ir civilių iš abiejų pusių – daugiau, nei per bet kurį kitą JAV kariautą karą.
Kęstutis Čeponis yra Lietuvių Tautinio Centro narys, Lietuvos žygeivių sąjungos pirmininkas
