Per pastaruosius metus judėjimas į ES bei tarp valstybių narių išaugo, o tam įtakos turėjo įvairios priežastys. Dabartinės ekonominės krizės bei griežto taupymo politikos akivaizdoje Europos Sąjunga (ES) ir Europos ekonominės erdvės (EEE) piliečiai labiau yra linkę keliauti į Vakarų ir Centrinę Europą ir prisidėti prie kitos labiau ekonomiškai stabilesnės ES valstybės narės darbo jėgos. Trečiosios šalies piliečiai, kuriuos labiau vilioja priimančios valstybės socialinė aprūpinimo sistema bei politinis stabilumas nei jų pačių šalies, taip pat važiuoja į ES.
Atsižvelgiant į visa tai, migracijos problema kartu su jos nereguliariais srautais bei nenuspėjamomis migracijos tendencijomis tampa netgi dar sudėtingesne problema, kurią turi išspręsti ES ir jos valstybės narės.
Dabar Europos Sąjunga susiduria vienu metu su keletą kitų iššūkių: demografiniais pokyčiais, darbingo amžiaus gyventojų mažėjimu bei kvalifikuotų darbuotojų stoka. "Protų nutekėjimo" ir apykaitinė migracija galėtų ženkliai prisidėti kovojant su šiais iššūkiais bei teigiamai paveikti Europos socialinę ekonominę plėtrą. Tam reikalingas integruotas ir diferencijuotas požiūris į migraciją, kuriuo būtų siekiama suteikti priemones, skirtas visiškam migrantų integravimuisi priimančiose ES valstybėse. Turi būti įgyvendinta gerai valdoma ir visapusiška ES migracijos politika, kuri užtikrintų migrantų teises, - kalbant tiek apie migraciją į ES iš trečiųjų šalių, tiek ES vidaus piliečių migraciją,- apgintų nuo diskriminacijos ir išnaudotų jų užimtumo potencialą, leidžiant jiems visiškai prisidėti prie ES ekonominės plėtros, turi būti įgyvendinta. Kadangi tokia ES migracijos politika nėra dar įgyvendinta, o kai kurios valstybės narės vis dar peržiūrinėja savo migracijos politikas, bandydamos pritaikyti jas prie iššūkių, tai realybė, su kuria susiduria migrantai, atvykstantys į priimančią valstybę narę, yra dramatiška. O tai turėtų priminti ES, jog atėjo laikas imtis veiksmų.
Apskritai, į priimančias šalis atvykstantys migrantai susiduria su keletą iššūkių – jų diplomų ir kvalifikacijos pripažinimas, integravimosi sunkumai bei jų teisinis statusas. Dėl šių priežasčių migrantai priskiriami didelės rizikos pažeidžiamųjų grupei, kuri dažnai patyria diskriminaciją bei socialinę atskirtį. Darbo migrantų sąskaita, kurie labai dažnai dirba ne pagal specialybę ir menkai apmokamą darbą, dirbdami menkai apmokamuose, nesaugiose bei nereglamentuotose ekonomikos sektoriuose, siekiama užkaišioti darbo rinkos skyles. Kai kurios grupės yra netgi dar labiau pažeidžiamos, kaip antai, migrantai iš trečiųjų šalių, o ypatingai migrantės moterys, kurios susiduria su radikalia diskriminacija dėl lyties, rasės ar kilmės, nei kiti migrantai iš ES. Visa tai neigiamai atsiliepia ne tik patiems migrantams, bet ir ES, kuri negali turėti naudos iš tų migrantų turimo potencialo.
Todėl ES turi imtis veiksmų, t.y. įgyvendinti būtinas priemones, skirtas pašalinti kliūtis, kylančias dėl nesureguliuotų nacionalinių migracijos politikų bei sukelia kitų sunkumų ES, kaip antai, sukeliant grėsmę ES konkurencingumui. Tokia aktyvi migracijos politika turėtų kovoti su socialine atskirtimi, rasizmu bei diskriminacija, kalbant ne tik apie migraciją iš trečiųjų šalių, bet ir ES šalių narių piliečių migraciją, Taip pat ES turi skatinti palankesnį visuomenės ir politikų suvokimą apie migraciją nei yra dabar.
Liūdna tiesa apie migraciją
Dažnas lietuvis prispaustas finansinės naudos ryžtasi darbo žvalgytis svetur. Esame gi Europos piliečiai. Viena vertus, mums tarsi sienos atsivėrė, o viena iš pagrindinių ES teisių yra laisvas asmenų judėjimas. Deja, realybė yra kitokia ir ne tokia jau tobula kaip kartais piešiama biurokratiniuose dokumentuose. Manau, kad ES problema, kad yra atskiriamos dvi politikos migracijos politika ir laisvo asmenų judėjimo politika, nors realybėje yra kitaip. Migracijos politika, dažniausia yra siejama su migrantais iš trečiųjų šalių, o laisvas asmenų judėjimo sąvoka yra taikoma ES piliečių persikėlimui dirbti iš vienos valstybės į kitą, nors tai taip pat yra migracija, nes reikia keisti gyvenimo vietą, mokesčių mokėjimo institucijas, sveikatos apsaugos institucijas ir pan.
Briuselio gatvėse net plika akimi gali pastebėti, kad statybų rinka jau seniai nebe belgų rankose – pastatuose darbuojasi gausus būrys lenkų statybininkų, o taip pat darbuojasi portugalai bei ispanai. Valymo paslaugų rinkoje taip pat gausu minėtų tautybių atstovų kaip ir pusiau legaliai dirbančių rumunų, kurie konkuruoja su vietos marokiečiais ar išeiviais iš Kongo. Manau, panaši situacija yra visoje Europoje. Ne visur ES atvykėlių iš Rytų Europos laukiama išskėstomis rankomis. Su tuo gali susidurti jau nuo pat pirmųjų žingsnių darbo rinkoje, kada reikia išsiimti valdišką leidimą dirbti ir gyventi. Reikia ilgai įrodinėti, ko atvažiavai, net jei esi ES pilietis. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje gana sudėtinga sudaryti būsto nuomos sutartį, kol buto savininkas nepamato darbo toje valstybėje sutarties, o sudarant darbo sutartį reikia būti deklaravus gyvenamą vietą. Atsiranda tarsi uždaras ratas, iš kurio silpnai mokant tos valstybės nacionalinę kalbą gana nelengva ištrūkti. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje veikia pačių lietuvių įkurtos agentūros, kurios padeda įveikti biurokratinius slenksčius. Taip pat vykstant į skirtingas ES šalis pravartu žinoti tos šalies darbo rinkos specifiką: Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Danijoje, Olandijoje trūksta darbuotojų galinčių dirbti nekvalifikuotą darbą, o Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, atvirkščiai, trūksta kvalifikuotų darbuotojų .
Pigi darbo jėga arba naujoji šių laikų savanoriška vergovė
Darbuotojai iš Rytų Europos laukiami Europoje – visų pirma kaip pigi darbo jėga. Veikiausiai todėl esame tikra rakštis savo nišas darbo rinkoje suradusiems emigrantams iš Afrikos ar Azijos. Ir ne be priežasties – turime gerus išsilavinimus, esame darbštūs, nebijome nekvalifikuoto darbo, dirbame viršvalandžius už tą patį užmokestį ir esame išmokę išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Mūsų, Rytų Europiečių, bene didžiausias konkurencinis trūkumas – dažniausiai tos šalies, kurioje dirbama, kalbos nemokėjimas. Taip pat reikėtų pastebėti, kad dabar vyraujant krizei darbo sąlygos dar žiauresnės: padidėjo konkurencija, atvažiuoja daugiau lietuvių, latvių, ispanų ir kitų krizės paliestų šalių piliečių, o taip pat bulgarų, rumunų, kroatų - naujųjų ES piliečių.
Svečioje šalyje gauti gerą darbą sunku. Reikia dirbti daug daugiau valandų, kad užsidirbtum minimalioms reikmėms, todėl daugelis renkasi juodą, fiziškai alinantį darbą. Ilgainiui žmonės nuo tokio darbo krūvio pervargsta, atbunka, tad mokytis kalbos ar studijuoti ryžtasi tik vienetai. Padirbėjus keletą metų tik juodą darbą, šansas gauti kitokį darbą sparčiai mažėja.
Tačiau egzistuoja dar žiauresnė tiesa apie darbą svetur, kai žmonės, tie patys ES piliečiai yra apgaudinėjami ir išnaudojami. Pasidomėti šia tema mane paskatino Europos Parlamento nariams siųstas Angelės Digaitytės, kuri nukentėjo nuo darbdavio Vokietijoje, laiškas. Moteris buvo apgauta darbdavio Vokietijoje. Ji dirbo tris dienas prekybos centre nelegaliai "pabandymui" iki pasirašant darbo sutartį, o užmokesčio už savo darbą taip ir negavo. Sutartį ji buvo verčiama pasirašyti ant tuščio darbo sutarties blanko, kuriame nebuvo nurodyta nei koks darbo laikas, nei koks darbo valandų per savaitę skaičius. Toks neapibrėžtumas leidžia darbdaviui savo nuožiūra taikyti darbuotojo baudavimo sistemą ir versti jį dirbti maksimalų valandų skaičių už tai mokant savo nuožiūra. P.Angelė išprašė darbdavio, motyvuodama prasta vokiečių kalba, parsinešti sutartį namo. Ji sutarties nepasirašė, o nunešė ją į Darbo inspekciją. P.Angelei už tris darbo dienas buvo išmokėtas 100 eurų atlygis, t.y. apie 30 eurų už dieną. Tačiau ją žeidė ne atlygis, o tai, jog jos nuostabai Darbo inspekcija "užmerkė akis" į pačios darbo sutarties pobūdį.
Manau, kad sklaidant laikraščius jums taip pat teko susidurti su darbo, tarkim, užsienyje skelbimais, kuriuose žadama, kad darbuotojas gaus europinį atlyginimą, kuris yra keleriopai didesnis už atlyginimą Lietuvoje, legalų darbą, o taip pat bus suteiktas būstas. Taip turėtų būti, jei ne vienas BET... Susidomėjęs tokiu skelbimu lengvatikis arba finansinės naudos prispaustas žmogelis paprastai savo darbo sutartį pamato likus kelioms dienoms iki išvykimo arba jau atvykus į svečią šalį. Kai kurios lietuviškos įmonės net įsigudrina sudaryti sutartį su darbuotoju dėl darbo Lietuvoje ir deklaruoti moką minimalų darbo užmokestį bei taip taupyti mokesčius valstybei, o darbuotoją vėliau "skolinti" darbams, pavyzdžiui, Vokietijoje, europinį atlyginimą mokėti vokelyje, o bendrose taisyklėse dar nustatyti baudą už pabėgimą, neatlaikius darbo krūvio.
Atvykę dirbti paprastai patalpinami būstuose, kur gyvena gausus būrys atvykusių darbuotojų. Kadangi nežino kalbos, tai bendrauja tik savame rate ir net neįsivaizduoja, kad Vokietijoje dirba nelegaliai, nėra drausti jokiu draudimu ir net nenumano, kokį pelną dirbdami po 10 valandų, įskaitant ir šeštadienius ar sekmadienius, sukrauna savo darbdaviams. Tai gana tipinė situacija, į kurią papuola migrantai. Dažniausiai emigrantams mokamas minimalus atlyginimas, nesilaikoma darbo laiko taisyklių. Tai patvirtina ir neseniai "Lietuvos ryte" pasirodęs p. Irmanto straipsnis apie įmonę, kuri "skolina" Vokietijos įmonėms lietuvius darbininkus, reikalauja pasirašius sutartį, parašyti prašymą dėl atleidimo. Išnaudojami ne tik statybininkai, bet ir mėsos skerdėjai, namų valytojos, slaugos darbuotojai. Tam, kad darbuotojas galėtų apskųsti susidariusią situaciją šalies, kurioje dirba, darbo inspekcijai, visų pirma, turėtų labai gerai mokėti kalbą. Savo ruožtu, inspektuojantys pareigūnai teisinasi, kad nieko negali padaryti, mat, žmonės bijo, nesikreipia į Darbo teismus. Tiesa yra ta, kad net ir apgaudinėjami žmonės yra veikiau linkę daugiau tylėti ir sukandus dantis "kalti pinigą", nei kovoti jų nuomone su "vėjo malūnais", o toks požiūris į save yra labai parankus išnaudojimui ir apgaulei.
Prieš išvažiuojant dirbti svetur būtina susirinkti visą informaciją apie darbdavį ar įdarbinimo agentūrą, pramokti kalbą, susirasti būstą. Turėti lėšų gyvenimo pradžiai. Nebijoti kreiptis į oficialias institucijas dėl informacijos. Įsidarbindami, būtinai pasirašykite darbo sutartį, išsiaiškinkite abipuses teises ir pareigas. Jei darbdavys nemoka algos ar kitaip pažeidžia jūsų teises – nedelskite, nebijokite, o kreipkitės į tos šalies Darbo inspekciją. Darbo inspekcijoje išlaikomas besikreipiančio asmens anonimiškumas. Įgyvendinant 2006m. gruodžio 12d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, priimtas Lietuvos Respublikos darbo kodekso87, 88straipsnių pakeitimo ir 90 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymas (Žin.,2010,Nr.1-4), kuriuo atsisakyta įdarbinimo užsienyje tarpininkavimo veiklos licencijavimo. Nuo2010 m.sausio5d.Lietuvoje įdarbinimo užsienyje agentūros prilyginamos kitoms paslaugas teikiančioms įmonėms, todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nebeišduoda licencijų verstis šia veikla. Fiziniai ir juridiniai asmenys, teikiantys tarpininkavimo įdarbinant paslaugas, turi pateikti Lietuvos darbo biržai informacinį pranešimą apie savo statusą ir asmenims suteiktas paslaugas.
Patikrinkite Lietuvos Darbo biržos nuolat atnaujinamame puslapyje informaciją apie tarpininkaujančią agentūrą http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Puslapiai/tarpininkavimo_paslaugu_teikejai.aspx
Savo ruožtu, kviečiu mūsų šalies atsakingas dėl darbuotojų išnaudojimo institucijas glaudžiau bendradarbiauti su atitinkamomis institucijomis tų šalių, kuriose yra didžiausi mūsų žmonių srautai. Šie metai yra piliečių metai, todėl skatinu ne tik ES, bet ir mūsų šalies institucijas nenumoti į migracijos problemas ranka.
Europos Parlamento narė Justina Vitkauskaitė – Bernard
