Policininkas Panevėžyje ar ūkininkė Dusetose, paklausti apie tai, ko tikisi iš narystės Europos Sąjungoje, sutartinai atsakytų – daugiau pinigų. Įmonės savininkas Kaune pridurtų – daugiau nevaržomos prekybos su 24-iomis ES narėmis, į kurias Lietuva eksportuoja jau du trečdalius savo prekių, o į praeityje populiarią Rusiją – tik vieną dešimtąją.
Europa iš tiesų prisidėjo ir prisideda prie kiekvienos savo narės ekonominio augimo, naikindama barjerus prekybai, investicijoms ir laisvam žmonių judėjimui. Taigi toks požiūris turi daug tiesos.
Šiandien Lietuvos dalyvavimas ES vidaus rinkoje yra vienas iš svarbiausių spartaus, 7% siekiančio šalies ekonomikos augimo variklių. Be struktūrinių fondų paramos ne tik portugalai, bet ir lietuviai sunkiai įsivaizduoja naujų kelių tiesimą, kaimo turizmo plėtrą ar dosnesnį švietimo ir mokslo projektų finansavimą. Kiekvienais metais iki 2006 m. valstybės biudžetas už kasmetinį maždaug 170 mln. eurų įnašą į Europos Sąjungos biudžetą mainais gauna beveik 4,5 karto daugiau struktūrinei paramai ir žemės ūkiui skirtų išmokų. Jeigu intensyvios derybos dėl ateinančių septynerių metų ES biudžeto baigsis sėkmingai, nuo 2007 metų šis santykis dar labiau pagerėtų ir pralenktų mums palankų 1:6,5 santykį.
Kita vertus, trumparegiška vertinti Europos Sąjungą kaip pinigų maišą, o Lietuvos narystę ES – kaip trumpalaikį pasipelnymo šaltinį. Žvelgdami į Europos Sąjungą tik per ekonomikos prizmę, nejučia susiauriname savo supratimą apie tai, kokią pridėtinę vertę Lietuvos žmonėms jau davė ir dar duos priklausymas tokį patį kultūrinį europietišką identitetą turinčiam demokratinių valstybių klubui.
Mitas, kad Briuseliui už pinigus (euroskeptikas pridurtų – visiškai menkus) pardavėme savo valstybės „sielą“ ir nieko daugiau mainais, be savarankiškumo praradimo, negavome, yra populiarus ne tik lietuviškame turguje. Norint jį išsklaidyti, reikia sąžiningai savęs paklausti: o kas dar, be ekonominės gerovės, suteikia žmogui, visuomenei ir valstybei galimybę siekti geresnio gyvenimo? Išskirčiau tris tarpusavyje susijusius elementus: a) pasitikėjimą savo jėgomis, b) partnerystę arba buvimą lygiaverčiu klubo nariu, c) galimybę perimti kitų patirtį. Pabandykime nuosekliai aptarti šią „3 P“ kombinaciją Lietuvos integracijos į Europą kontekste.
Kaip ir ar iš viso narystė ES gali suteikti daugiau pasitikėjimo savo jėgomis mūsų valstybei? Juk daugumą svarbiausių darbų – nepriklausomybės atkūrimą, savęs, kaip demokratiškos Europos valstybės, įtvirtinimą pasiekėme savo jėgomis, skaudžiai besimokydami iš savo klaidų. Nepaisant to, buvimas Europoje šiandien harmoningai papildo mūsų pasiekimus, suteikdamas kokybiškai naują Lietuvos dalyvavimą tarptautinėje politikoje. Lietuva pagaliau gali drąsiai girtis išsivadavusi iš Senojo žemyno užkampio ir tapusi aktyvia žaidėja Baltijos ir Juodosios jūros regionuose. Pasitikėjimo prideda ir tai, kad nuo šiol turime tikrai draugišką „užnugarį“ bei galimybes kitų padedami dalyvauti ten, kur iki šiol niekada nekišdavome nosies – sprendžiant klimato atšilimo problemas ar padedant besivystančioms valstybėms.
Kokios praktinės naudos įgyjama tapus lygiaverte partnere ES? Atsakymas paprastas. Narystė – tai vieta ir balsas prie stalo, kuriame sprendžiami visai Europos ateičiai svarbūs klausimai, ar tai būtų Europos Konstitucija, ar prekybos su Kinija taisyklės. Atstovauti pavienės mažos valstybės interesams niekada nebuvo paprasta, juo labiau – globalios, sienų nepripažįstančios konkurencijos laikais. O buvimas didžiausio pasaulyje prekybos bloko nare ir galimybė daryti įtaką priimamiems sprendimams yra tai, ko šiandien įnirtingai siekia net tokios didelės valstybės kaip Turkija ar Ukraina.
Šioje vietoje kai kas galėtų paprieštarauti, kad Lietuvos balso galia prie ES derybų stalo yra menka, o Lietuvos politikams nesusitarus dėl „tikrųjų“ lietuviškų interesų, nėra prasmės kalbėti apie jų atstovavimą Europoje. Tačiau tokioje kritikoje daugiau dramos nei tiesos. Prie ES derybų stalo mes turime daugiau nei 2% balsų, ir, palyginus šį skaičių su nykštukiniu mūsų ekonomikos dydžiu (0,14% visos ES ekonomikos), gyventojų skaičiumi (0,77% ES), tai nėra taip blogai. Mūsų politikai vis geriau supranta, kad svarbiausia yra ne gauti kuo daugiau išmokų iš ES biudžeto, bet kurti lanksčią, konkurencingą ir kaimynams atvirą Europą, kurioje lietuvių kalba ir kultūra užims deramą vietą.
Galiausiai narystė suteikia unikalią progą mokytis iš geriausios kitų patirties,kaip kurti modernią ir efektyvią valstybę bei veržlią ekonomiką. Daug kas jau spėjo pamiršti tą teigiamą poveikį, kurį Lietuvos reformoms padarė Europos Sąjungos parama ir spaudimas keistis, kuo greičiau atlikti savo „namų darbus“ prieš baigiant stojimo į ES derybas. Šiandien, jau būdami klubo nariai, Europoje galime rasti visko – ir liberalų anglosaksišką rinkos pavyzdį, ir skandinaviškąjį - išpažįstantį dosnios socialinės gerovės valstybės modelį, paremtą dideliais mokesčiais. Lietuva laisva pasirinkti ir perimti pačią tinkamiausią praktiką. Šiame kontekste Airijos – nedidelės, efektyviai pasinaudojusios ES parama, radusios savo nišą ir lanksčiai prie pokyčių prisitaikiusios šalies pavyzdys teikia daugiausia įkvėpimo.
Todėl ne tik pinigai, bet ir pasitikėjimas savo jėgomis, lygiateisė partnerystė ir nauja patirtis Europos Sąjungoje prisidės prie kiekvieno iš mūsų galimybių susikurti geresnes ir patogesnes gyvenimo sąlygas.
Jurgis Vilčinskas yra VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas.
2006-02-09
