“Tėčio neturėjau nuo septynerių metų. Mano tėtis buvo ištremtas į lagerį už tam tikrus įvykius Lietuvoj. Aš jį labai sunkiai atsimenu, prisiminimų kaip tokių nėra, ir man tai yra bėda. Aš stengiuosi jį iš naujo lipdyti iš jo laiškų – dabar mama apie jį knygą rašo – iš laiškų iš lagerio, iš poezijos. Jis buvo tiek kūrybingas žmogus, tiek šnekus žmogus laiškuose, kad aš tiesiog iš to galiu susidėlioti jo paveikslą.
Aš supratau, kad iš naujo turiu susilipdyti sau tėtį. Mergaitės visą laiką nori turėti tokį vaikiną kaip tėtis – ne prastesnį, o dar geresnį, o aš neturėjau to įsivaizdavimo ir modelio, todėl iš pradžių labai klaidžiojau“,- pasakoja Jurga.
Kritinė riba
Dainininkė pasakoja, kad jos gyvenime atsiradus vyrui, ji galvodavo, kad tai geras, mielas ir protingas žmogus, tačiau ilgiau santykių išlaikyti jai neišeidavo.
„Mano visos istorijos pradžioje trukdavo du mėnesius – turėdavau krizinį dviejų mėnesių lūžį. Žinodavau, kad liko viena diena iki dviejų mėnesių ir suprasdavau, kad bus blogai. Rytojaus dieną aš pradedu matyti žmogaus minusus – ir viskas.
Kol aš neatsakiau sau, kas tai yra, aš labai save kaltindavau, kad aš nemoku bendrauti, bijodavau, kad liksiu viena visą gyvenimą, bijodavau išnykti, kad bus blogai, ir tada aš supratau, kad realiai aš esu tiek prisitaikantis žmogus, kad nežinodama, ko man ten, santykiuose, reikia, aš stengiuosi pati būti tobula“, - dalinosi patirtimi Jurga.
Princesė, kurios reikia
Jurga sako, kad vyrams ji būdavo ta tobuloji princesė, kurios jiems reikėdavo, ji buvo ta, kuri niekada neprieštaraudavo ir visada šypsodavosi. Ir dėl to po dviejų mėnesių draugystės su vaikinais Jurga palūždavo.
“Aš supratau, kad aš visiškai ne tokia, mano viduje yra ir skausmo, ir daug sunkumo. Kai tu persistengi du mėnesius, tu nebeturi daugiau jėgų ir išeini. Bet joks psichoterapeutas man to nepasakė – aš pati tą supratau. Yra labai svarbu savo duobėse surasti išėjimo galimybę. Tu gali visą gyvenimą vaikščioti po tuos daktarus, bet jeigu tu nepraversi savo blogųjų durelių ir nepažiūrėsi, ką tu ten turi, tai niekas tavęs į tą laimę neatves“, - pasakojo dainininkė.
Harmonija viduj
Pašnekovė neslepia, kad ji, turėjusi skaudžių patirčių santykiuose, nutarė nueiti pas psichoterapeutę, kuri, dainininkės nuostabai, nieko moteriai nesakė, tiesiog jos klausėsi.
„ Iš pradžių erzindavausi, pykdavau, klausiau psichiterapeutės, kodė ji manes nieko neklausia. O ji atsakydavo: “kodėl tau atrodo, kad aš turėčiau kažko tavęs klausti?”. Iš tikrųjų ji man buvo viena didžiausių mokytojų, nes aš pradėjau įvardinti save, pradėjau surpasti, kas mano viduj yra, kaip tas emocijas įvardinti, kokios baimės viduj gyvena ir daugiau nebebūti tokia tobula”, - dalinasi dainininkė.
Dabar, sako Jurga, jai susitelkti ir atrasti vidinę tylą bei harmoniją padeda joga, buvimas tyloje stebint savo kūno pojūčius ir mintis, kvėpavimo pratimai. Tačiau
„Bet ką aš norėjau dar pasakyti – taip, visa tai, ką aš įvardinau, galima lengva vadovautis ar pasinaudoti, bet aš pati tuo vadovautis nelabai moku ir man dar yra ilgas kelias iki to. (...)Visgi vienas toks žmogus pagal mano gimimo datos skaičius pasakė, kad mano ženklas yra feniksas – aš susideginu iki pelenų, o paskui atgimstu. Toks mano kelias tiesiog. Tai jeigu taip pat yra pas jus, nesiparinkit, bro, viskas gerai“, - dalinasi pašnekovė.
Tad Jurga sako – ji bus laiminga. Ateityje. Dabartyje ji būti laiminga net nenori – tada, sako dainininkė, nebūtų link kur judėti. O dabar yra.
