Sutikdama dalyvauti koncerte „Renkuosi Gyvenimą“ (http://www.omni.lt/?i$9359_324825) minėjote, kad ne visi žmonės gali vieni spręsti savo problemas, o buvimas kartu, muzikos klausymas gali padėti. Kaip jaučiatės koncertuodama?
Aš neįsivaizduoju kito būdo, kaip galėčiau jiems padėti, kaip tik su savo muzika, nes ji buvo rašyta būtent tam. Kaip ji gimė? Buvo visokių emocijų, tarkim, tamsių, blogų, pyktis ir taip toliau. Iš šių emocijų gimsta dainos. Bet aš tuomet dainų nerašau, nes tai būtų neteisinga prieš tuos žmones, kurie jas girdės. Aš išlaukiu kažkokį periodą, kad po išgyvenimų ateitų ramybė. Tada tos dainos tampa tavo paties apsivalymu, jos būna šiltos ir nuoširdžios. Mano dainose nėra neigiamų emocijų. Manau, kad jos gali padėti, nes ten yra įdėta daug šilumos, juk kūriau tam, kad kažkas išgirstų ir kažkam palengvėtų.
Ką norite pasakyti savo dainomis?
Aš visą laiką tą pačią žinią skleidžiu – kad viskas bus gerai, kad nėra ko nervintis, nes bus rytojus ir svarbiausia, kad žmogus tokiu atveju suprastų, jog lygiai taip pat, kaip meilė ateina visiškai netikėtai. Aš dabar stengiuosi jos nesitikėti, nes jau pats metas jai ateiti (šypsosi). Taip pat kažkoks gėris gali ateiti visiškai netikėtai, kad ir tuo pačiu žmogaus pavidalu arba gamtos atbudimu. Suprantu, kad pavasarį daugelį kaip tik apima neviltis, nes yra kontrastas su tuo, kas yra viduje ir kas yra išorėje.
Man yra panašiai – man būna blogai kiekvieną dieną, nes esu kraštutinių emocijų žmogus, bet aš nepuolu žudytis ir, manau, kad niekas nenorėtų, jog taip padaryčiau, niekas nesuprastų. Reikia nebijoti mėtytis į kraštutines emocijas ir nebijoti išgyventi tą savo neviltį, neslėpti jos – papasakoti kam nors. Galų gale man papasakoti, jeigu jau labai blogai. Aš galvoju, kad irgi galėčiau kažkiek padėti žmonėms (Jurga prasitarė, kad nuo balandžio mėnesio veiks internetinė svetainė www.jurgamusic.com , kur galima rašyti, kai būna sunku ir rašantys sulauks atsakymo). Esu išgyvenusi juodas emocijas ir labai sunkias – oi, visko ten buvo. Bet mintis apie savižudybę man taip ir nekilo – man taip svarbu gyventi, kad aš galvoju, jog tik bepročiai gali žudytis, nes dar tiek daug visko laukia, ko tu net neįsivaizduoji. Nenuvertinu žmonių nevilties – tuomet iš tiesų būna labai sunku, tačiau laikas gydo, ir nėra situacijos, iš kurios būtų neįmanoma išsikapstyti. Išgyvenus sunkumą, po kiek laiko suvokiu, kad tai buvo gera pamoka ir mane tik sustiprino. Svarbiausia daryti tai, kas patinka ir tai, kas tave uždega. Nėra nieko smagiau , kaip, tarkim, nurimęs senukas, jau įgyvendinęs savo svajonę, kuris sėdi ir skleidžia šilumą aplinkui. Reikia eiti tos ramybės link.
Su kokiomis problemomis susiduria paaugliai?
Su baime būti nesuprastam, baime, kad tave visą laiką kažkas labai kritiškai vertina, nors dažniausiai taip nėra. Didžiausia baimė yra ta, kad tu nepasirinkai teisingo kelio ar kažkokio problemos sprendimo, ar netgi paties savęs. Bet asmeniškai man gyvenimas vis tik parodė, kad reikia turėti svajonę ir nemeluoti sau. Vienu metu buvo užduotas toks klausimas – gal tu norėtum į teatrą nueiti? Aš labai norėjau pabandyti, bet pasakiau, kad vis tik norėčiau rinktis dainavimą. Tuomet žmogus nurodė kontaktą, atvedusį pas dainavimo mokytoją. Jeigu nemeluosi sau ir pasauliui, tai būsi švarus, būsi atviras sau, niekas negalės tavęs kaltinti dėl nieko.
O kad neramu paauglystėje - visiškai natūralu. Manau, kad ir tėvai turėtų dažniau šnekėtis bei aiškinti bent jau paprastus dalykus, apie kuriuos puikiai visi žinome užaugę, bet su kuriais susidūrę paauglystėje labai išsigąstame.
Kalbėjote, koks gali būti gražus gyvenimas, kodėl verta gyventi, tačiau ką daryti žmonėms, kai jiems būna sunku?
Man kiekvieną dieną būna sunku.
Ką tuomet galvojate? Kas padeda?
Padeda susidūrimas ir situacijos išanalizavimas. Jeigu užsibūni toje situacijoje, būna blogai... Aišku, kad blogis didėja ir turi kažkaip ištrūkti. Bet atsisėdi ir pasakai: „Man blogai. Aha, kodėl blogai? Todėl ir todėl. O kada jau buvo taip blogai? Buvo. Ar tąkart pavyko nugalėt? Pavyko. O kas padėjo? Pati sau padėjau. Tai ką - dabar negaliu padėt!?“.
Aš nebijau šnekėtis su savimi, sėdėti namuose ir vos ne garsiai kalbėtis ir kažkaip pati išsiaiškinu. Tuomet viskas susitvarko.
Be to, mes esame linkę dramatizuoti tas situacijas, kurios yra visiems būdingos. Aš esu visiškai viena, man kartais būna labai sunku. Bet kartais tame surandu labai daug teigiamų savybių, kurios ateina iš vidaus. Netgi padeda protingiau bendrauti su žmonėmis, nes tu pažįsti save, tu neslepi to, kas tavo viduje gero ar blogo vyksta. Kai esi vienas, tai esi procese, visąlaik aktyviai gyveni viduje. Tuo vienatvė yra naudinga. Todėl daug menininkų renkasi tokią būseną, o vėliau išgyvena, kai atsiranda ant galvų lipančios žmonos. Aš manau, kad viską galima suderinti, yra tik viena sąlyga – nuoširdi pagarba artimo žmogaus veiklai ir meilė.
Kai yra sunku, tai į dar sunkesnę būseną pastūmėja neišklausymas – kai žmogui sakai tai, kas tau yra svarbu, o jis arba nusuka kalbą, arba pradeda kažką savo sakyti. Nes man taip yra buvę. Tuomet būna nejauku ir tu suvoki, kad esi visiškai vienas. Gal tai labiausiai žmones ir gąsdina. Bet aš noriu pasakyti, kad jaučiuosi viena ir žinau, jog visą gyvenimą tam tikra prasme būsiu viena. Jeigu kiekvienas tai suprastų, galbūt būtų lengviau, nes tai nėra bloga būsena. Tik vienatvėje gali suprasti save.
Reikia būti stipriam, kad galėtum pasakyti – visą gyvenimą būsiu vienas?
Arba per silpnam, kad ištvertum santykius. Nežinau. Čia nei stiprybė, nei silpnybė. Čia tiesiog faktas. Aš, pavyzdžiui, kad mano žmogus yra. Ačiū dangui, kad man rodo, jog viskas bus gerai. Bet kartais tikrai apima neviltis, nes žvalgaisi aplinkui ir matai, kad panašių žmonių yra, bet tik pasišneki ir supranti, kad tai ne tas.
Man buvo labai baisu pradžioje, kai likau viena. Aš save laikiau silpna, bet kažkaip sugebėjau išgyventi. Taip pat reikia nepamiršti, kad jeigu žmonės žinotų, jog tau sunku, tai palaikytų.
Vadinasi, tuo metu, kai būna sunku, svarbu šnekėti apie tai?
Man ne visada svarbu. Kartais žmogui gali padėti tik buvimas su pačiu savimi – tuomet bet kokia pagalba atrodo kaip brovimasis į tavo vidų. O tik paskui svarbu, kad šalia būtų žmonės, kurie ant savo pečių išlaikytų sunkumą, susikaupusį viduje ir besiveržiantį į išorę žodžių lavina.. Būna tokių atvejų, kad tik tai išsisakius pajunti, kaip sunkumas mažėja ir vieną dieną tau nebereikia apie tai šnekėti.
Yra žmonių, kurie jaučia, jog reikia išsikalbėti, bet jiems sunku, bijo, kad jų nesupras? Kaip tokiu atveju surasti jėgų?
Turi suvokti, kad tau tai yra svarbu. Reikia pasiklausti savęs: ar tai, kad tu neišsipasakosi dabar, atves į ką nors bloga, ar tu dar gali kentėti. Mano nuomonė yra tokia: jei gali laikyti viduj, tai išsiaiškink su savimi pats. Vienas protingas žmogus taikliai pastebėjo – „Pasakydamas tai, kas dar nėra viduje iki galo įvykę, padarai savotišką abortą, nes tu išleidi mintį, kuri yra dar nesugalvota“. Tu tiesiog kažką paleidi žodžiais ir tas dalykas nebeįvyksta. O jeigu reikia pagalbos suformuluoti, tai turi sėdėti ir klausytis, kai kitas žmogus tau pasakoja. Labai sveika kartais pasiklausyti, ką kiti galvoja.
Tas, kuris klauso, turi būti artimas žmogus, o gal visiškai nepažįstamas?
Manau, kad kaip tik nepažįstamas.
Kuo gerai, kad yra anoniminės psichologinės pagalbos tarnybos, kaip „Jaunimo linija“?
Žinau, kad į „Jaunimo liniją“ dažnai skambinėja vaikai, norėdami paišdykauti. Labai gerai, kad jie skambina, nes atėjus laikui jiems gali kilti problemų ir tada jie prisimins, kur kažkada skambino. Man, galvoje kirba mintis, kaip sukurti tokią vietą, kur žmonės galėtų ateiti ir visiškai ramiai daryti ką nori, šnekėti arba nešnekėti – sėdėti ir tylėti. Ir kur yra ta vieta? Mes visi jos ieškome tik niekas nežinome, kaip ją surasti. Aš stengiuosi tą nuotaiką kurti savo koncertuose. Manau, kad „Jaunimo linija“ irgi yra ta vieta, kur gali pasakyti viską. Ten nėra smerkiami žmonės, kurie juokauja ar išdykauja, nes niekada negali žinoti, kaip yra iš tikrųjų – gal kitą dieną jis paskambins su rimta problema.
Ar galite daugiau papasakoti apie tą vietą, kur žmonės galėtų ateiti ir daryti ką nori?
Aukso pieva.
Apie tai ir jūsų albumas?
Apie tai visos dainos: kaip žmonės išsiskiria, kaip myli ir kaip trūksta tos harmonijos, kurios visi dažniausiai ieško. Harmonija įmanoma tik išgyvenant kraštutines emocijas – kažkada ateina kažkas, kas yra per vidurį.
Ateina pavasaris, šviečia saulė, gamta bunda, tačiau kai kuriems žmonėms pasidaro tik sunkiau, apima depresija. Kaip manote, kodėl taip yra?
Kai pamatai labai didelį grožį aplinkui, supranti, kad tas grožis tavęs, tavo vidaus nesutvarkys bei tavo problemų neišspręs, todėl tau būna labai sunku. Taip pat yra su dainom, kurios yra perdėtai smagios ir labai optimistinės. Jeigu tokių dainų per daug, tai jos pradeda atvirkščiai veikti. Pajauti, kad emocija, kuri yra dainoje, visiškai prieštarauja tam, kas yra tavo viduje. Aš visais atvejais renkuosi liūdną muziką, nes ji mane pakrauna ir padeda išgyventi dažniausiai esančią emociją – tai arba tuštuma, arba liūdesys. Tai žinant pasidaro ramiau.
Išlipęs iš duobės jautiesi nugalėtojas: kaip ką tik buvo labai sunku, taip pasidaro lengva. O kai supranti, kad tau niekas nepadėjo, kad tu pats viską išgyvenai – tai yra taip gražu. Tu sugebi išbūti vienas šitam pasauly, kuris tau nuolat rodo nagus. Iš tikrųjų jis nėra toks baisus. Aš iki šiol turiu užsienio baimę. Pavyzdžiui, išvažiavus į kitą šalį aš pasimesčiau, nežinočiau ką daryti, kur eiti - mėgstu man žinomas vietas. Kiti palieka čia viską ir veržiasi į užsienį braškių skinti. Gal simboliška, kad užsienyje nemoku būti turiste – kada nors nuvyksiu ten su ta veikla, kurioje jaučiuosi stipriausiai – su muzika ir koncertais.
Kuo lietuviai yra stiprūs?
Galbūt pirmiausiai tuo, kad nėra paviršutiniški, todėl aš labai myliu savo tautą. Jaučiu, kad ne šiaip sau gimiau šioje šaly. Aišku, pazyziu, kad žiemos galėtų būti šiltesnės. Bet jeigu rimtai, tai man čia gera.
Lietuviai labai ambicingi žmonės, daug kuo tikintys. Toks įspūdis, kad Lietuvoje telpa visas pasaulis su skirtingomis mąstysenomis, skirtingomis religijomis. Mes turėtume ieškoti stiprybės savo viduje ir to nebijoti.
Klaida daroma, kai žmogus galvoja, kad dėl visko kaltas jo charakteris. Reikia pagalvoti, kad gali būti kalta ir situacija. Taigi kartais užtenka pakeisti situaciją, o ne save kaltinti, kad kažko nebesugebi. Kol aš nebuvau dabartinių savo draugų kompanijoje, jaučiausi nejaukiai. Buvau pradėjusi dramatizuoti, kad nieko nepasieksiu, kad viskas blogai. O pasirodo, kad tik buvau ne toje aplinkoje – viskas susitvarkė pakeitus aplinką, pradėjus kurti dainas ir dirbti su muzikos žmonėmis.
Gal reikia tokį patarimą verta duoti paaugliams, kurie jaučiasi kitokie? Gal ir reikia pasakyti, kad kitur tie patys dalykai atrodo kitaip?
Aš vaikystėje nebuvau stipri tiek, kad nusidažyčiau nagus oranžiniu laku, jis taip ir sudžiuvo mano stalčiuje. Kartais norisi supratimo iš tėvų – tai tik noras išsiskirti iš minios. Kiekvienas vadybininkas, pasiekęs direktoriaus vietą, jau išsiskiria iš minios. Tik kaimo bobutėm tai neužkliūva, o pankai kažkodėl užkliūva. Man jie dažniausiai yra patys įdomiausi ir jautriausi žmonės.
Kalbino Šarūnė Kaušylaitė
