Prieš trylika metų išleista pirmoji Jurgos Ivanauskaitės knyga “Pakalnučių metai”, šiemet sulaukusi naujo leidimo. Taip pat neseniai pasirodė ir tryliktoji rašytojos knyga “Placebas”, ypač palankiai įvertinta skaitytojų. Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” rašytoją Jurgą Ivanauskaitę kalbino leidyklos “Tyto alba” vyriausioji redaktorė Lolita Varanavičienė.
Jurga, tavo rankose “Pakalnučių metai” - pirmosios tavo knygos naujas leidimas. Lietuvos skaitytojams norime priminti knygą, kurios debiutas buvo toks ryškus ir toks svarbus. Jis įvyko prieš gerą laiko tarpą - 1985 metais. Mano klausimas būtų toks - ką tau pačiai reiškia šiandien sugrįžimas į “Pakalnučių metus”? Su kuo asocijuojasi šita knyga ir koks gi buvo tas kelias iki tryliktosios knygos - romano “Placebas”, kuris šiandien sudaro kaimynystę “Pakalnučių metams” knygynų lentynose? Kokie jausmai žiūrint į “Pakalnučių metus” nauju viršeliu po tokios ilgos pertraukos?
Pirmiausia man yra labai keista, kad jau praėjo tiek daug laiko nuo mano debiuto. Rašytojos vaidmeny aš jaučiuosi vis dar lyg ir laikinai, man atrodo, kad tas mano rašymo periodas tuoj praeis ir galų gale aš vėl tapsiu dailininke, kaip ir buvo planuota iš pat pradžių. Ir dar keista, kad aš daugelį šitų pirmųjų savo tekstų esu absoliučiai užmiršusi. Aš dabar pavarčiau, pasižiūrėjau turinį, kai kurie net pavadinimai visai yra užmiršti. Ką jau kalbėti apie siužetus ar herojus…
O šiaip, tiesiog džiaugiuosi, kad vis dėlto tas rašymas tapo mano gyvenimo keliu. Neseniai turėjau tokį susitikimą su studentais universitete, kurį vedė Solveiga Daugirdaitė. Ir Solveiga pasakė, kad aš buvau viena iš tų moterų rašytojų, kurias visais įmanomais būdais buvo stengiamasi sužlugdyti. Ir kritika, ir įvairūs užkulisiniai pokalbiai… Ir dar tame susitikime ji pasakė, kad aš buvau viena iš nedaugelio, kurių nepavyko sužlugdyti. Ji turėjo omeny, pavyzdžiui, Birutę Pūkelevičiūtę, kurią ta kritika ir sunaikino. Tad galiu sakyti, kad žiūrėdama į šitą knygą aš džiaugiuosi: sunaikinta vis dėlto nebuvau.
Jurga, kažkodėl aš įsivaizduoju, kad “Pakalnučių metus” visų pirma turėtų skaityti jaunimas. Ant knygos paskutinio viršelio yra tavo fotografija, primenanti Johno Lennono aukso laikus, bitlų laikus, kuri tarsi signalizuotų apie 9-ojo dešimtmečio hipiavimą ar kažką panašaus, t.y. apie mūsų kartos laikus. Bet tie jauni žmonės, kurie šiandien paims šitą knygą, yra visiškai kitokie. Ar tu jų nebijai? Koks bus jų požiūris į tekstus, kurie mūsų kartai buvo iš tikrųjų kultiniai? Kaip skaitys tavo knygą dabartinė karta, kuri yra prisiskaičiusi ir prisižiūrėjusi daug daugiau, negu mes buvome prisiskaitę ir prisižiūrėję?
Na, aš vis dėlto manau, kad jauni žmonės visais laikais yra tokie patys. Mes juk puikiausiai šiandien galime suprasti kokius nors graikiškus tekstus ar dar senesnius, netgi egiptietiškus tekstus, kurie yra išlikę iki mūsų dienų. Ir man atrodo, kad jauni žmonės visada turi tą pačią pasaulėžiūrą. Kad ir koks būtų tas išorinis anturažas, jis visada panašiai veikia jauno žmogaus pasąmonę ir jauno žmogaus sielą, jauno žmogaus polėkį. Todėl aš manau, kad ir tą mano paviršinį sluoksnį, sakykim, būtent bitlų eros kažkokią simboliką, šiandien jauni žmonės puikiausiai sugebės išvynioti kaip saldainio popieriuką. Skaitytojui tiesiog liks pati teksto esmė.
Kita vertus, aš manau, tai galėtų būti puiki proga susipažinti ir su tėvų skaityta literatūra, pabandyti patirti jos žavesį. Beje, surasti patį pirmojo “Pakalnučių metų” leidimo originalą mums buvo tikra problema. Pasirodo, jo niekas nebeturi. Dažniausias pasakymas buvo: “Turėjau, bet pavogė iš mano bibliotekos…” Kažkaip ta knyga iš tikrųjų anuomet funkcionavo labai plačiai, ėjo iš rankų į rankas. Todėl manau, kad galbūt mūsų vaikams ši knyga netgi galėtų būti savotišku jų tėvų jaunystės dokumentu…
O dabar noriu pacituoti paskutinį sakinį, kurį mes parašėme ant knygos ketvirtojo viršelio po ta žavia nostalgiška bitlų stilistikos tavo nuotrauka. Mes čia teigiame taip: “Šiomis novelėmis pradėjusi savo literatūros kelią, šiandien Jurga Ivanauskaitė - tarp skaitomiausių Europos rašytojų”. Kai rašėme šitą sakinį, truputėlį sunerimome, na, ar čia mes ne per garsiai… Bet noriu pasakyti ir skaitytojams, kurie galbūt taip pat suklus paskaitę šitą sakinį, kad tikrai turime pagrindą taip teigti. Nes ką tik matytas tavo bibliotekoje “Raganos ir lietaus” leidimas, kuris pasirodė Kroatijoje, tokį pat sakinį jau parašė ant pirmojo knygos viršelio. Tai yra aiškus signalas: jie rašo, kad tai yra “europinis bestseleris”. Kaip tu pati vis dėlto šiandien reaguoji į tą savo tarptautinį, smarkiai beplintantį pripažinimą Europoje?
Man pačiai tai yra visiškai netikėta. Ir aš tuo, atvirai sakant, netikiu. Ir, tarkim, dabar, paėmusi į rankas šitą “Pakalnučių metų” leidimą ir perskaičiusi būtent tą paskutinį sakinį, aš net krūptelėjau ir pagalvojau, kad tai yra ne apie mane. Aš apskritai labai mėgstu sakyti, kad aš visą laiką jaučiuosi lyg esanti tokioj savotiškoj Taifūno aky, o aplink mane vyksta tas visas išorinis, su mano pavarde, su mano kūryba susijęs gyvenimas. Taigi aš su tuo faktu, kad esu populiari Europoje, per daug nesiidentifikuoju. Tiesiog galbūt kada nors tai įvyks. O kol kas, man atrodo, tai sakyti yra per drąsu. Viena knyga išleista Vokietijoje, “Placebas” turi pasirodyti lyg ir kitų metų pavasarį. Kroatijoje išėjo knyga, turi išeiti Čekijoje, dar keliose šalyse… Bet taip skambiai kalbėti man kol kas yra nedrąsu.
Na, bet aš turėčiau pasakyti skaitytojams, galimas daiktas, kad visiškai netrukus “Ragana ir lietus” pasirodys ir anglų kalba. Ir tai yra “Velso” leidyklos leidimas. Tai reiškia, kad knyga bus prieinama visai anglakalbei visuomenei. O tai yra Amerika ir Didžioji Britanija. Kaip ir pasaulio ribos, toliau nebėra ko norėti. Na, lieka Azija, Kinijos rinka, bet šiaip jau tiems, kurie skaito knygas ir rimtai į jas žiūri, tekstas tikrai bus prieinamas. Tai yra didžiulis dalykas. Taip kad aš norėčiau pagrįsti savo nuomonę ir vis dėlto teigti, kad tai yra iš tiesų europinis tekstas.
Bet mano klausimas būtų toks. Dėl “Raganos ir lietaus”. Šio romano vertimai turėtų pasirodyti dar keliomis Europos kalbomis, ne tik anglų. Aš truputėlį linkusi manyti, kad šis romanas tarsi jau tampa tavo vizitine kortele, tavo prisistatymu daugelyje kultūrų. Kaip tu pati žiūri į tai, kad “Ragana ir lietus” tampa tavo tuo raktu ir pirma pažintim su daugelio šalių skaitytojais? Ar tai atsitiktinumas? Ir antra to klausimo dalis - jeigu tai yra atsitiktinumas, kuria knyga tu norėtum prisistatyti šiandien, jeigu, sakykime, tau paskambina italų leidėjas ir sako: kurią knygą jūs norite, kad mes verstume į italų kalbą?
“Ragana ir lietus” apskritai labai lemtinga knyga mano gyvenime. Jinai padarė labai daug perversmų. Aš manau, kad “Raganos ir lietaus” dėka aš tapau žinoma Lietuvoje. Net nebūtinai kaip rašytoja, o kaip kažkoks žmogus, kuris kažkuo garsėja. Ir garsėja kažkokiais, tarkim, skandalais kabutėse. Paskui “Raganos ir lietaus” dėka, aš visą laiką tą irgi pabrėžiu, išvažiavau į Rytus. Knygos uždraudimas, tos visos peripetijos, kurios vyko aplink “Raganą ir lietų”, mane labai sukrėtė. Aš pasijutau lyg autsaiderė, lyg ir nereikalinga Lietuvoje. Ir todėl mano gyvenime atsirado dešimtį metų užtrukęs rytietiškas periodas. Be to, tai yra knyga, kuri mane išvedė ir į Vakarus.
Todėl aš manau, kad knygos turi savo likimus, nepriklausomai nuo autoriaus. O kartais knygos netgi formuoja paties autoriaus likimą, t.y. tas visas žaidimas tarsi apvirsta aukštyn kojom. Ir dabar aš tam net ir nesipriešinu. Kai buvo kalbama, kad su “Ragana ir lietum” aš debiutuosiu Vokietijoje, labai abejojau. Man atrodė, kad ši knyga jau gerokai pasenusi, kalbant apie mano pačios vidinį kontekstą, vidines permainas, vidinį tobulėjimą… O ir apskritai aš ja nelabai pasitikėjau. Bet dabar turbūt tikrai kiekvienam leidėjui, kad ir iš kur jis paskambintų, siūlyčiau būtent “Raganą ir lietų”. Tiesiog tikiu, kad ši knyga gali man atverti vartus į kitas leidyklas.
O šiaip man visada labai sunku spręsti apie savo knygas - kuri yra geresnė, kuri prastesnė… Ir aš tiesiog atsiduodu skaitytojų valiai. Nes kol rašau knygą, ji man atrodo pati geriausia, kai jinai išeina, aš vėl turiu dėl jos abejonių ir tai turbūt yra toksai nesibaigiantis procesas. Ko gero, nė viena parašyta knyga man pačiai niekad nebus pati mylimiausia, artimiausia ar ta, kuria labiausiai tikiu ar pasitikiu.
O Tibeto trilogija? Beje, ir mūsų leidykla ją yra siūliusi daugeliui leidėjų. Ir mugėse kai kas domėdavosi šiomis knygomis. Kodėl galbūt su tam tikru nepasitikėjimu kol kas yra žiūrima į tavo rytietiškos tematikos knygas? Tiesa, ir Lietuvoje yra žmonių, kurie jas laiko tavo kūrybos viršūne. Ir aš pati manau, kad jos ir Tibeto, ir apskritai Rytų leidybos kontekste yra labai įdomios ir labai unikalios. Bet iš kur yra tas užsienio leidėjų atsargumas? Kaip tu jį pati aiškini? Kodėl visada jie stveria, o paskui vis dėlto atstumia? Kur priežastis?
Man dar visai neseniai buvo toksai laiko tarpsnis, kai ta “Tibeto trilogija” man atrodė geriausia, ką esu parašiusi. Aš irgi stengiausi visiems leidėjams siūlyti būtent ją. Bet… Na, galėčiau paminėti, pavyzdžiui, vokiečių argumentus. Jie sako, kad autorė iš tokios egzotiškos šalies kaip Lietuva, rašanti apie dar egzotiškesnę šalį kaip Tibetas ar Indija ir Nepalas, vokiečių skaitytojui bus per daug sudėtingas kokteilis ir jie tiesiog to kokteilio neims į rankas. Tai čia yra vienas iš tų argumentų. Antra vertus, turbūt iš tikrųjų yra kažkoks nepasitikėjimas. Nes vis tiek aš manau, kad tas požiūris į mus, kaip į šiek tiek antrarūšę šalį, visur dar egzistuoja. Manoma, kad iš tokios lyg ir keistokos šalies nelabai kas gali ir keliauti, ir suvokti, ir aprašyti tokius fenomenus kaip Rytų kultūra, Rytų psichologija ar Rytų požiūris į pasaulį. Ir trečias dalykas, kad iš tikrųjų Vakaruose tokios literatūros yra labai didelė perprodukcija. Ypač budistinės literatūros, literatūros, susijusios su Tibetu, nes tai yra be galo populiaru Vakaruose. Yra daugybė autorių ir netgi leidyklų, kurios specializuojasi tik šitoje srityje. Tai man atrodo, kad toji rinka yra labai perpildyta ir ateiviui iš tokios keistos šalies kaip Lietuva turbūt nelabai yra kaip į ją įsiterpti.
O kaip yra Lietuvoje? Mes jau čia minėjome, kad dešimt metų savo gyvenimo paskyrei kelionėms - ne tik dvasinėms, o pačioms tikrosioms, fizinėms. Su visais vargais, neįmanomais dalykais, vizų pirkimais turguje ir begaliniais nuotykiais. Na, čia reikia pabandyti įsivaizduoti, ką reiškia keliauti po šalį, kurioje nėra turistinių maršrutų ir “Novaturas” tavęs nelaukia už kiekvieno kampo. Štai tie dešimt metų, ką jie tau davė kaip žmogui? Mano toks įspūdis, kad tu truputėlį nuo Rytų, nesakyčiau, kad nutolai, tiesiog tai yra pasibaigęs etapas. Ar mano įspūdis klaidingas?
Na, tas etapas turbūt baigėsi grynai išorine, kelionių prasme. Nes aš dabar tiesiog labai drąsiai galiu pasakyti, kad Tibetas yra manyje ir man nebūtina ten vykti. Ir aš labai džiaugiuosi, kad iš tikrųjų tas periodas nebuvo toksai tiesiog tuščias įspūdžių vaikymasis. Jis iš tikrųjų man davė labai esmines vidines permainas, kurias aš tvirtai savyje jaučiu, ir galėčiau sakyti, kad pakeitė mano kažkokią vidinę, t.y. asmenybinę, ašį. Ir man atrodo, kad tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, kuris įvyko mano gyvenime ir kuris yra būtent susijęs su tomis Rytų kelionėmis.
Aš pamenu laikus, kai turbūt kiekvienas, kuris Lietuvoje domisi Rytais, būtų pirmiausia sakęs tavo pavardę. Tu iš tikrųjų tada buvai Rytų kultūros simbolis, savotiška šitos srities ekspertė. Ir žmonės, kurie ateidavo į tavo knygų pristatymus buvo vienokie, aš juos prisimenu. Šiandien jau yra trupučiuką, bent išoriškai, tavo vaidmuo kitas: tave galima pamatyti žurnalo “Stiliaus” puslapiuose, aukštuomenė,- ir tai niekam ne paslaptis, - graibsto tave kaip savotišką puošmeną. Ar tai yra vidinis virsmas, ar tai yra išoriniai atributai, kurie susidėliojo, iš šalies žiūrint, taip gana keistai?
Tiesiog manau, kad kiekvienas žmogus yra tarsi daugelio žmonių darinys, yra tarsi teatras su daugybe personažų, su daug aktorių. Ir kiekvienas aktorius vaidina savo vaidmenį, tam tikru laiku įžengia į sceną ir tam tikru laiku iš tos scenos išeina. Tiesiog aš visą laiką sakau, kad tų jurgų ivanauskaičių yra daug. Ir viena vienintelė yra toji, kuri jas visas stebi ir apie vienų gyvenimą nusimano, apie kitų nujaučia, apie trečių nieko net nežino. Aš kartais apie save išgirstu tokius tekstus, kad man tiesiog net nesisapnavo, kad taip būtų galima apie mane kalbėti ar kad man tokie dalykai galėtų nutikti. Bet tai vyksta ir man tai yra savotiškai įdomu. Ir iš tikrųjų aš jaučiu, kad esu reikalinga labai skirtingų požiūrių žmonėms, labai skirtingiems visuomenės sluoksniams. Manau, tai nėra blogas dalykas. Ir tas priekaištas, kad autorė, kuri kažkada domėjosi Rytais, leidžia sau fotografuotis ant moteriškų žurnalų viršelių, man tiesiog atrodo kaip lietuviško provincialumo požymis. Nes aš manau, kuo žmogus yra įvairesnis, kuo jis turi daugiau įvairių pusių, įvairių interesų ir sugeba susišnekėti su kuo įvairesniais visuomenės sluoksniais, tuo geriau. Man tai siektinas dalykas, o ne dalykas, nuo kurio aš bėgčiau į kažkokią labai hermetinę, uždarą struktūrą. Be abejo, aš visą laiką pasvajoju apie olą Himalajuose ir meditaciją joje, bet aš manau, kad jeigu tam ateis laikas, aš tą būtinai padarysiu ir tiesiog išvažiuosiu į tuos kalnus, į tą olą arba susirasiu kokį urvą čia, Lietuvos miškuose. O dabar man visai patinka būti visuomenėje ir tai netrukdo mano kūrybai, o tiesiog atneša daug naujų impulsų.
Aš visiškai pritariu šitokiai laikysenai. Man atrodo, kad rašytojui tai yra profesinė būtinybė. Nes nieko nėra juokingesnio už bandymus aprašyti, pavyzdžiui, aukštuomenės gyvenimą, niekada nedalyvavus aukštuomenės vakarėlyje ar visiškai nežinant tos stilistikos, ar negirdėjus kalbų. Man regis, rašytojui tai ir yra puiki galimybė įvairiuose sluoksniuose rinkti labai patikimą informaciją. Juo labiau kad ir tavo šiandieninės temos, turiu omenyje romaną “Placebas” arba būsimus kūrinius, yra Lietuvos realijos. O Lietuva šiandien yra tikrai nepaprastai įvairi.
Mano klausimas būtų toks. Jurga, niekada lietuvių autoriai nebuvo tokie populiarūs kaip dabar. Niekada apie juos tiek daug nekalbėjo, o jų knygos nebuvo tiek perkamos, kiek pastaraisiais metais. Lūžis įvyko, man regis, prieš kokius metus, ir šiandien net formaliai pasižiūrėjus knygynų lentynose, vadinamųjų bestselerių sąrašuose, yra net pusė lietuvių autorių. Skaitytojas balsuoja savo pinigine ir niekas - jokia partija, joks judėjimas - negali jo priversti pirkti knygą, kurios jisai nenori. O šiandien skaitytojas renkasi lietuvių autorius. Kas įvyko Lietuvoje? Koks tai yra procesas, kad staiga mūsų pačių rašytojai tapo kartais net įdomesni už vertimus, nuo kurių lūžta knygynų lentynos ir kuriuos kažkada mes graibstėme ir garbinome. Kas atsitiko? Ar rašytojai ištobulėjo, ar visuomenė nukvailėjo tiek, kad jau tiktai su lietuviu begali bendrauti?
Iš tiesų tai yra gana keistas reiškinys. Pavyzdžiui, jeigu lygintume su visa vadinamąja posovietine Europa, man yra tekę kalbėtis ir su lenkais, ir su slovakais, ir su čekais, jie visi vienu balsu sakė, kad jų pačių literatūra yra neskaitoma, kad visur iš esmės pirmauja amerikietiški romanai, netgi ne europietiški. Ir nežinau, čia turbūt įvairiai galima būtų kalbėti apie Lietuvą. Aš manau, kad buvo pakankamai ilgas, maždaug dešimties metų periodas, kai lietuviškų romanų, lietuviškos prozos mes beveik neturėjome. Visur dominavo žurnalistika, publicistika. Ir prisėsti prie lietuviškos knygos tiesiog nebuvo nei poreikio, nei noro, nei laiko. O dabar būtent mes patys, turiu galvoje rašytojus, pradėjome kalbėti apie tai, kas yra svarbu Lietuvai, kas yra svarbu lietuviams. Ir žmonės turbūt tiesiog ieško kažkokių būdų suvokti tą realybę, kurioje jie gyvena. Jie ieško galimybių kažkaip identifikuotis šiuolaikiniame Lietuvos kontekste. Ir manau, kad būtent lietuvių autorių knygos gali jiems padėti suprasti save ir suprasti šalį, kurioje gyvena.
Dabar tos knygos labai įvairios. Ir apie tai noriu paklausti tavęs. Tu konkuruoji knygynuose šiandien su Vytauto Petkevičiaus “Durnių laivu”. Jūs (priklausomai nuo knygyno) pagal populiarumą dalijatės pirmąja arba antrąja vieta. Kaip tu žiūri į tokią kaimynystę? Ir apskritai, ką tau sako tas Petkevičiaus tekstas, jeigu esi su juo susipažinusi? Tai taip pat yra literatūra, tai taip pat yra knyga, kuri yra perkama ir jos poveikis Lietuvoje yra didžiulis…
Dar yra įdomu ir tai, kad tarp manęs ir Petkevičiaus toje populiarumo skalėje dažniausiai atsiduria Tėvo Stanislovo “Atsidūsėjimai”. Ir man atrodo, kad tas mūsų trejetas yra iš tikrųjų labai toks simboliškas. Tėvas Stanislavas man netgi kažkada skambino ir klausė, ar mačiau, kaip mes ant tos čempionų trejeto pakylos visą laiką mainomės... Tai va, aš manau, kad tas trejetas iš tikrųjų yra labai simboliškas ir liudija apie tas įvairias skaitytojų susidomėjimo sferas. Paties “Durnių laivo” nesu skaičiusi ir nenoriu skaityti. Negaliu to teksto komentuoti, nes aš jo tiesiog neturėjau rankose. Bet girdėjau daug gandų. O man Petkevičiaus požiūris ir Petkevičiaus laikysena niekada nebuvo patraukli, jis niekad man nebuvo autoritetas. Ir tiesiog keista, kad tiek daug Lietuvos žmonių tokio pobūdžio tekstais tiki. Jau geriau jie skaitytų “Atsidūsėjimus”.
Norėčiau grįžti prie santykių su kritika. Tai daugybę kartų apkalbėta tema. Iš tiesų konfliktas ar, sakykim, negeranoriškumas (ar sąmoningas, ar ne) lydėjo tave nuo pat pirmos knygos. Dabar, pasirodžius “Placebui”, situacija, galima sakyti, iš esmės pasikeitė. Naujausias tavo romanas buvo tikrai plačiai aptartas, jį pastebėjo ir stambioji kritikos artilerija, ir universiteto žmonės, kurie dėsto literatūrą. Ar tavo vidinis santykis dabar keičiasi, ar vis dėlto dar jauti nuoskaudą? Ar tau trūksta kritikos, ar jinai tau kažką galėtų šiandien reikšti? Ar tiesiog jau atsirado požiūris, kad visa tai nesvarbu: knygos yra puikiai perkamos, jos verčiamos ir tai, ką Lietuvoje žmonės gali pasakyti apie mane, man tiesiog neturi jokios reikšmės. Kokie šiandien tavo santykiai su kritika? Ar esami, ar menami, ar įsivaizduojami?
Bet koks nesusikalbėjimas man visada yra skausmingas, jis mane dirgina, jis mane erzina, nes aš visada stengiuosi rasti dialogą, kaip jau minėjau, su pačiais įvairiausiais visuomenės sluoksniais. Ir būtent tai, kad aš visą laiką nesusišneku su kritika, man kelia daug abejonių ir įvairiausių klausimų. Man labai dažnai atrodo, kad aš parašau knygą ir vienaip ją perskaito skaitytojai (o jie perskaito būtent tai, ką aš parašiau), ir visiškai kitaip ją perskaito kritikai. Lyg tai būtų knyga, rašyta kažkokio kito žmogaus. Ar kitas tekstas, kurio aš apskritai neturėjau galvoje. Ir tai vyksta nuo pačios mano pirmosios knygos iki šiol. Trylika mano knygų kritikų buvo sutiktos iš esmės vienodai. Jie visiškai kitaip perskaitė tekstą, negu aš rašiau. Ir kaip tai priimti, aš nežinau. Be abejo, galima į tai nekreipti dėmesio ir didžiuotis tuo, kad yra išperkami didžiuliai knygos tiražai, kad knygos yra verčiamos. Bet kritikai sugeba pasišaipyti ir iš to, nes jei knyga yra perkama, jau automatiškai ji yra bloga knyga. Apie verčiamą knygą irgi pasakoma: mes žinome, kokie yra reikalavimai Europoje, ten reikalingi paviršutiniški tekstai ir pan. Ir, be abejo, kai man, rašytojai, visą laiką tai yra kalama į galvą, - tiesiog kapsi kaip kiniško kankinimo lašiukai, kad tu esi prastas, prastas, prastas… - kartais susimąstai ir galvoji, kad iš tikrųjų gal galima padėti tašką, tryliktoji knyga yra labai geras skaičius, ir tiesiog daugiau neberašyti. Pagaliau juk yra kitų žanrų, yra tapyba, yra žurnalistika, galima pereiti į kitą kontekstą. Kartais iš tikrųjų pasijaučiu esanti pati blogiausia iš visų rašytojų. Kiek ten jų pas mus yra? Pernai, rodos, savo buvimą deklaravo 373 rašytojai?.. Tai va, atrodo, kad aš iš visų jų esu pati prasčiausia. Nes kitų tekstai nėra tiek kritikuojami, arba apie juos iš viso nekalbama. Bet, antra vertus, daug kas man yra pasakę, ypač iš užsieniečių, jog svarbu, kad apie tavo knygas apskritai kalbama. Ir nesvarbu kaip, svarbu, kad jos sulaukia kažkokio rezonanso.
Grįžkime prie “Placebo. Mano požiūriu, tai yra lūžis keliomis prasmėmis. Lūžis mūsų literatūroje, drįsčiau taip sakyti. Nes atsirado puikios meninės formos romanas, kuris savotiškai konkuruoja su laiku, neprarasdamas to savo meniškumo. Štai kas yra svarbiausia kalbant apie “Placebą”. Pasirodęs rugsėjo 16 dieną šis romanas mūsų gyvenimo įvykių buvo nustumtas į šalį. Tai sakydama turiu galvoje realųjį pagrindą gyvenimo, kuris šiandien virsta tokiais kūliais, kad mes visi jau tapome priklausomi nuo televizijos, nuo informacijos ir kaip kokie bepročiai, parėję namo, nustojame gyventi ir tik bandome suprasti, kas gi vyksta ir ar jau… įvyko. Tai štai “Placebas”. Ką jisai tau reiškia? Ir koks jo (t.y. teksto, meninio kūno) egzistavimas šiandieninės literatūros laikais, kurie iš tiesų yra nepaprastai audringi? Tai yra aktualu kalbant apie “Placebą”, nes “Placebas nagrinėja tą pačią - t.y. virsmo, masinės informacijos technologijų, žmogaus kvailinimo ir nukvailėjimo, žmogaus savivokos - temą, kuri šiandien jau tampa tiesiog kiekvienos dienos mūsų visų išbandymu…
“Placebas” yra toks tekstas, kurį iš esmės visiškai pranoko laikas ir konkreti realybė. Nors aš buvau pradėjusi rašyti jį kaip fantastinį romaną, fantastinį tekstą. Net norėjau parašyti prierašą, kad tai visiškai nesusiję su konkrečia Lietuvos realybe ir neieškokite jokių personažų prototipų. Bet šito prierašo neįdėjau. Iš tikrųjų tai buvo tekstas, kuris nuo pat jo rašymo pradžios man vis užbėgdavo už akių ir man tekdavo vis ką nors keisti. Tiesiog nesinorėjo, kad tai taptų kažkokiu publicistiniu aprašinėjimu to, kas kasdien vyksta Lietuvoje. Be abejo, jeigu būčiau rašiusi šitą romaną po viso to, kas šiomis dienomis vyksta Lietuvoje, turbūt jis vėlgi būtų visiškai kitoks. Ir aš nežinau, kaip aukštai reiktų pakelti savo fantazijos kartelę, kad vėlgi sugebėčiau pranokti tą realybę, šiandieninę Lietuvos realybę. Man atrodo, siužetai čia rutuliojasi tokie, kad jeigu pateiktum Holivudui tokį šių dienų mūsų gyvenimo scenarijų, turbūt tas scenarijus būtų visiškai išbrokuotas. Būtų sakoma, kad tokių dalykų vykti negali, kad tai yra perspausta, kad personažai yra netikri. Tai va, aš manau, kad realybėje mes šiandien turime tiesiog blogo romano ar blogo scenarijaus situaciją. Ir būtų gerai, kad tai greičiau baigtųsi vienokia ar kitokia pabaiga. Bet kaip ir prasta literatūra, taip ir prasti siužetai kasdienybėje yra labai nemalonūs.
Jurga, šiais laikais rašytojas yra menkai apsaugotas nuo skaitytojo. Elektroniniu paštu kiekvienas, niekieno visiškai necenzūruojamas, gali pasiųsti rašytojui žinutę ir pasakyti jam viską, ką apie jį galvoja. Šia prasme galbūt netgi egzistuoja ir savotiškas ryšys tarp rašančiojo ir skaitančiojo, apeinantis ir mūsų minėtą kritiką, ir laikraščių puslapius. Tarsi esi mėsinėjamas ir visiškai prieinamas skaitytojui, kuris gali tiesiog nesibeldęs į tavo duris vis dėlto atsiųsti tau kažkokius ženklus. Kokių įdomiausių ženklų esi gavusi pastaruoju metu?
Tokias netikėtas recenzijas aš labiausiai ir mėgstu. Ir labai jomis pasitikiu. Nes vėlgi, kaip jau minėjau, būna toks jausmas, kad skaitytojas perskaito būtent tai, ką tu parašei. Ir netgi kartais daugiau. Sakykim, perskaito tai, ką tu tiktai nujautei arba tai, kas buvo tavo pasąmonės gelmėse ir ko tu pats galbūt nesuvokei, nerealizavai… O skaitytojas tai pajuto, suprato…
Šiaip jau esu gavusi gana daug įvairių recenzijų iš labai jaunų žmonių. Iš moksleivių, kuriems tai yra turbūt kažkokie darbai, turbūt mokyklinės užduotys. Bet jos būna fantastiškai taiklios. Aš labai stebiuosi ir jas visas renku, kad jos būtų kažkokioj atskiroj laikmenoj. Ateity netgi galvoju jas kaip nors panaudoti. Ir tai yra žmonės visiškai kitos kartos, bet jie puikiausiai perskaito tuos simbolius, kurie buvo svarbūs ir man. Tie simboliai, pasirodo, yra lygiai taip pat svarbūs žmonėms, kurie atsirado visiškai kitoje terpėje, kitame laike.
Be to, dar gaunu recenzijų iš visiškai netikėtų žmonių. Sakykim, vieną dieną gauni el. laišką iš žmogaus, kuris plaukia kažkokiu laivu Karibų jūroje. Jisai tame laive dirba ir jam į rankas kažkokiu būdu pateko mano knyga. Jis perskaitė tą knygą ir rašo man. Visai neseniai gavau panašų atsiliepimą apie “Placebą” iš Londono. Rašo žmogus, kuris dirba programuotoju. Jis netgi parašė labai įdomią detalę: žodyne suradęs, kad “placebas” lotynų kalba reiškia ir “Mišias už mirusius keistomis aplinkybėmis”. Man labai gaila, kad tai aš sužinojau per vėlai, nes tikrai būčiau kažkaip panaudojusi ir apžaidusi savo knygoje.
Beje, kai pasirodė knyga, žmonės tiesiog ėmė mums skambinti į leidyklą ir klausti, ar “Placebas” yra vardas ar pavardė? Tai šiuo pavyzdžiu galima tiesiog iliustruoti skaitytojo galimybes ir ribas - nuo žmogaus, kuriam tas žodis visiškai nieko nereiškia, iki skaitytojo, kuris tiesiog ne formaliai pasižiūrėjo, bet leidosi į kažkokias naujas intelektualines paieškas. Ir tai yra jau pakankamai giluminiai dalykai.
Jurga, ir kritika, ir bet kuris skaitytojas, skaitydamas “Placebą”, patirs lengvo, greito ir smagaus skaitymo malonumą. O tai yra vis dėlto neatsiejama knygos dalis. Juk jeigu mes sąžiningai paklaustume, kodėl žmonės skaito knygas, ko gero, niekas nenorėtų paneigti, kad knygą skaityti yra malonu ir smagu. Mes labai ilgai kūrėme mitus apie kažkokią “rimtą literatūrą”, kuri egzistuoja tik rimtiems žmonėms. Bet aš manau, kad žmonės turi teisę ir į tokią literatūrą, kurią tiesiog malonu skaityti. Būtent toks yra “Placebas”. Ir vienas iš šio romano skaitymo malonumo sudėtinių segmentų yra ironija. Ankstesnėse tavo knygose tokios ironijos, kokia jinai yra čia, t.y. pereinanti net į autoironiją, aš nepastebėjau. Tu pati figūruoji romane ir nepagaili gana tokio skerso žvilgsnio į savo įvaizdį. Anksčiau tavo knygose šito nebuvo. Iš kur atsirado ta ironija? Ar tu pasenai? Ir tai atėjo su amžiumi? Ar tiesiog tavo dvidešimties metų rašytojos darbo stažas duoda tokius vaisius? Šis klausimas galėtų būti formuluojamas ir gerokai rimčiau - kaip keičiasi tavo, kaip rašytojos, laikysena šitoje visuomenėje?
Aš manau, kad ironija - tai yra asmenybės brandos ženklas. Ir turbūt tai iš tikrųjų yra susiję su metais ir galbūt su senatve, su stažu. O šiaip iš tikrųjų mano tikslas, kad skaitytojui būtų įdomu skaityti, kad būtų malonu skaityti. Rašyti knygą tam, kad ją perskaityčiau tik aš pati ir trys mano draugai ir kad jinai būtų išleista dešimties egzempliorių tiražu, tiesiog nėra prasmės. Juo labiau kad šiais laikais yra labai didžiulė pasiūla. Yra daug vakarietiškos literatūros, yra kinas, yra televizija, yra internetas… Ir rašytojui reikia kažką daryti, kad pritrauktum skaitytoją. Todėl, man atrodo, tai yra visiškai natūrali rašytojo pastanga rašyti įdomiai. Ir jinai yra ne smerktina, o manau, tik girtina. Ir aš rašydama kuo toliau, tuo labiau galvoju apie skaitytoją. Manau, kad kiekviena knyga yra ne mano vienos kažkoks kūrybos vaisius, bet tai yra bendras produktas, prie kurio prisideda taip pat ir skaitytojas. Anksčiau man knyga buvo savotiškas toks psichoanalizės seansas, aš tiesiog bandžiau susidoroti su savo vidinėmis problemomis ir rašydama jas išspręsti. O “Placebas” jau yra romanas, kurį aš rašiau sąmoningai, kaip romaną skaitytojui, pasirinkusi herojus ir pasirinkusi konkretų siužetą. Ir netgi specialiai kūriau detektyvo siužetą, kad tas siužetas šiek tiek mane pačią valdytų, kad aš visai nepaleisčiau vadžių. Manau, kad knygų rašymas yra ne tik savianalizės procesas, bet tai yra taip pat ir darbas, turintis konkrečias žaidimo taisykles, kurių reikia laikytis.
Jurga, užsiminei apie tai, kad į rašymą kartais žiūri kaip į kažkokią klaidą ar nuklydimą, kad galėtumei grįžti prie tapybos. Esi savotiškai draskoma šitų dviejų talentų. Neabejoju, kad jų yra ir daugiau. Gal pasakytumei vis dėlto, kaip sugyvena tavyje tapyba, literatūra, koks jų santykis? Kaip jos tave kankina, ar tuo pačiu paros metu, ar skirtingu?
Ir antras klausimas būtų - ką tau reiškia bėgantys metai ir artėjanti branda, suvokimas, kad jau daug padaryta? Ar įsivaizduoji, ką veiksi po dešimties metų? Ar nebus nuobodu, nes pasiekta tikrai daug, o literatūroje jau išbandyti vos ne visi žanrai, išskyrus poeziją. Beje, niekada nerašei eilėraščių?
Visų pirma nei dailė, nei literatūra manęs tikrai nekankina. Jeigu tai yra ir demonai, tai jie yra tie demonai, kurie mane globoja ir saugo. Demonai su angelų sparnais. Abi mano kūrybos sritys iš tiesų sugyvena labai darniai: negaliu juk daryti dviejų darbų iš karto, tą iš karto prisipažįstu. Yra periodas, kai aš rašau knygą, paskui ateina toksai lyg ir atsitraukimo metas kaip jūroje atoslūgis. Tuomet aš tapau ir tai būna tokios tylos, netgi, sakyčiau, meditacijos periodas. Arba kaupimo periodas, nes piešdama aš jau jaučiu, kaip gimsta būsimosios knygos siužetas, būsimosios knygos personažai. Toje tapymo ir susikaupimo tyloje ir ateina būsimoji knyga. O rašant knygą vėlgi kažkokiu būdu susiformuoja naujųjų piešinių, tapybos darbų siužetai.
O ką aš veiksiu ateityje?.. Aš visąlaik laikausi to principo, kad niekada nesakyk niekada, ir niekada nieko neplanuoju. Ir šiaip aš esu visada linkusi pasiduoti naujiems pasiūlymams, nebijau išbandyti įvairiausių naujų dalykų ir tai turbūt tęsis iki gilios senatvės. O tokios būsenos kaip nuobodulys aš iš viso neįsivaizduoju. Netgi būtų įdomu tai išmėginti.
Bet juk nuobodulys, kaip teigia ir sociologai, ir psichologai, yra viena didžiausių civilizuotų valstybių problemų. Visuomenė nebeturi ką veikti: nei barai, nei koncertai, nei teatrai išoriškai nieko nauja žmogui nebegali duoti. Aš matau panašių nuobodulio ženklų ir Lietuvoje. Tai kur čia išeitys?
Aš jau minėjau tą mokyklą, kurią išėjau dešimt metų praleidusi Rytuose. Iš tikrųjų tai yra mokykla, kurioje išmoksti semtis viską iš savęs pačios. Juk netgi budistas tibetietiškai reiškia žmogų, kuris gyvena savo viduje. Tai tas vidinis pasaulis, tas vidinis mikrokosmosas, kuris visada gali duoti peno ir ten niekada nėra nuobodu.
Ar galėtume to palinkėti kiekvienam žmogui, tiesiog įtikinti jį, kad tą pasaulį susikurti jis yra pajėgus?
Aš manau, kad jis jau yra susikūręs tą pasaulį, tiesiog reikia leisti sau jame būti.
Na ir visiškai paskutinis klausimas. Jurga, tikrai neišsiginsi raganos aureolės. Taip vadinasi ir vienas tavo romanas, ir privačiuose pokalbiuose apie tave kartais pasakoma, kad Jurga turi tam tikrų numatymų, galių ir tokios išskirtinės drąsos. Tad dabar ir norėčiau paklausti - kas gi bus su Lietuva, sakykime, kitą rudenį. Prašome, mums paburti. Juo labiau kad tavo laikysena visada yra priešakinėse pozicijose. Juk niekas, tiesą pasakius, turbūt prievarta nevertė ir pasisakyti prieš Paksą, kai dauguma inteligentų nenorėjo to daryti ir sėdėjo krūmuose, ir netgi sukurti vieną iš populiariausių šiandienos pasakymų, kad po plano “Strekoza”, ateis planas “Slon”. Na, juk nėra rašytojo priedermė - užimti labai aktyvią poziciją ir mums visuomenės gyvenime kažką aiškinti. Kodėl tu tokią poziciją renkiesi? Ir kadangi jau esi visada visuomenės įvykių centre, kokios būtų tavo prognozės? Nes kaipgi šiais laikais apsieisime be raganavimo ir horoskopų? Mes tiesiog negalime.
Tiesiog manau, kad ne aš renkuosi poziciją, o pozicija dažniausiai mane pasirenka. Aš nuolat deklaruoju, bent jau pati sau, kad aš noriu tylaus, ramaus gyvenimo nuošalėje, t.y. noriu būti visiškai nematoma visuomenėje. Bet visą laiką įvyksta taip, kad tiesiog kažkokia “katapulta” mane išmeta į to ar kito įvykio centrą. Ir aš jau esu su tuo susitaikiusi: žinau, kad kas įvyks, tai įvyks. Ir man belieka tiesiog srėbti košę, kurios prisiviriau. Tiesiog bandau susidoroti su rezultatais, kuriuos aš padariau. Tai va, o ateities tai tikrai nenorėčiau pranašauti, nes…
Niekas nenori, bet reikia.
…esu linkusi manyti, tiesiog galvoju, kad žmonės išsiblaivys po viso to, kas įvyko. Man norėtųsi, kad lietuviai taptų savarankiškesni ir atsakingesni patys už save ir už tai, kas vyksta valstybėje. Būtent nesikliautų astrologais, burtininkėm, Taro kortų būrėjomis, valstybe, prezidentu, o galvotų pirmiausia apie save ir pradėtų nuo savęs keisti pasaulį.
