Karinio jūrų laivyno bazės Kronštate jūreiviai žino, kad artėja bolševikų puolimas. 1921 m. kovo 8 d. rytą dar prieš išbrėškus saulei ir jai apšviečiant užšalusią Petrogrado įlanką, jau juda raudongvardiečiai. Keli tūkstančiai jaunų kariūnų, šiek tiek pasilenkę į priekį ir užsimetę baltus kamufliažinius apsiaustus, lekia ledu link bazės. Įsitempę 14 tūkst. jūreivių stebi užpuolikus. Nė vienas tvirtovių šaulys nenori šaudyti, tačiau kai paaiškėja, kad kariūnai nesustos, ugnis vis dėlto paleidžiama. Jūreiviai šaudo iš fortų.
Kariūnai, neradę priedangos ant ledo, griūna vienas po kito. Įpusėjus nelygiai kovai įsisiautėja pūga, tad likusieji gyvi pasinaudoja sniego pustymu, kad pabėgtų atgal į sausumą. Jų pastangos bevaisės.
Sausumoje jau pasiruošę fanatiškiausi ir žiauriausi bolševikų būriai. Kulkosvaidžiais ginkluoti kariai šaudo į savus, versdami vėl juos apsigręžti. Vienas iš įvykių Kronštate liudininkų yra jūreivis Stepanas Petričenka, vėliau jis aprašė nesėkmingą bolševikų puolimą: „Atėjus rytui ir nurimus pūgai, buvo likę vos keli baltais apsiaustais apsigaubę vyrai – išsekę, alkani ir vos bepaeinantys.“
Tačiau Stepanas Petričenka, kaip ir kiti Kronštato jūreiviai, puikiai žino, kad šiandieninis bolševikų pralaimėjimas neatgrasys nuo kovos kitądien.
Vos prieš kelerius metus mūšių užgrūdinti Kronštato jūreiviai buvo ištikimiausia Lenino gvardija – juos vadino revoliucinės kovos stuburu. Tačiau dabar bolševikų lyderis juos laiko pavojingiausiais savo priešininkais. Kronštato jūreivius reikia sunaikinti.
Jūreiviai sukilo
1917 m. Kronštato jūreiviai dalyvavo viename svarbiausių įvykių istorijoje. Nuo pat XVIII a. Kronštatas saugojo įplaukimą į Petrogradą, caro sostinę Suomijos įlankoje.
Pagrindinėje įlankos saloje – Kotline – buvo įkurta Rusijos Baltijos jūros laivyno bazė, todėl Kronštate ir aplinkinėse gerai įtvirtintose salelėse gyveno gerai organizuota tūkstančių jūreivių bendruomenė.
Gyvendami atskirtyje nedidelėje bendruomenėje 27 tūkst. Kronštato jūreivių ir 13 tūkst. civilių gyventojų įgijo tvirtas politines pažiūras. Kai 1917 m. vasarį – trečiąją karo žiemą – sukilo Petrogrado darbininkai, protestuodami prieš apgailėtinas gyvenimo sąlygas, jūreiviai buvo pasiruošę juos paremti.
Caro Nikolajaus II sostinėje nebuvo, tad Rusijos patariamosios atstovaujamosios įstaigos, Dūmos, pirmininkas vasario 26 d. išsiuntė monarchui liūdną telegramą: „Padėtis rimta. Sostinėje įsiviešpatavo anarchija.“
Tą pačią dieną kariuomenė ėmė šaudyti į minią. Tai sukėlė žmonių pasipiktinimą ir paskatino kitus karius palaikyti sostinės protestuotojus. Ryžtingiausiai nusiteikę buvo Kronštato jūreiviai. Jie sukilo, jūreiviai nužudė vyriausiąjį Baltijos laivyno vadą admirolą Adrianą Nepeniną ir karinio jūrų laivyno bazės mokyklos vadą Robertą Vireną, pastarasis buvo mirtinai subadytas centrinėje bazės „Inkaro“ aikštėje.
Kreiserio „Aurora“ vadas taip pat buvo nubaustas mirties bausme. Likę bazės karininkai pabėgo, o Kronštatas vėliau tapo Petrogrado revoliucionierių susibūrimo vieta.
Tačiau ne visi pritarė jūreivių veiksmams: „Šita grupuotė veikia taip pat kaip plėšrusis proletariatas – jie iš esmės labiau kenkia revoliucijai negu ją paremia“, – po daug metų prisiminė vienas iš buvusių bolševikų.
Praėjus kelioms dienoms po Petrogrado sukilimo, caras atsisakė sosto ir perdavė valdžią Laikinajai vyriausybei. Po kelių savaičių į Rusiją grįžo tremtyje gyvenęs revoliucionierius, jis jau buvo parengęs planą, pagal kurį lemiamas vaidmuo revoliucijoje turėjo tekti Kronštato jūreiviams. Šio politiko vardas – Vladimiras Leninas.
Didžiausios revoliucijos žvaigždės
Leninas nepasitenkino vien tik caro nusišalinimu nuo sosto. Būdamas bolševikų lyderiu, jis atvirai priešinosi valdžiai ir reikalavo, kad visa valdžia būtų atiduota vadinamiesiems sovietams: valstiečių, darbininkų ir kareivių taryboms, kurių prisikūrė po Vasario revoliucijos.
Svarbiausia buvo Petrogrado taryba, kuriai vadovavo Levas Trockis. Po kelių mėnesių laukimo bolševikai 1917 m. rudenį nusprendė imtis veiksmų:
„Ginkluotas sukilimas yra neišvengiamas, atėjo tam laikas“, – rašė bolševikų centrinis komitetas.
1917 m. spalio 25 dieną prasidėjo revoliucija. Petrogrado uoste laukė penki eskadriniai minininkai su bolševikams palankiomis įgulomis, kiti Kronštato jūreiviai, atsisakę paklusti įsakymams, palaikė sukilimą.
Bolševikų Raudonoji gvardija įsiveržė į gatves užimti svarbių Petrogrado pastatų ir eismo mazgų. „Auroros“ jūreiviai nuplukdė sunkų kreiserį Nevos upe iki vienos svarbiausių miesto upių perėjų – Nikolajaus tilto.
Vos pamatę karinį laivą valdžiai ištikimi kariai pabėgo, o sukilėlių pajėgos perėmė visų tiltų kontrolę. O Vyriausybė surengė skubų posėdį Žiemos rūmuose Petrogrado centre.
Bolševikams artėjant prie rūmų, dauguma besiginančių karių paliko pastatą. 21:45 val. vakare „Aurora“ iššovė iš priekinės patrankos duodama signalą šturmuoti rūmus.
Pasidavė paskutinės rūmus gynusios pajėgs – bolševikai laimėjo Spalio revoliuciją – ir visi žinojo, kad be Kronštato jūreivių pergalė nebūtų buvusi įmanoma. Per vieną naktį jie tapo didžiausiomis Spalio revoliucijos žvaigždėmis.
Leninas juos vadino „raudoniausiais iš raudonųjų“, o Levas Trockis paskelbė jūreivius „revoliucijos garbe ir pasididžiavimu“.
Abu vyrai vėliau labai pasigailėjo savo pagyrimų.
Laisvės neliko
Netrukus po bolševikų atėjimo į valdžią kilo pilietinis karas: caro šalininkai, buvę karininkai ir antikomunistai susivienijo ir, remiami užsienio, stojo į kovą prieš bolševikus.
Lenino Raudonosios armijos daugumą sudarė darbininkai ir valstiečiai, kurie niekada nebuvo rankose laikę šautuvo, todėl į šturmo pajėgas bolševikai paskyrė drausmingus ir kovose užgrūdintus Kronštato jūreivius.
Beveik trejus pilietinio karo metus Kronštato jūreiviai kovojo už revoliuciją, tačiau ilgainiui jie suprato tiesą apie naująją Lenino valstybę.
„Bolševikų cenzūra metų metus slėpė tai, kas vyko šalyje, kai mes buvome fronte ar jūroje. Grįžus namo, tėvai klausė, kodėl kovėmės engėjų pusėje. Tai privertė mus susimąstyti“, – prisiminė vienas jaunas jūreivis.
Žmonės ištvėrė trejus „karinio komunizmo“ metus, kai buvo vagiamas derlius ir ribojamas maistas. Tačiau net ir pasibaigus pilietiniam karui žmonės vis dar badavo, o geležiniai bolševikų gniaužtai tebebuvo tvirti.
1921 m. vasarį visoje šalyje buvo pranešta apie 155 valstiečių sukilimus, o Kronštate jūreiviai pradėjo atvirai kritikuoti Lenino politiką.
„Kronštato jūreiviai buvo įsitikinę, kad bolševikai, pasivadinę „liaudies valdžia“, iš tikrųjų pasirodė esą didžiausi liaudies priešai“, – 1921 m. buvo rašoma straipsnyje, kurio autorius buvo jūreivis Stepanas Petričenka.
Petrograde taip pat kilo streikai ir riaušės. Atsakydami į tai, bolševikai prieš protestuotojus pasiuntė raudongvardiečius ir visi neramumai buvo žiauriai numalšinti.
Maišto dvasia pasiekė ir Kronštatą, o vasario 28 d. karo laive „Petropavlovsk“ jūreiviai priėmė rezoliuciją. Jie reikalavo spaudos ir žodžio laisvės, teisingai paskirstyti maisto davinius ir paleisti visus politinius kalinius.
Jų šūkis buvo: „Visa valdžia taryboms, o ne partijai!“
Lenktynės su laiku
Kronštato sukilimo vadas buvo Stepanas Petričenka. 30 metų jūrininkas buvo baigęs vos dvi klases ir kalbėjo su ryškiu ukrainietišku akcentu. Tačiau žmonės suprato jo tiesmukiškus žodžius. Ir jiems patiko revoliucijos ugnelė jo akyse.
Praėjus kelioms dienoms po jūreivių rezoliucijos, atėjo bolševikų atsakymas: „Akivaizdu, kad Kronštato sukilimas buvo suplanuotas Paryžiuje ir surengtas Prancūzijos žvalgybos tarnybos“, – rašoma akivaizdžiai meluojant.
Kovo 6 d. „Petropavlovsko“ laive pasigirdo radijas traškesys. Pats karo ministras Trockis pareikalavo, kad visi Kronštate sudėtų ginklus: „Tik tie, kurie besąlygiškai pasiduos, gali tikėtis Sovietų Respublikos gailesčio. Tai paskutinis įspėjimas.“
Tačiau jūreiviai nepakluso ir prasidėjo karštligiškas ruošimasis gintis. Kronštatas buvo įsikūręs Suomijos įlankos centre. Tarp Kronštato ir žemyninės dalies mažose salose buvo pastatyti mažesni fortai. Du kariniai laivai „Petropavlovskas“ ir „Sevastopolis“ buvo įšalę Kronštato uosto lede.
Laivai su 28 sunkiaisiais pabūklais buvo galingi ir didelės smogiamosios galios. Karo laivuose ir tvirtovėje buvo 14 tūkst. jūreivių. Be to, prie jų savanoriškai prisijungė 2 tūkst. civilių.
Daugelis tikėjosi, kad ir likusi šalies dalis sukils prieš bolševikus. Tačiau iš tiesų jūreiviai buvo palikti vieni. Mobilizavosi ne sukilėliai, o bolševikai. Į Petrogradą iš visos šalies riedėjo traukiniai su kariais ir artilerija. Bolševikams reikėjo skubiai numalšinti sukilimą, nes ledams ištirpus kariniai laivai galėtų pajudėti ir Kronštatas taptų nebeįveikiamas.
Todėl bolševikai planavo puolimą ledu. Siauriausioje vietoje tarp Kronštato ir žemyninės dalies buvo penki kilometrai – ilga ir pavojinga atkarpa, bet ją buvo įmanoma įveikti.
1921 m. kovo 7 dieną anarchistas Aleksandras Berkmanas iš Petrogrado rašė, kad išgirdo griaudėjant: „Iškart supratau, kad tai artilerijos ugnis. Šešta valanda vakaro. Kronštatas puolamas!“
Kronštato šturmas
Puolimas vyko kitą naktį. Baltais apsiaustais vilkintys bolševikai puolė iš šiaurės ir pietų.
Besiveržiančius raudongvardiečius sustabdė fortų kulkosvaidžių ugnis, o kai pabandė trauktis, juos apšaudė savi. Išpuolis buvo tikra nelaimė.
Kitos dienos Kronštato laikraštyje sukilėlių vadas Petričenka tiesiogiai kreipėsi į užpuolikus: „Turėjome ginti teisėtą darbo liaudies kovą ir šaudyti – šaudyti į savo brolius, kuriuos komunistai, tunkantys liaudies sąskaita, pasiuntė į mirtį.“
Puolimai tęsėsi keletą dienų ir kaskart būdavo atremiami. Tačiau pamažu jūreivių jėgos išseko. Petričenka rašė apie alinančią sargybą ant ledo „vėjuje, pūgoje ir stingdančiame šaltyje“.
Sausumoje bolševikai ruošėsi paskutiniam puolimui su šturmo pajėgomis. Kiekvieną naktį Kronštato prožektorius apšviesdavo ledą. Kovo 17 d. naktį sargybiniai pastebėjo juos – baltai apsirengusius kareivius, slenkančius link fortų.
Buvo įjungti visi prožektoriai ir į orą pakilo signalinės raketos. Pasak vieno kareivio, „naktis virto diena“, o šviesoje pasimatė tankios raudongvardiečių, kurie sekė paskui šturmo pajėgas, gretos.
Nepaisant didelių nuostolių, bolševikai brovėsi į priekį ir galiausiai įsiveržė pro pagrindinius Kronštato vartus. Siaurose gatvelėse užvirė tikras pragaras. Gynėjai pro namų langus šaudė į raudongvardiečius, gatvėse kaupėsi vis daugiau kūnų.
Tačiau Raudonosios gvardija skaičiumi buvo gerokai pranašesnė. Raudongvardiečiai ėmėsi keršto. Jūreiviai, civiliai ir moterys buvo šaudomi tiesiog gatvėse. Karo laivų įgulos vis dar iš paskutiniųjų kovėsi.
Kovo 17 d. 23:50 val. bolševikų lyderiai išsiuntė pergalingą telegramą į Petrogradą: „Kontrrevoliucionierių lizdai „Petropavlovske“ ir „Sevastopolyje“ sunaikinti.“
Prieš pat laivų puolimą Petričenka ir daugelis kitų pabėgo per ledą. Viltys žlugo. Kitą dieną iš myriop pasmerktos karinio jūrų laivyno bazės Suomiją pasiekė apie 8 tūkst. žmonių. Nors tikslių duomenų nėra, manoma, kad iš viso žuvo, buvo sužeista arba paimta į nelaisvę 4 tūkst. sukilėlių. Bolševikų nuostoliai buvo dar didesni. Kovų metu jie prarado mažiausiai 10 tūkst. karių.
Kronštato sukilimas buvo paskutinis didelis pasipriešinimas bolševikams.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!