Sausio antros dienos rytą atsisukau televiziją stebėti buvusio prezidento G. Fordo laidotuvių apeigų ir taip pasitaikė, kad išgirdau kalbant H.Kissingerį - dar labiau girgždančiu balsu, kuriuo jis dar būdamas jaunesnis pasižymėjo ir dėl to balso net papuolęs į seksualiausių vyrų sąrašą. Netikėtai išgirdau jį tariant „Lithuanian seaman...“.
Visada malonu išgirsti minint Lietuvos vardą, bet šį kartą lietuvio paminėjimas gražino mane trisdešimtmečiu atgal.
Niekas taip Amerikos lietuvių neišjudino kaip Simo Kudirkos nušokimas nuo sovietinio laivo pas amerikiečius ir pastariesiems leidžiant ir stebint, brutalus jo grąžinimas sovietams. Veik visose lietuvių kolonijose kilo protesto demonstracijos ir Lietuvos vardas kaip niekada buvo minimas Amerikos žiniasklaidoje.
Tačiau bėgo mėnesiai, metai ir dėmesys šiam įvykiui blėso, nors VytautoVolerto vadovaujamos JAV LB krašto valdybos pastangos kartu su kitais pasiryžėliais nemažėjo. Antano Mažeikos pasamdyti du lėktuvai mėtė proklamacinius lapelius virš sovietinių laivų JAV pakrantėse, latvio dr. Rolando Paeglės pastangomis amerikiečių radijo stotys trimis – lietuvių, latvių ir estų - kalbomis sovietinių laivų įguloms pranešinėjo, kad ateityje pabėgėliai nebus grąžinti.
Daiva ir Romas Keziai, įkūrę organizaciją „Americans for Simas“, varstė įvairių Amerikos įstaigų duris, Algimantas Gečys suorganizavo New Yorko ir Philadelphijos lituanistinių mokyklų mokinių demonstracijas su siuntinėliais Simui prie Jungtinių Tautų pastato ir Sovietų ambasados Washingtone. V. Volertui kilo mintis suruošti lietuviškas vaišes JAV senatoriams ir kongresmenams, šio darbo ėmėsi Aušra Zerr-Mačiulaitytė. Vaišės su dideliu pasisekimu įvyko 1973 m. balandžio 13 d. Kongreso rūmuose, kur dalyvavo 26 senatoriai ir 40 kongresmenų. Čia buvo galima asmeniškai su kiekvienu senatoriumi ir kongresmenu bei jų patarėjais pakalbėti okupuotos Lietuvos reikalais ir tuo pačių atkreipti dėmesį į įkalinto S. Kurdirkos padėtį.
Man tapus JAV LB k.v. pirmininku 1973 metų pabaigoje, jau atrodė, kad S.Kudirkos reikalas numiręs ir jam teks likti sovietiniame kalėjime. Artėjo 1974 metai ir Vasario 16-sios minėjimas, mūsų valdybos ankstyvesnės pastangos susitikti su prezidentu R.Nixonu buvo bevaisės, bet Rimas Česonis užsispyręs siekė priėmimo pas viceprezidentą G. Fordą. Ypač pravertė jo pažintys su G. Fordo aplinkos žmonėmis. Pagaliau mums buvo pažadėtas priėmimas. Skubiai važiavau su žmona į New Yorką pas V.Kulpavičių ir iš jo nupirkome didoką menišką lietuvišką koplytstulpį, iš Lietuvių Fondo gavome medalį ir taip 1974 vasario 11 dieną pajudėjome į Washingtoną. Nuvykę ten žengėme į „Old Executive Building“, kur apsauga stebėjosi mūsų koplytstulpiu, o dar labiau - likerių buteliais. Mat Philadelphijoje aš dirbau likerių gamybos įmonėje ragautoju ir kokybės kontrolės skyriaus vadovu, taigi pasiėmiau dėžę geriausių įvairių rūšių likerių viceprezidento sekretorėms, nes joms, kartu su kažkokiais kvepalais, tai prižadėjo R. Česonis. Įsivaizduoju, kaip mes išrodėme apsaugos vyrams: nešini koplytstulpiu ir bedalinantys likerio butelius ir kvepalus sekretorėms. Tokie dalykai šiais laikais tikrai nevyktų.
Neilgai teko laukti viceprezidento, jis tuoj pasirodė lydimas patarėjo. Įteikėme jame memorandumą, kuriuo dėkojome už Lietuvos okupacijos nepripažinimo tęsimą, tačiau apgailestavome, kad neleidžiama skirti naujų diplomatinių atstovų, kad silpnėja užsienio politika pavergtųjų kraštų atžvilgiu. Priminėme „Radio Liberty“ ir „Free Europe“ žinias lietuvių kalba ir Simo Kudirkos reikalą. Mūsų delegacijai kalbant pastebėjau, kad G.Fordas lyg pasimetęs ir lyg sumišęs. Man tikrai atrodė, kad jis nejaukiai jaučiasi ir kad ne politinės delegacijos tikėjosi. Taigi, išsitraukiau savo foto aparatą ir pradėjau fotografuoti, nors jau buvo atėjęs oficialus fotografas ir ruošė savo aparatą. Aš kažkaip jutau, kad mes oficialių nuotraukų galime negauti. Mūsų pokalbis su viceprezidentu truko daugiau kaip pusvalandį, o iš jo išgirdome tik tai, kad jis kreips ypatingą dėmesį į Simo Kudirkos išlaisvinimą ir grąžinimą į Ameriką. Po kiek laiko gavome iš G.Fordo padėkos laišką už apsilankymą ir padėką už medalį bei ikoną (!), bet nuotraukų taip ir negavome.
Neabejoju, kad G.Fordas gavo pylos iš tuometinio prezidento R. Nixono už tokios delegacijos priėmimą, nes tų metų Vasario 16-siosios proga tuometinis JAV valstybės sekretorius H. Kissingeris laiške mūsų Pasiuntinybės Washingone atstovui J. Kajeckui nieko neužsiminė apie pavergtas tautas, tik pabrėžė, kad Lietuvos žmonių pastangos išsaugoti savo tautinę kilmę ir reikalauti laisvo apsisprendimo teisės yra gerai žinomos visame pasaulyje.
Už pusmečio, prezidentui R. Nixonui pasitraukus, viceprezidentas G.Fordas tapo nerinktu JAV prezidentu. Gi šįmet jo laidotuvėse, atsisveikinimo kalboje H. Kissingeris tvirtino, kad perėmęs pareigas jau penktą dieną pirmajame pokalby su Sovietų Sąjungos ambasadoriumi jis priminė lietuvio jūrininko reikalus („..He stumped me in his fifth day in office when he used the first call made by the Soviet ambassador to intervene on behalf of a Lithuanian seaman..”)
Įdomu, kad H. Kissingeris savo kalboje pabrėžia, kad G. Fordas tai padarė neatsižvelgdamas į diplomatinį protokolą ir prieštaraujant visiems ekspertams. („..Against all diplomatic precedent and, I must say, against the advice of all experts.”) Atrodo, lengva jam buvo tai sakyti, nes jis pats buvo vienas iš tų pasisakiusiųjų prieš ir gal net svarbiausias.
G. Fordui vykstant į Helsinkio konferenciją 1975 metais, jo numatomos kalbos Helsinkyje teksto dalis buvo: „The United States has never recognized the Soviet incorporation of Lithuania, Latvia and Estonia and is not going to do so in Helsinki“. Deja, tai neilgai džiugino mus, nes kalbėdamas Helsinkyje prezidentas tą teksto dalį praleido. Mums dėl to subruzdus, JAV Valstybės departamentas tikino, kad JAV nusistatymas dėl nepripažinimo nepasikeitė, o Baltieji rūmai užtikrino, kad prezidentas laikosi savo originalių žodžių, nors jie ir buvo nepasakyti Helsinkyje. Tačiau garsus žurnalistas Jackas Andersonas, 1975 rugpjūčio 7 d. savo straipsniuose įrodinėjo, kad dauguma įtaria, jog tik laiko klausimas kai fikcija apie Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybę užsibaigs ir kad Valstybės sekretorius H. Kissingeris nerodo tai nepriklausomybei jokios simpatijos.
Deja, Jackas Andersonas buvo teisus. 1976 m. mano valdybos kadencijos metu vykstančią Tautinių šokių šventę sveikindama prezidento žmona Betty Ford nė žodeliu nepaminėjo okupuotos Lietuvos. Didžiausią audrą dėl pavergtųjų tautų sukėlė G. Fordo antrieji debatai su kandidatu į prezidentus J. Carteriu 1976 m. spalio mėn. Ir neabejotinai nulėmė jo pralaimėjimą. Sekiau tuos debatus televizijoje (nuotraukoje: J. Carteris kairėje) ir savo ausimis netikėjau išgirdęs G. Fordo žodžius: „..There is no Soviet domination of Eastern Europe and there never will be under a Ford administration“. Mačiau kaip pasikeitė J. Carterio veidas: taip pasikeičia boksininko veidas galutinai patiesus savo varžovą. O G. Fordo išraiška po tų žodžių man priminė jį mūsų audiencijos metu - sutrikusi, sumišusi. Tik tada jis tylėjo, o dabar dar giliau klimpo į duobę, aiškindamas, kad Lenkija yra „independent or autonomous“.
Jau prieš šiuos debatus JAV LB krašto valdyba keitėsi, vadovavimą perimant Algimantui Gečiui. Tuo laiku dirbome bendrai ir numatėme, kad rinkimus gali laimėti J. Carteris, tad R. Česonis jau palaikė ryšius su jo rinkiminiu štabu. Netikėtai gavome kvietimą susitikti su J. Carteriu Pittsburghe. Skubiai sulipdėme delegaciją, įtraukdami į ją lietuvius iš įvairių lietuvių kolonijų. Susitikime prie kavos turėjome pakankamai laiko „apšviesti“ J. Carterį apie Baltijos kraštų padėtį ir mūsų rūpestį dėl diplomatinės tarnybos. Konkrečiai prašėme dviejų dalykų. Kadangi baigėsi JAV esantis Lietuvos auksas ir tuo pačiu lėšos išsilaikyti mūsų diplomatiniai tarnybai, prašėme kad JAV skirtų tam lėšų, taip kaip ji skiria paramą kitiems kraštams ir kad senstant buvusiems nepriklausomos Lietuvos diplomatams, būtų leista pakeisti juos nebuvusiais diplomatais. Konkrečiai, kad S. Lozoraitis galėtų atvykti į Washingtoną pakeisti S. Bačkį. J. Carteris tai pažadėjo.
Po nevykusių debatų Baltieji rūmai tiesiog puolė į paniką. Tuoj buvo sukviesti visų etninių grupių atstovai į Baltuosius rūmus, kur juos priėmęs prezidentas G. Fordas tvirtino, jog Rytų Europos pasaulis nėra laisvas, nes Sovietų Sąjunga ten laikanti 30 divizijų, kad JAV niekuomet nepripažino tų tautų sovietų okupacijos... Iš lietuvių priėmime dalyvavo JAV LB pirmininkas A.Gečys ir ALTos pirmininkas K.Bobelis. A.Gečys buvo pasodintas šalia prezidento, bet jo žodis buvo aštriausias, nors kitų tautybių atstovai tenkinosi padėka už pakvietimą. A.Gečys kalbėjo: „..mums yra nusibodę būti laikomais vien tik linksmas dainas dainuojančiais, alų geriančiais, patrauklius tautinius kostiumus vilkinčiais ir tautinius šokius bešokančius piliečius...Jūsų administracijos Rytų Europos politikoje egzistuoja patikimumo stoka (credibility gap), ką etninė spauda linkusi vadinti tylos sąmokslu...susidaro įspūdis, kad vyrauja dvigubas standartas: vienas skirtas vidaus rinkai – vadinamiems etnikams, antras nuolaidžiaujantis Sovietų Sąjungai...“
G. Fordas rinkimus pralaimėjo. Nors H. Kissingeris jo laidotuvėse savo žody ir teigė, kad velionis visada buvo užsiangažavęs žmoniškumui („..was always driven by his concern for human values..“), bet jo užsienio politika tuo toli gražu nepasižymėjo. Jis besąlygiškai rėmė Izraelį, visiškai ignoruodamas palestiniečius. Jo administracijoje dirbę asmenys įvėlė ir dabartinį prezidentą į karą Irake. Su Sovietų Sąjunga jis bet kokia kaina siekė detanto, kaip priešingybė vėlesniam respublikonui prezidentui R. Reaganui.
Iš tiesų, gal ir sunku būtų jį kaltinti, nes atrodo, kad užsienio politikoje jis tebuvo tik įrankis, visai nesigaudydamas kas ten vyksta - tai parodė jo neįtikėtini pareiškimai debatuose. Dažnai pamąstau koks keistas mūsų gyvenimas. Juk jei ne mūsų prašymas tuometiniam viceprezidentui G. Fordui, vargiai ar jis būtų kreipęsis į Sovietų ambasadorių dėl Simo Kudirkos. Mes prašėme kandidatuojančio J. Carterio, kad būtų užtikrintos lėšos mūsų diplomatinei tarnybai ir pratęsta Lietuvos diplomatinė tarnyba. Lietuvos auksui 1980 m. užsibaigus, Lietuvos Pasiuntinybės išlaikymui Washingtone nuo 1981 iki 1991 m. buvo skirtos lėšos, bet ne iš JAV iždo, o iš Latvijos aukso atsargų, kaip beprocentė paskola (2005 m. Lietuva pasirašė sutartį, kad Latvijai išmokės pusantro milijono dolerių už panaudotą jos auksą.).
S.Lozoraičiui buvo leista 1983 m. tapti patarėju Lietuvos Pasiuntinybėje Washingtone. Taip jis tapo žinomu Amerikos lietuviams, o išsilaisvinusioje Lietuvoje net buvo vadinamas Amerikos lietuviu lyderiu ir paruošė dirvą kandidatavimui į Lietuvos prezidentus. Talkindamas jo rinkimų kampanijai Lietuvoje išgarsėjo V.Adamkus, ypač garsiame ir piktame susikirtime su K.Bobeliu, stebint visai Lietuvai. Iš tikrųjų išgarsėjo jie abu. Pirmasis tapo prezidentu, o antrą kartą išrinktas, apklausose tebepirmauja populiarumu. Antrasis, nors ir keisdamas partijas, buvo lengvai perrenkamas į Seimą, Lietuvoje radęs puresnę dirvą partijų keitimams ir intrigoms nei išeivijoje, kol pagaliau pasitraukė iš politinės arenos.
Juozas Gaila yra buvęs JAV Lietuvių bendruomenės Krašto valdybos p-kas ir PLB atstovas Lietuvoje
