Apie Lietuvos liberalų problemas jau yra daug rašyta, tad, atrodytų, kam reikia dar vieno komentaro? Atsakymas paprastas: politinio liberalizmo solidarumas yra svarbus veiksnys liberalizmo kaip vertybių sistemos plėtrai mūsų šalyje.
Šiuo metu turime net keturias partijas, kurios save vadina „liberalų“: liberalcentristus, liberalus sąjūdininkus, socialliberalus ir liberaldemokratus. Visos jos, tiesiogiai ar netiesiogiai, yra veikiamos charizmatinių lyderių. Tik liberalai sąjūdininkai dar neturi aiškaus ir nuolatinio vadovo. Tačiau ši partija buvo įkurta protestuojant prieš vadinamąją Artūro Zuoko diktatūrą bei korupciją ir norint nuo jo pabėgti. Kitos liberalų partijos turi lyderius, nuo kurių priklauso jų dabartis ir ateitis. Be Rolando Pakso, Artūro Paulausko ir Artūro Zuoko jos būtų mažai įtakos turinčios organizacijos, jeigu apskritai egzistuotų.
Charizmatiniai lyderiai nėra būdingi liberaliosioms partijoms, nors jų istorijoje pasitaiko. Pavyzdžiui, Loydas George’as, Anglijos liberalų vadovas Pirmojo pasaulinio karo metu, arba JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas. Liberalizmo ideologija pabrėžia individo laisvę, toleranciją skirtingų nuomonių atžvilgiu, sprendimus, kurie yra plačių ir nevaržomų diskusijų rezultatas. Šie ir kiti principai nedera su charizmatinių lyderių kultu, daugiau būdingu dešinės ir kairės partijoms, nors, žinoma, ir čia, kaip visur politikoje, yra išimčių.
Rolando Pakso liberaldemokratų apskritai nelaikyčiau liberalia partija, nes joje nematyti nei liberalizmo ideologijos, nei politinio elgesio, kuris su ja derėtų. Tad nieko nuostabaus, kad ketinama partijos vardą pakeisti į „Teisingumo ir tvarkos“. Be abejo, pakaitale geriau atsispindėtų vyraujančios liberaldemokratų pažiūros, ypač susijusios su „tvarka“.
Artūro Paulausko socialliberalai – sudėtingesnis atvejis. Į kairę nuo centro liberalų partijos dažnai kuriamos Vakaruose. Socialliberalai pretenduoja būti tokia partija, bet čia viskas priklauso nuo organizacijos kūrėjo ir lyderio Artūro Paulausko pažiūrų ir sprendimų. Jo liberalios pažiūros yra daugelį kartų pasireiškusios, taip pat ir per R. Pakso atstatydinimo procesą, o tai leidžia tvirtinti, jog ši partija išliks liberali, kol Seimo pirmininkas jai vadovaus.
Pagrindinėmis liberalų partijomis Lietuvoje reikia laikyti liberalcentristus ir liberalus sąjūdininkus. Jie atsirado iš pirmosios liberalų partijos ir – iš dalies – Centro sąjungos. Abi partijos, ypač sąjūdininkai, intensyviai proklamuoja liberalizmo ideologiją ir žada ją įgyvendinti, o tai, žinant ideologijų įtaką Lietuvos partijoms, dar nebūtinai daug reiškia. Šiaip ar taip, politinio liberalizmo sėkmė priklausys nuo liberalcentristų ir liberalų sąjūdininkų ateities perspektyvų.
Kyla klausimas: ką iš tikrųjų rodo Zuoko fenomenas? Svarbiausias kaltinimas liberalcentristų vadovui yra susijęs su korupcija. Nors jis nėra teisme nuteistas, šalies elitas neturi abejonių, kad A. Zuokas yra įsivėlęs į daugelį neetiškų sandorių, kuriuose buvo supainioti asmeniniai ir visuomeniniai interesai. Nenoriu Vilniaus mero nei nuteisti, nei išteisinti. Jei jis neetiškai elgėsi, tai yra jo partijos ir jo paties sprendimas, ar likti lyderio poste.
Be to, A. Zuokas yra kritikuojamas dėl diktatūros liberalcentristų partijoje. Šis kaltinimas yra mažiau reikšmingas. Jo pastangos išsilaikyti lyderiu nelabai skiriasi nuo kitų partijų vadovų elgesio ir tikslų. Be to, reikia neužmiršti, kad jis buvo išrinktas partijos suvažiavime, kuriame į pirmininkus galėjo kandidatuoti bet kuris liberalcentristas. Pagaliau argumentai, kad liberalcentristų skyriai yra A. Zuoko taip kontroliuojami, kad jų dauguma bijo net mažąjį pirštelį prieš jį pakelti, neturi faktinio pagrindo ir bent šiuo metu atrodo, kad Vilniaus meras dar vis remiamas nemažo partijos narių skaičiaus.
Lietuvoje įprasta, kad nesutikdami su daugumos narių sprendimais buvę vadovai ir žymūs politikai kuria savo interesais pagrįstas ir lengvai kontroliuojamas partijas: Vagnorius, Žiemelis, Ozolas, Dagys, Paksas ir kiti. Liberalcentristai skilo kiek kitaip. Čia buvę Liberalų sąjungos lyderiai ir neseniai atrastas kandidatas į partijos pirmininkus teigia, kad partiją paliko vien dėl etinių sumetimų. Bet man atrodo, kad tikroji priežastis, arba viena iš svarbesnių, buvo asmeniška. Senajai gvardijai jaunas, vėliau į partiją atėjęs, arogantiškas, nepakantus, nuolat ieškantis naujų būdų pakelti partijos populiarumą politikas negalėjo labai patikti. Nors pagal dažnai girdimą teiginį A. Zuokas į pirmininkus pateko per vieno iškilaus liberalo pastangas, tačiau jei taip iš tikrųjų buvo, jam tai vis vien nepadėjo išlaikyti partijos vienybės. Pagaliau reikia pripažinti, kad Vilniaus meras yra didžiausias savo priešas, beveik kas savaitę oponentams suteikiantis naujos amunicijos jį pulti.
Daugiapartinėse kaip Lietuvos sistemose yra svarbu turėti stiprų politinį vidurį. Jis suteikia kaire arba dešine nusivylusiems rinkėjams priimtiną alternatyvą, ypač kai jos nukrypsta į radikalizmą. Klasikinis tokios situacijos atvejis buvo Veimaro Vokietijoje, kur liberaliųjų partijų žlugimas eventualiai balsuotojams paliko pasirinkimą tarp nacių ir komunistų. Lietuvoje, bent šiuo metu, tokie kraštutinumai neegzistuoja. Bet čia stabilus ir įtakingas politinis vidurys galėtų suvaidinti saugiklio vaidmenį, jei dešinėje ir/arba kairėje atsirastų ekstremizmo tendencijų.
Tačiau pats svarbiausias liberaliojo vidurio uždavinys yra sudaryti politinį klimatą, kuris būtų palankus liberaliosioms vertybėms klestėti. Tas tikslas būtų lengviau pasiekiamas, jei liberalcentristai ir liberalai sąjūdininkai, užuot kovoję, artimai bendradarbiautų. Šiuo metu to tikėtis visiškai nerealu. Nebent galima laukti, kad ilgainiui sveikas partijų varžymasis taps įmanomas ir dėl susiskaldymo politiniame viduryje atsiradęs bejėgiškumas bus pakeistas veiksmingu liberaliųjų idėjų puoselėjimu.
www.akiraciai.lt
