• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mira dirbo psichoterapeute ir gydė Belgrado elitą. Ji niekada savęs neklausdavo, ar galėtų kaip nors prisidėti prie Serbijos karo. Tol, kol nepradėjo konsultuoti Vladislavo — jos gyvenimą pakeitusio snaiperio.

REKLAMA
REKLAMA

Laura Raudman

„Prisipažinkite, kad jaučiate pasibjaurėjimą, žvelgdama žudikui į akis, — sušnabždėjo Vladislavas (vardas pakeistas). — Aš mačiau jūsų žvilgsnį, kai pirmą kartą pasakojau apie tai, kas nutiko.“

REKLAMA

Mira nežinojo, ką atsakyti. Per ilgus psichologės darbo metus ji daug ko prisiklausė ir manė, kad jau niekas nebegali jos priblokšti. Bet vieną dieną į kabinetą įėjo Vladislavas, daugybę žmonių nužudęs snaiperis. Jis prisipažino niekada nesijautęs kaltas, kol nenužudęs to, kurio nebuvo jokio reikalo žudyti.

REKLAMA
REKLAMA

Nuo to laiko deginantis kaltės jausmas jį baigia išvesti iš proto. Lankydamasis triskart per savaitę, Vladislavas ištisus mėnesius  praleido Miros kabinete: pasakojo apie savo nusikaltimus, kaltino ir prašė atleisti. Mira nebeištvėrė. „Manau, man neužtenka kvalifikacijos jums padėti“, — tarė ji. „Jums nelabai sekasi meluoti, — atsakė Vladislavas. — Jūs matote žudiką ir jį smerkiate. Bet nematau reikalo jus nuo to apsaugoti — privalote išklausyti mano košmarus ir kentėti taip, kaip aš kenčiu. Jūs turite prisiimti dalį atsakomybės, nes ne mažiau už mane esate kalta dėl to, kas ten vyko.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ten — fronto linija. Vietos, kur jauni vyrai, kadaise buvę draugai, kovėsi vienas su kitu iš patriotizmo, keršto, kraujo troškimo ar pinigų. Jie šaudė visus iš eilės. Liepsnose skandino namus, nes jie buvo sudeginę jų. Prievartavo moteris. Šaudė civilius gyventojus, nes jų artimieji irgi buvo nušauti. Akis už akį, gyvybė už gyvybę.

REKLAMA

„Jūs turite man padėti, nes esate skolinga, — išpyškino Vladislavas. — Negaliu pasakoti nei savo seseriai, nei tėvams, nei žmonai. Jie pašiurptų taip pat, kaip ir jūs. Stengiuosi jums perteikti visą vaizdą. Turiu jums paaiškinti, kas įvyko.“

Keistas dalykas tas karas. Gali gyventi netoliese, bet įsivaizduoti, kad jis vyksta kažkur kitur. Haubicų griaudėjimas nesklinda labai toli. Kai Jugoslavijoje įsiliepsnojo karas, Mira gyveno Belgrade, tik 160 kilometrų nuo tų vietų, kurios virto Kroatijos ir Bosnijos žudynių laukais. Bet jos gyvenime buvo svarbesnių dalykų. Jos parašyta psichologijos knyga sulaukė didelės sėkmės, pas ją lankėsi žymūs aktoriai ir žurnalistai. Mirą rodė per televiziją, apie ją rašė laikraščiai, o Belgrado universiteto studentai tiesiog ją dievino. Gyvenimas buvo puikus — kiek gali būti puikus šalyje, kurios kareiviai sukėlė žiauriausias žudynes Europoje nuo II pasaulinio karo laikų.

REKLAMA

Karas gimdo ne tik smurtą, bet ir kareivius, kuriems paskui reikia išsipasakoti. O jei esi psichoterapeutė, pas tave bet kurią dieną gali įsitaisyti koks nors kareivis ir įtraukti į savo kančių pasaulį. Ne taip svarbu, ar tas karas geras, ar blogas, — žmogaus protui vis tiek sunku suvokti, kas įvyko. Medicinos terminologijoje tai vadinama potrauminio šoko būsena (PŠB). Prisiminimai, nemiga, košmarai, pyktis ir agresyvus elgesys — štai tokius padarinius žmogaus psichikai įrėžia karas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Per psichoterapijos seansus Vladislavas išliedavo visą susikaupusį įtūžį. Buvusio snaiperio žodžiai smigo Mirai tiesiai į širdį. Kodėl ji nepadarė visko, kad sustabdytų karą, kuriame žudyti nekalti žmonės? Skirtingai nei psichopatų kliedesiai, karo veteranų pasakojamos baisenybės nėra haliucinacijų reginiai. Visa tai — tikra ir siaubinga, todėl klausydamasis nejučia imi savęs klausti, kas per padaras yra žmogus. Jei manote, kad vyrai ir moterys yra taikios būtybės, stenkitės neatsisėsti šalia karo siaubą išgyvenusio veterano. „Girdint išsamius pasakojimus apie žiauriausius dalykus, kuriuos vienas žmogus gali padaryti kitam, pradeda krikti psichika, — teigia psichiatrai. — Specialistai, gydantys traumuotus pacientus, gali patys patirti traumą.“

REKLAMA

Per pastarąjį dešimtmetį Serbija dalyvavo keturiuose karuose, todėl tokie atvejai tarp serbų psichiatrų dažnai pasitaiko. Vis daugiau jų dvasiškai palūžta ir baigia gyvenimą savižudybe. Jie yra antrinės karo aukos, ir Mira vos netapo viena jų. „Man reikia baigti su jumis, — kartą tarė Vladislavas, jiems kalbantis apie atleidimą, kurio jis dažnai prašydavo. — Ar jūs mane apskritai suprantate?“ „Nesuprantu, — atsakė Mira. — Ką turite omenyje, sakydamas, kad reikia baigti su manimi?“ „Nebijokite. Negi manote, kad ketinu jus nužudyti?“ — pasakė jis ir nusikvatojo.

REKLAMA

Mirai — 48-eri, bet ji atrodo jaunesnė. Ji išsiskyrusi ir gyvena su paaugliu sūnumi prašmatniame Belgrado rajone, kur įsikūrę diplomatai bei verslininkai, taip pat ir už karo nusikaltimus teisiamas Slobodanas Milosevicius. Didžiausią dėmesį traukia jos akys — didelės, smalsios, įdėmios ir atviros lyg vaiko. Ji visa smulkutė: veidas, figūra, netgi balsas — neryžtingas ir mergaitiškai tęvas. Mira neturi nė krislelio valdingumo — tai ir yra jos sėkmės paslaptis. Moteris ir pati tai supranta — ji neskelbia nuosprendžio, o tik išklauso ir išsako savo mintis. Jos įtakai pasiduoda visi: psichiniai ligoniai, žurnalistai, politikai, vaikai, kareiviai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vos grįžusią iš Amerikos karas ją visa jėga griebė už gerklės. Vienos buvusios pacientės brolis skundėsi nemiga. Ji sutiko padėti. Vyriškis niekuo nesiskyrė nuo kitų pacientų: išsilavinęs, iškalbus, turintis ryšių ir pinigų. Gal jį kamavo vedybinio gyvenimo problemos? Gal nuslėpė mokesčius ir dėl to graužė sąžinė? Jis dievino klasikinę muziką, operą, teatrą. Mirai nė nedingtelėjo, kad į jos gyvenimą įžengė snaiperis, tačiau tai paaiškėjo gana greitai.

REKLAMA

„Jo išvaizda iš pradžių mane labai išgąsdino, — prisimena Mira. — Jis — aukštas, stiprus, atletiškas. Man buvo tekę dirbti su žmonėmis, kurie tikėdavo velniu ir regėdavo paranojines haliucinacijas. Bet jų grasinimai būdavo iracionalūs, pavyzdžiui, jie sakydavo, kad aš esu velnias. Iš snaiperio sklidusi grėsmė anaiptol nebuvo iracionali. Nes jis — kareivis.“

REKLAMA

Psichoterapijos seansai truko keturis mėnesius. Jiedu daug bendraudavo telefonu, ypač kai jį apnikdavo mintys apie savižudybę. Miros įprotis klausyti ir įsijausti tapo jai pragaištingas, nes Vladislavo traumos toksinai ėmė veikti ir ją.

Iš pradžių Vladislavas reikalaudavo daugybę kartų išklausyti jo košmarą, dėl kurio jis kiekvieną naktį pašokdavo iš miegų. Jis pasakodavo apie žudynes mažame Kroatijos miestelyje, kurį Jugoslavijos Nacionalinė Armija artilerijos šūviais privertė pasiduoti ir iššaudė kroatų tautybės gyventojus.

REKLAMA
REKLAMA

Vladislavas buvo snaiperis, vadovavęs karių būriui, „šukuojančiam“ namus. Vieną dieną žuvo du jo kariai. Jo būrys greitai įsiveržė į priešų namą ir ėmė po jį naršyti. Vladislavas nusileido į rūsį. Ant pirštų galiukų įsliūkino į tamsią kamarėlę. Klausėsi, žiūrėjo, uostė. Staiga išgirdo, kaip rūsio kampe kažkas sujudėjo. Gal priešas tyko pasaloje?

Vladislavas šovė. Šnarėjimas liovėsi. Rūsio kampe jis rado nušautą kūdikėlį. Štai koks prisiminimas nuolat atgydavo jo atmintyje. Kartais jis tą kūdikį žudydavo, kartais stebėdavo, kaip tai vyksta, bet rezultatas buvo tas pats: jis pabusdavo šaukdamas, žmona jį apkabindavo ir ramindavo. „Kaip manote, ar aš psichiškai nesveikas? — klausdavo jis Miros. — Taip, aš žudžiau. Kare žmonės žudo vienas kitą. Aš gailiuosi tik dėl to kūdikio. Tai įvyko akimirksniu, o tos mėlynos akys vaidenasi iki šiol.“

Kaip Vladislavas fronto linijoje mokėsi naujų elgesio normų, taip Mira jų mokėsi savo kabinete. Neretai karo veteranai, kamuojami PŠB, stengiasi įbauginti psichologus. Jų pokario įtūžis nukreiptas prieš civilius gyventojus, per karą kiurksojusius užfrontėje. Ekspertai teigia, kad grasinimais jie siekia patikrinti psichologus, ar jie yra tik paprasti užjaučiantys civiliai, ar supratingos ir tvirtos asmenybės, sugebančios išklausyti visą tiesą ir bjaurastį apie karą.

REKLAMA

„Nežinau, ką jums pasakyti“, — tarė Mira. "Sakykite, kad esu žudikas, o jūs — apsimetėlė, — atrėžė Vladislavas, o jo šnibždėjimas visiškai nederėjo prie jo atletiško kūno, karinių gudrybių išmanymo ir grasinimų nuskriausti šalia sėdinčią Mirą. Jis sėkmingai puldavo. Kartais Mira apsipildavo ašaromis. Ji niekada neapsimeta esanti visažinė pacientų gyvenimo apžvalgininkė, atvirai atskleidžia savo emocijas, nes yra įsitikinusi, jog psichologas, kaip ir pacientas, dalyvauja psichoterapijos seanse. Jei pacientas gaus naudos iš jos rodomų jausmų, ji juos atskleis.

„Psichologai yra kaip veidrodžiai, — sako ji man. — O aš esu labai aktyvus veidrodis.“ Apskritai toks elgesys labai padeda veteranams, bet yra pavojingas psichologams. PŠB gydymo seansą galima apibūdinti kaip dviejų kovojančių žmonių kūrybos aktą. Turi emociškai apsinuoginti.

Blogiausia — likti neutraliam arba laikytis nešališkos pozicijos. Veteranas nori žinoti, kad tikrai jį girdi ir ką nors jauti. Jei gydytojas slepiasi už profesinio neutralumo, jis dvigubai stipriau stengiasi pralaužti tuos šarvus ir ima dar aršiau pulti. Veteranai matė, kaip žmonės žūdavo vien dėl to, kad vadovybė elgėsi pagal instrukcijas, o ne pagal savo pačių suvokimą ar moralės principus.

REKLAMA

Daugeliui jų neutralus psichoterapeutų elgesys sukelia tokį jausmą: „Viešpatie, aš vėl patekau į tokią pat padėtį“. Bet gydytojui apnuoginus sielą, į ją gali įsiskverbti nuodingas užkratas. Mira pradėjo blogai miegoti, ėmė gerti stiprius raminamuosius. Ją ėmė kankinti košmarai — Vladislavo košmarai apie žudomą kūdikį. Mira regėdavo rūsį, save ir mirštantį pašautą vaikelį. Viso to ji nebegalėjo ištverti. Mira tapo nervinga ir dirgli. Svečiuodamasi pas draugus ji dingdavo, kad pasikalbėtų su Vladislavu telefonu, kartais apsipildavo ašaromis. „Ar tik man vienai protas maišosi? Kas, po galais, čia darosi?“ — klausė pati savęs.

Mira ėmė balansuoti ties psichinės ligos riba. Rodydamas emocijas gydytojas gali padėti PŠB kamuojamam pacientui, tačiau jis neturi leisti, kad jausmai trukdytų blaiviai analizuoti paciento poreikius.

Kolegė Lena Mirai kategoriškai patarė nebegydyti Vladislavo — iš dalies dėl to, kad, jos nuomone, jis yra blogas žmogus — tipingas psichopatas ar sociopatas. Lena, vien klausydamasi pasakojimų apie šį snaiperį, pajuto pati galinti kuoktelėti. Įtarė, kad jis yra padaręs dar žiauresnių dalykų. “Jis nevertas nė vieno psichologo pasaulyje pastangų, ir aš su juo nedirbčiau„, — kalbėjo Lena. “Bet jis nori nusižudyti„, — užstojo snaiperį Mira. “Na, ir kas? — atsakė Lena. — Jis žudė žmones. Jis nužudė kūdikį.“ Tokie argumentai Miros neįtikino: “Galbūt gyventi jam ir yra didžiausia bausmė".

REKLAMA

Ar turi psichoterapeutas padėti kareiviui, kuris galbūt yra karo nusikaltėlis? Nors dauguma veteranų nesielgė žvėriškai ir kitų neskatino, vis dėlto buvo ir tokių. Jie — blogio skleidėjai, o ne tik jo aukos. Ar verta gydyti veteranus, dalyvavusius vietnamiečių ar afganų skerdynėse? Padėti jiems ar nepadėti? Psichologai ginčijasi tiek metų, kiek egzistuoja karai ir psichologija. Nors sunku rasti teisingą atsakymą, jis yra visiškai aiškus — būtina padėti žmonėms, kurie galbūt padarė klaidą.

Mira priėjo tokią pat išvadą ir nepaliko Vladislavo. Jis ne tik grasino nusižudyti, bet ir kėlė grėsmę kitiems: “Aš galvoju apie dvi galimybes išpirkti klaidą. Pirmoji — naktį nužudyti žmoną, vaikus ir nusižudyti pačiam. Tai būtų atpildas už tą kūdikį. Antroji — vėl eiti kariauti ir žūti. Tai jau bandžiau, bet nė viena kulka manęs nekliudė. Draugai manė, kad man pasimaišė protas. Nusiimdavau šalmą ir bėgdavau gelbėti sužeistų kareivių, ypač jaunų. Jie manė, jog esu drąsus, o aš tenorėjau žūti. Deja, nepavyko".

— Atleiskite, — nutraukė jį Mira. — Aš blogai jus girdžiu — labai tyliai kalbate.

— Jūs manote, kad žudikai šaukia?

— Bandau išgirsti jūsų išvadas. Kur atgaila? Kur pasiryžimas išpirkti kaltę?

— Ką turėčiau padaryti? — paklausė Vladislavas. — Pastatyti bažnyčią ar našlaičių prieglaudą? Tada už viską bus atleista?

REKLAMA

— Ar jaučiatės kaltas?

— Taip, bet tik dėl kūdikio. Jis buvo nekaltas. Jis nekovojo. Aš suklydau. Visa kita buvo karas. Karas yra karas. Arba tu žudai, arba žudo tave.

Vladislovas primygtinai prašė atleisti. Tačiau ji atsisakė. Ar galima atleisti už netyčinį vaiko nužudymą? Galbūt. O už kitus jo nužudytus žmones? Kas iš tiesų vyko mūšio lauke? Ar visą tiesą jis sako? Net jei jis nusipelnė atleidimo, ar psichoterapeutas turi tokią teisę?

Matydamas Miros neryžtingumą, Vladislavas neteko kantrybės. Kartą, jai pravirkus, jis pratrūko: “Ko čia verkšlenate? Tik išklausykite ir man atleiskite„. “Aš nesu nei kunigas, nei teisėjas, — atsakė ji. — Esu tik sutrikusi moteris. Negaliu jums atleisti. Neturiu tokios galios. Eikite į bažnyčią.“

Ji vėl ėmė svarstyti PŠB gydymo dilemą: kaltas jis ar ne? Dauguma psichoterapeutų mano neturį teisės skelbti atleidimo. Be to, tai nieko nepakeistų — kaltė nenuplaunama keliais psichiatro žodžiais. Pagyti galima nebent tik nuoširdžiai atgailaujant ir maldaujant aukų ar jų artimųjų atleisti.

Vladislavas liovėsi pas ją vaikščiojęs. Per paskutinį seansą jis tyliai ir grasinamai pasakė: “Jūsų laikas baigėsi, daktare. Pokalbis baigtas. Sudie, ir būkite bent kiek kilniadvasiškesnė".

REKLAMA

Jis sujaukė Miros gyvenimą, įteigdamas jai, atrodytų, absurdišką mintį: tai ji kalta dėl jo nuodėmių. Tokie veteranų kaltinimai pasigirsta kiekvienoje šalyje, kuri siunčia kareivius į negarbingus karus, kur negalioja moralės principai.

“Dabar jūsų eilė susidurti su tikrove, — kartą kalbėjo Vladislavas. — Jūsų bėgimas nuo tikrovės yra didesnė nuodėmė už manąją. Kadaise ir aš buvau paprastas žmogus. Esu baigęs universitetą, mėgstu skaityti, vaikščioti į teatrą. Aš irgi turiu šeimą ir vaikų, kuriuos dievinu. Patekęs į karo sūkurį, praradau savo gyvenimą — aš bijau. Aš nebesu toks pat. Jūs sužlugdėte mane, jūs — neutralieji, kurie nesikišote, nesusitepėte.

Jūs, švarieji ir dorieji, apsimetėte, kad karo išvis nėra." Mira nežinojo, ką atsakyti, ir pakeitė temą. Vėliau ji nusprendė, kad Vladislavo žodžiuosi slypi daug tiesos. Ar kareiviai nebuvo visuomenės, leidusios vadovauti bepročiams, per eterį liejusios neapykantą ir siuntusios paprastus vyrus į mūšius, aukos? Ar tokie žmonės kaip Mira, kurie reiškė protestą tik prie balsavimo kabinų ar retsykiais dalyvaudami kokioje nors politinėje demonstracijoje, turi prisiimti atsakomybę už tai, kad nieko daugiau nepadarė?

REKLAMA

Mira yra girdėjusi, kad Vladislavas išsiskyrė su žmona ir vedė našlę, kurios vyras žuvo Bosnijoje, ir įsivaikino jos vaikus. Gal šitaip jis atgailauja — sugriovė savo gyvenimą ir viską pradėjo iš naujo? Ar jis stengėsi išpirkti nuodėmes gerais darbais ir ar jam pavyko? O gal jis vėl kariauja? Ji taip ir nenusprendė, ar jis — auka, ar tipingas psichopatas. Mira sužinojo, kur gyvena buvęs snaiperis, ir tikisi kada nors su juo pasimatyti. Pastarasis jų susitikimas buvo labai keistas — Mira pamatė jį teatre. Vladislavas irgi ją pastebėjo, kurį laiką įdėmiai žiūrėjo, o paskui ištirpo minioje.

Psichoterapeutai, gydantys PŠB kamuojamus veteranus, su jais dirba kitaip nei su įprastais pacientais. Riba tarp aukos ir nusikaltėlio nėra ryški. Neretai tie, kurie skelbiasi esą aukos, irgi yra darę nusikaltimus. Bet tik gydytojams jie prisipažįsta kankinę ir žudę. Dažnai jie nori supratimo, jog tuo metu jie neturėję pasirinkimo.

Psichologai mokomi neteisti, bet dažnai būna sunku išlaikyti profesinį neutralumą. “Mums dažnai atrodo, kad blogai elgiamės ir net esame nusikaltimo bendrininkai, jei niekam apie tai nepranešame, — sako psichologai. — Tai gali tapti vidine kova: mes girdime baisius dalykus, bet turime tylėti, todėl jaučiamės taip, lyg dalis kaltės kristų ant mūsų. Mes neturime teisės išduoti pacientų paslapčių.„ Bet ar verta nusikaltėliams suteikti prabangą išsipasakoti psichologui ir gydytis? “Žiūrėdami nusikaltėliui į akis, susiduriame su savo pačių polinkiu blogiui, o tai erzina žmogaus prigimtį, — atsako jie. — Dauguma mūsų nepasiduoda blogiui, bet mums reikia suprasti, kas yra negerai ir kas verčia kai kuriuos žmones savo pyktį ir nuoskaudą išlieti ant kitų." Nusikaltėliams nereikia atsisakyti padėti.

Tie, kurie pasakoja apie savo nusikaltimus, suvokia atsakomybę už padarytus veiksmus. Tie, kurie dėl to gailisi, yra nė kiek ne mažiau verti gauti pagalbos nei jų aukos. Kaip kitaip nutrauktume smurto grandinę? Juk tie žmonės turi šeima ir vaikų. Jie gali pakelti ranką prieš namiškius, jei jų, pritvinkusių įtūžio, niekas negydys. Psichologai yra ne dėl to, kad teistų. Reikia galvoti apie būsimąją kartą. Kita vertus, būtina pripažinti, kad sunku tuo pat metu gydyti ir nusikaltėlius, ir aukas. Tai dviguba atsakomybė, kurios privalu imtis, jei iš tiesų siekiame sustabdyti smurtą.

Laura Raudman

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų