„Katalikų pasaulio leidiniai“ išleido paskutinę Jono Pauliaus II knygą „Atmintis ir tapatybė. Pokalbiai tūkstantmečių sandūroje“. Knyga buvo parašyta lenkų kalba, o pirmasis leidimas Italijoje pasirodė 2005 m. vasarį.
Du lenkų filosofai Jozefas Tischneris ir Krzysztofas Michalskis, Vienos humanitarinių mokslų instituto (Institut fur die Wissenschaften vom Menschen) įkūrėjai, jam pasiūlė kritiškai - istoriškai ir filosofiškai - analizuoti dvi XX amžių paženklinusias diktatūras - nacizmą ir komunizmą. Tuometiniai pokalbiai vėliau buvo užrašyti. Remdamasis šiais pokalbiais, Šventasis Tėvas panoro žengti pirmyn ir praplėsti apmąstymų akiratį: taip ir atsirado ši knyga, kurioje, vos įžengus į trečiąjį tūkstantmetį, aptariamos žmonijos likimą nulėmusios temos.
„Omni laiko“ skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
Žmonėms kartais gali susidaryti įspūdis, kad blogis yra visagalis, kad jis absoliučiai viešpatauja pasaulyje. Ar, Jūsų Šventenybės nuomone, yra kokia nors riba, kurios blogis negali peržengti?
Man buvo suteikta galimybė asmeniškai patirti „blogio ideologijas“. Tai yra kažkas, ko negalima ištrinti iš atminties. Iš pradžių buvo nacizmas. Tai, ką buvo galima regėti anais metais, jau buvo kažkas siaubinga. Tačiau daugelis to laikmečio nacizmo aspektų tuomet išties buvo nežinomi. Tikrąjį ano visą Europą užliejančio blogio dydį suprato ne visi, netgi ne visi, kurie buvo pačiame šio sūkurio centre. Buvome nublokšti į didžiulį blogio proveržį ir tik pamažu pradėjome suvokti tikrąjį jo dydį. Už nusikaltimus atsakingi asmenys nemažai stengėsi, kad juos nuslėptų nuo pasaulio akių. Tiek nacistai per karą, tiek ir vėliau komunistai Rytų Europoje stengėsi nuo visuomenės nuslėpti tai, ką jie darė. Vakarai ilgai nenorėjo tikėti žydų žudymu. Tik vėliau viskas iškilo į dienos šviesą. Net ir Lenkijoje nebuvo žinoma viskas, kaip nacistai pasielgė su lenkais, nebuvo žinoma, kaip sovietai susidorojo su Lenkijos karininkais Katynėje, net ir apie skaudžiausias trėmimų detales žinome ne viską.
Šiek tiek vėliau, pasibaigus karui, pats sau mąsčiau: Viešpats Dievas nacizmui leido „gyvuoti“ dvylika metų, po kurių ta sistema žlugo. Matyt, tai buvo Dieviškosios Apvaizdos šiai beprotystei nustatyta riba. Iš tikrųjų tai nebuvo vien tik beprotystė - tai buvo „žvėriškumas“, kaip tai pavadino Konstanty Michalskis. Tačiau išties Dievo Apvaizda leido tik dvylika metų siautėti tai žvėriškai beprotystei. Jei komunizmas išgyveno ilgiau ir dar regi tolesnės plėtros perspektyvą, - tai, tuomet galvojau pats sau, visa tai turi turėti prasmę.
1945 metais, pasibaigus karui, komunizmas rodėsi besąs labai tvirtas ir labai pavojingas - kur kas labiau nei 1920 metais. Tuomet buvo aiškiai jaučiama, kad komunistai užkariaus Lenkiją ir slinksis tolyn į Vakarų Europą, siekdami užkariauti visą pasaulį. To išties jiems nepavyko pasiekti. „Vyslos stebuklas“ - Pilsudskio pergalė prieš Raudonąją armiją - privertė kitaip įvertinti sovietų pretenzijas. Tačiau po pergalės prieš nacizmą Antrajame pasauliniame kare komunistai pasijautė tarsi sulaukę kompensacijos ir akiplėšiškai įsigeidė užvaldyti pasaulį arba bent jau Europą. Tai pirmiausia paskatino žemyną pasidalyti į įtakos sferas, kurios ir buvo įtvirtintos 1945 metų vasario mėnesį vykusioje Jaltos konferencijos sutartyje. Šio susitarimo komunistai laikėsi tik dėl akių, o išties jie jį pažeisdavo pačiais įvairiausiais būdais ne tik Europoje, bet ir kitose pasaulio dalyse vykdydami ideologinę invaziją ir politinę propagandą. Man tuomet iškart tapo aišku, kad jų valdymas truks daug ilgiau nei nacistų valdžia. Kiek ilgai, buvo sunku numatyti. Tuomet mąsčiau, kad šis blogis tam tikru būdu buvo būtinas pasauliui ir žmogui. Kartais kai kuriose žmogaus egzistencijos akimirkose ir blogis pasirodo esąs naudingas, nes sukuria galimybes gėriui. Argi Johannas Wolfgangas von Goethe neapibūdino velnio kaip „ein Tail von jener Kraft, / die stets das Bose will und stets das Gute schafft - tos jėgos, / kuri nuolatos trokšta blogio ir visada įgyvendina gėrį“? Šventasis Paulius savo ruožtu dėl to mus perspėja: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21). Iš esmės taip „kurstant“ blogį, pavyksta būtyje pažadinti dar didesnį gėrį.
Jei iki šiol daugiausia dėmesio skyriau išryškinti blogiui nustatytas ribas Europos istorijoje, tai dabar, baigdamas, turiu tarti, kad tokia riba - tai gėris, Dievo ir žmogaus gėris, kuris toje pačioje istorijoje skleidėsi praėjusį amžių ir ištisus tūkstantmečius. Vis dėlto nedera lengvai užmiršti blogio, kurį tiesiogiai teko patirti, galima tik jam atleisti. O ką gi reiškia atleisti, jei ne kreiptis į už bet kokį blogį didesnį gėrį? Tokio gėrio pagrindas iš esmės gali būti tik Dievas, tik Jis yra šis Gėris. Dieviškasis Gėris tik dėl Kristaus tiek žmogaus, tiek Europos istorijoje apribojo ir nugalėjo blogį. Tad neįmanoma nuo žmogaus istorijos atskirti Kristaus. Būtent tai ir pasakiau pirmą kartą lankydamasis Lenkijoje ir kalbėdamas Varšuvos Pergalės aikštėje. Tuomet tvirtinau, kad Kristaus neįmanoma atskirti nuo mano tautos istorijos. Bet argi įmanoma jį atskirti nuo bet kurios kitos tautos istorijos? Argi įmanoma jį atskirti nuo Europos istorijos? Tik būdamos jame, visos tautos ir žmonija gali „žengti per vilties slenkstį“!
Ištrauka iš Jono Pauliaus II knygos “Atmintis ir tapatybė. Pokalbiai tūkstantmečių sandūroje”. Iš italų kalbos vertė Juozas Ruzgys.
