Nacionalinė kultūros ir meno premija kūrėjui – savotiškas pjedestalas, ant kurio užkėlęs koją gali nebeabejoti dėl pripažinimo ar savo veiklos prasmės. Aukščiausią įvertinimą šalyje reiškiantis apdovanojimas yra ir savotiškas atskaitos taškas, naujo etapo pradžia menininko kūryboje. Su šių metų Nacionalinės premijos laureatu, Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros vedėju Jonu GASIŪNU kalbamės apie šiuos etapus, laurus ir kultūrinę Lietuvos padėtį.
Kalbino Rūta JAKUTYTĖ
- Kaip manote, kodėl būtent dabar esate įvertintas, juk kuriate jau ne vieną dešimtmetį?
- Nacionalinės premijos nuostatuose pagrindinis punktas - atsiskaitymas už septynerius kūrybos metus. Per juos intensyviai dirbau, pradėdamas personaline paroda „Piešimas dūmais“, kur įtvirtinau savo ideologiją, paskui dalyvaudamas daugelyje tarptautinių projektų. Nelabai tikėjau, kad gausiu premiją, nes šįmet buvo gana daug pretendentų, visi - stiprūs kandidatai, mano geri bičiuliai. Buvo ir senų meistrų, kuriuos vertinau dar būdamas vaikas, jie jau tada turėjo tapti laureatais, pavyzdžiui, Donatas Banionis ar Arūnas Žebriūnas.
- Esate vienas iš konceptualaus meno pradininkų Lietuvoje. Kaip manote, ar žmonės jam pasiruošę, jau išlindę iš konservatyvumo rėmų?
- Postmodernizmas Lietuvoje absoliučiai neprigijo. O dabar gyvename jau postpostmodernizmo laikais. Jis paprasčiausiai akademizavosi: studentai klauso apie tai per paskaitas, yra dėstomi kursai apie šią srovę. Gaila, bet Lietuvoje postmodernizmas neišsivystė. Kodėl? Dėl pačios Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) ideologijos.
- Ką turite omenyje?
- ŠMC veikla yra konservatyvi, viskas tapo rutina. Manau, kad suburta per jauna darbuotojų komanda, o tam, kad būtum profesionaliu menotyrininku, po studijų reikia dar ilgai gilintis į filosofiją, plėsti akiratį, kad būtų galima prezentuoti naujai atsirandančias ideologijas. Ta komanda nesugeba to padaryti, o tik apipavidalina renginius. Dabar į ŠMC paprasčiausiai nebeįdomu vaikščioti – viskas nuspėjama.
- Manote, kad dėl prastos padėties kaltas kuravimas?
- Kaltas reiškinys, kurį aš vadinu kultūriniu separatizmu. Viena vertus, separatizmą toleruoja tie, kurie pretenduoja į aukštąją kultūrą – jie atsiskiria, spjauna į realybę, savo pasaulyje bando kurti savąjį kultūros modelį. Kitas atvejis, kai kultūrinių institucijų atstovai per daugelį metų sustabarėja, tampa neveiksnūs. Tapyba stumiama iš meno visą laiką. Pradinis stūmimas – teigiamas, nes tapyba buvo neatsigavusi, Lietuvos dailininkų sąjungos veikla pasižymėjo konservatyvumu. Bet ŠMC turėjo pastebėti, kada paraleliai su naujais reiškiniais atsirado ir konceptuali tapyba. Rezultatas – juo labiau pykstu ant destruktyvių institucijų, tuo dažniau dirbu vienas.
- Ar kurdamas koncepciją galvojate, kaip ją iššifruos žiūrovas? Tai daro įtaką kūrybos procesui, ar esate visiškai savarankiškas?
- Kiek galėdamas padedu žiūrovui. Visada atidžiai renku pavadinimą, kuris man nėra tik simbolinis, nors gali reikšti priešingai, nei nupaišyta paveiksle. Tai paraleliai einanti skirtinga informacija, kurią susumavus su vaizdu gaunamas vieningas rezultatas.
Nemanau, kad mano kuriami dalykai būtų mistiški. Man šiuolaikinis menas paprastas, nežinau, kodėl galima jo nesuprasti. Sunkiai skaitomas būna prastas menas. Aš remiuosi realybe, todėl man nereikia didelių įkvėpimų, kad labai nustebčiau ar kas sužeistų širdį. Yra realybė, kuri mane veikia ir išprovokuoja pasakyti apie ją taip, kaip matau aš. Pati kūryba visada vyksta mano galvoje, dirbu ne tik stovėdamas prie drobės. Esu laimingas, kad šiuolaikinis menas priartėjo prie tikrovės, nes kitaip nerasčiau jame vietos. Man neskirta kurti vizualaus grožio.
- Ar jums neatrodo, kad šiuolaikiniame mene formai skiriama daugiau dėmesio negu idėjai?
- Ne, tačiau svarbūs visi komponentai. Forma buvo itin svarbi ir modernizme. Sakoma, kad paveikslu žmogaus neišgąsdinsi. Menas nėra skirtas gąsdinti, šokiruoti, nes pati sąvoka “kūryba" reiškia kūrimą, o ne griovimą. Jei kuri, tame yra kažkas pozityvaus. Jei vaizduoji liūdnus dalykus - turbūt tam, kad primintum, jog egzistuoja gėris, taigi idėja išlieka.
- Ką manote apie jaunąją tapytojų kartą, savo studentus? Ar tarp jų yra potencialių kūrėjų, talentų?
- Žinoma. Žmonės procentiškai nesikeičia, tik anksčiau būdavo didesnė atranka. Jei kursuose sėdėdavo kokie septyni aštuoni žmonės, darbas būdavo produktyvesnis, o dabar, kai į studiją sueina po dvidešimt, mažiau laiko lieka individualiai konsultuoti, lakstai kaip ceche – nuo staklių prie staklių.
- Minėjote, kad jūsų darbai šalia kitų kūrėjų „nesižiūri“. Kaip manote, ar Lietuvoje padėtis keisis, populiarės šiuolaikinis menas?
- Sunku pasakyti. Užaugo gana gabi jaunoji karta, šalia kurios mano darbai atrodo normaliai, turi ekspozicijos vientisumą. Tarkime, rengiant grupines parodas nesijaučiu kaip atkeliavęs iš Marso. Studentai jau seniai mina man ant kulnų, persisunkę tomis idėjomis, kurias dėstau. O į respublikines parodas aš nelendu, man ten neįdomu. Šiuolaikinis tapytojas pirmiausia turi būti menininkas, tik paskui - tapytojas. Tapyba nėra gyvenimo būdas, tai mąstymo būdas. Meno pasaulis yra begalinis, todėl kūrybinėms institucijoms reikia priimti visų išraiškų įvairovę, net ir tų, kurios yra dar planktoninės, tik prasideda, neignoruoti naujų srovių.
- Ar Nacionalinė premija, kaip aukščiausias laimėjimas, darys įtaką tolesnei jūsų kūrybai?
- Absoliučiai ne. Manęs tos premijos „netraumuoja“ taip, kad pavirsčiau į pasipūtusį idiotą. Viskas mano rankose, nesėdžiu padaręs geriausią savo darbą. Kol turi ką pasakyti, reikia sakyti. Menininkas turi turėti praeitį, net būti truputį apsvilęs, kad kalbėtų. Kūryba yra pranešimas, o ne kokia puošyba, todėl kis
