Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, lietuviams atsivėrė galimybės ne tik legaliai dirbti kai kuriose ES valstybėse narėse, bet ir pačiose ES institucijose.
Žinoma, dirbti į Briuselyje, Liuksemburge ar Strasbūre įsikūrusias ES institucijas - Europos Komisiją, Europos Parlamentą ir kitas – išvažiuoja nepalyginti mažiau Lietuvos piliečių nei į Didžiąją Britaniją, Airiją ar Ispaniją dirbti statybose, baruose ar ūkininkų fermose. Briuselyje dirba tik keli šimtai lietuvių, o pastarosiose trijose šalyse jie jau skaičiuojami šimtais tūkstančių.
Tai suprantama – norint išvykti dirbti į ES institucijas reikia turėti aukštąjį išsilavinimą, puikiai mokėti bent kelias kalbas, laimėti tikrai nelengvus konkursus. Todėl ten išvažiuoja tik jauni, gabūs, talentingi arba puikią patirtį turintys specialistai. Tačiau nors iš Lietuvos jų išvyko dar visai nedaug, valstybėje jau dabar jaučiamas gerai ES reikalus išmanančių specialistų trūkumas. Kita vertus, reikėtų nepamiršti, kad dirbant ES institucijose kartu galima nemažai nuveikti ir Lietuvos labui. Galbūt kai kurie lietuviai, pasinaudoję galimybėmis, Briuselyje tikrai nuveiks daugiau savo šalies labui negu dirbdami pačioje Lietuvoje?
Lietuvius, dirbančius ES institucijose (toliau juos vadinsime dirbančiais Briuselyje arba tiesiog „Briuselio lietuviais“, nes beveik visos ES institucijos yra įsikūrusios ten), galime suskirstyti į tris grupes: pirmoji – tai Lietuvos diplomatai, dirbantys Nuolatinėje atstovybėje prie ES (taip vadinama mūsų ambasada prie ES). Antroji – tai pačiose ES institucijose dirbantys darbuotojai. Dažnai jie vadinami tiesiog eurobiurokratais. Trečioji – tai Lietuvos politikai, išrinkti Europos Parlamento nariais. Kartais jie vadinami tiesiog europarlamentarais.
Lietuvos diplomatus Briuselyje tikrai neperdedant galima pavadinti žmonėmis, kurie kasdien gina Lietuvos interesus Europos Sąjungoje. Tai kasdienis jų darbas – dalyvauti ES sprendimų priėmimo procese, derėtis su kitų valstybių narių diplomatais ir kiek įmanoma geriau atstovauti Lietuvai. Kitas klausimas, ar tai visada sėkmingai pavyksta.
Lietuvių eurobiurokratų Briuselyje kol kas dar yra nedaug – tik pora šimtų (ir tai nemenką jų dalį sudaro vertėjai), o visoje Europos Komisijoje dirba apie 20 tūkstančių darbuotojų. Tačiau nereikia pamiršti, kad lietuvių čia nuolatos gausėja – vis daugiau jų laimi konkursus dirbti ES institucijose. Kalbant apie jų įtaką, kol kas dažniausiai minimas tik vienas pavyzdys – tai Lietuvos komisarė Europos Komisijoje Dalia Grybauskaitė, atsakinga už visą ES biudžetą, savotiška ES finansų ministrė. Tai iš tiesų atsakingas ir įtakingas postas – ES biudžetas, lietuvio akimis žiūrint, yra įspūdingas - apie 120 milijardų eurų kasmet, daugiau nei 20 kartų viršija Lietuvos biudžetą. Tiesa, nereikia pamiršti, kad, lyginant su visų ES valstybių narių ekonomikos dydžiu, ES biudžetas yra visai menkas – jis sudaro tik vos daugiau nei 1 procentą nuo visų ES šalių bendrojo vidaus produkto, t.y. ES šalyse pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų vertės. Nors griežtai žiūrint, kiekvienas komisaras pirmiausia turi paisyti visos ES, o ne savo šalies interesų, tačiau praktikoje yra kiek kitaip - prisiminkime, kaip praėjusį rudenį mūsų komisarė ragino lietuvių diplomatus nenusileisti ir iki galo kovoti dėl ES biudžeto. Turbūt ne veltui 2005 m. pabaigoje ji buvo išrinkta “Metų komisare”, t.y. populiariausia ir bene daugiausia įtakos turinčia Europos Komisijos nare.
Trylika Lietuvos politikų, išrinktų Europos Parlamento nariais, taip pat, atrodytų, lyg ir pirmiau turėtų paisyti bendrų ES interesų, nes priklauso europinėms partijoms ir dažniausiai balsuoja taip, kaip kiti tos partijos nariai iš kitų valstybių. Tačiau iš tiesų jie yra gana nepriklausomi, laisvai reiškia savo nuomonę ir stengiasi ginti Lietuvos interesus, veikdami kitų europarlamentarų nuomonę. Europarlamentarų įtakos nereikėtų nuvertinti - nors Europos Parlamentas dažnai laikomas ne tokia reikšminga ES institucija kaip Europos Komisija, jis jau ne kartą įrodė savo galias. Naujausias pavyzdys – europarlamentarai triuškinama balsų dauguma ką tik atmetė pernai gruodį ES valstybių ir vyriausybių vadovų patvirtintą 2007-2013 metų ES biudžetą.
Kalbant apie realiai nuveiktus lietuvių darbus Briuselyje, daugiausia nuopelnų priskiriama diplomatams ir politikams. Bene labiausiai tai pastebima užsienio politikoje – Lietuva jau spėjo pasižymėti kaip viena iš aktyviausių ES politikos rytinėse kaimynėse – Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldovoje, Rusijoje, Pietų Kaukaze – propaguotoja. Tai neliko nepastebėta – per pastaruosius metus akivaizdžiai padidėjo ir kitų ES šalių dėmesys Rytų Europos regionui, o Lietuva ES institucijose jau žinoma kaip viena iš geriausių šių reikalų eksperčių. Jos nuomonės ne tik klausoma, bet ir klausiama. Reikšminga Lietuvos diplomatijos pergale laikoma ir tai, kad pernai gruodį ES valstybių vadovams vis dėlto pavyko susitarti dėl naujo 2007-2013 metų ES biudžeto, o Lietuvai – išsiderėti daugiau ES pinigų, negu buvo pasiūlyta iš pradžių. Tiesa, vėliau Europos Parlamentas šiam biudžetui nepritarė, bet tai jau atskira istorija.
Nereikėtų pamiršti ir eurobiurokratų. Nors jų darbo rezultatai nėra tokie pastebimi, tačiau tai natūralu – dažniausiai jų darbas yra tiesiog nematomas“, kasdienis, tačiau ne mažiau svarbus. Taip pat nereikia pamiršti ir to, kad visi „Briuselio lietuviai“ dažnai dar tik mokosi, semiasi patirties, taikosi prie seniai nusistovėjusių Briuselio „žaidimo taisyklių“. Neabejotina, kad po kelerių metų Lietuvos balsas ir įtaka ES viduje tik sustiprės – prisimenant istorines lietuvių savybes visur išlikti, prisitaikyti ir prakusti, tikrai galima tikėtis, kad ir mūsų tautiečiai Briuselyje greitai atras būdų, kaip kuo stipriau paveikti ES priimamus sprendimus taip, kad jie būtų kuo naudingesni Lietuvai.
Jonas Daniliauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas
2006-01-20
