Tryliktoji atkurtos Lietuvos Respublikos Vyriausybė visai rimtai įsipareigojo vykdyti jei ne populistinius, tai populiariausius pažadus: per ketverius kadencijos metus padidinti vidutinį darbo užmokestį iki 1800 litų, o vidutinę pensiją - iki 650 litų.
Premjeras tvirtina Vyriausybę stengiantis, “kad ekonominė plėtra įgalintų priartinti Lietuvos pragyvenimo lygį prie labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių”. Bet pagrindinis visų Lietuvos gyventojų siekis ir svajonė yra gerovės didinimas čia ir dabar - atsispiriant nuo to, ką turim, ir pažangą vertinant pagal tai, ką dabar turim.
Vytis mums ir dabar sekasi visai neblogai. Ypač tokius lėtapėdžius kaip Europos šalys. Štai Eurostatas (Europos Sąjungos statistikos institucija) skelbia: 1995 metais Lietuvos BVP (bendrasis vidaus produktas) vienam gyventojui (skaičiuojant pagal perkamąją galią) sudarė 34 proc. ES-25 (taip, imant dabartinę ES sudėtį) vidurkio, o 2003 metais jau 46 proc.
Jei kas sakys, kad nedora lyginti su “atskiestos” ES vidurkiu, paimkime vien “senosios”, t.y. penkiolikos valstybių ES vidurkį. “Tigro šuolis “ išliks - 1995 m. Lietuvos BVP 1 gyventojui buvo 31 proc., o 2003 m. jau viršijo 43 proc. Vejamės!
Kai kas iš tų, kuriuos vejamės, net stabtelėjo (palyginti su kitais partneriais). Antai Vokietija 1995 m. gamino, skaičiuojant 1 gyventojui, 119 proc. ES-25 vidurkio, o 2003 m. jau tik 108 proc.; analogiškai Prancūzija 115 ir 111, Italija - 115 ir 107. Kitos truktelėjo pirmyn: Ispanija nuo 87 iki 98 proc., Airija - nuo 99 iki 133, Didžioji Britanija - nuo 110 iki 118 proc. Taigi, mes vejamės, o jie persistumdo.
Persistumdo ir naujosios ES valstybės narės. Kai kas juda gerokai lėčiau už draugus. Čekijos BVP 1 gyventojui 1995 m. sudarė 70 proc. ES-25 vidurkio, o 2003 m. jau tik 69 proc., Kipro - 86 ir 83, Maltos - 78 (1999 m.) ir 75 proc.
Bepigu vytis, nes mes lipame iš duobės, o jie (ES-15) malasi vietoje. Pas mus iš duobės ryškiai lipa (išlipo) bent septintadalis lietuvių (turiu galvoje išties turtėjančią sostinę), pas juos ir provincija gan komfortiškai įsitaisiusi.
Štai kodėl mums svarbu ne vytis “juos”, bet matyti, kaip gerėja gyvenimas čia ir dabar; kiekvienam, ar bent tiems, kurie to labai nori (šiuo atveju dalis lietuvių atpuls).
Europos Sąjungoje esame ne šiaip skurdi šalis. Esame viena iš pačių skurdžiausių dabartinių ES valstybių.
Jau minėtas Eurostatas skelbia: tik Latvija aplenkia Lietuvą BVP 1 gyventojui menkumu (mūsų rodiklis - 46 proc. ES vidurkio, latvių - 41 proc.; taip pat 46 proc. gali “girtis” Lenkija, 49 proc. - Estija, 52 proc. - Slovakija). Tai skurdžiausių ES šalių penketukas, visos kitos valstybės jau yra kitos kategorijos.
Lietuvos santykinį skurdumą Sąjungoje paliudija ir patikslina kiti svarbūs rodikliai. Tik Lietuvoje išlaidos maistui viršija 30 proc. šeimos išlaidų; po mūsų eina Slovakija ir Estija, bet jose tos išlaidos jau tik 25 proc.; kitose šalyse jos retai siekia 20 proc.
Pas mus daugiausia savižudybių (1999 metų duomenimis): aplenkiam Estiją, Vengriją, Slovėniją ir Suomiją, kuriose padėtis, nors irgi liūdna, bet gerėlesnė nei pas mus. Ir tik Latvijoje daugiau nei pas mus kasmet žūva žmonių transporto eismo nelaimėse.
Lietuva tarp 25 ES valstybių taip pat užima pirmą vietą gyventojų skaičiaus mažėjimo tempais. Mažėja lietuvių ir dėl neigiamo natūralaus gyventojų skaičiaus kitimo (miršta daugiau, nei gimsta), ir dėl emigravimo. Tas pats vyksta, bet gerokai lėčiau, Latvijoje ir Lenkijoje. Dėl neigiamo natūralaus gyventojų prieaugio mažėja gyventojų skaičius ir Estijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Slovėnijoje, Italijoje, bet šiose, išskyrus migraciją 2003 m. subalansavusią Estiją, tą mažėjimą daugiau nei atsveria imigrantai. Lietuvoje ir to nėra. Darbingi žmonės dešimtimis tūkstančių palieka Lietuvą.
1995 metais Lietuva savo gerovės lygiu lenkė tik Latviją (tiesa, tiek pat BVP 1 gyventojui tada gamino ir Estija; 2003 m. jie mus truputį aplenkė), tas pats liko ir 2003 metais.
Atrodo, valdžioje vis geriau suvokiama, kad finansinis stabilumas, regiono politinio lyderio ambicijos, diplomatinis aktyvumas, sostinės spindesys ir šiokia tokia (bet pelnyta) šlovė dėl didelių augimo tempų gali virsti niekais, jei rasis tendencija vystytis sparčiausiai, bet kartu išsaugant skurdžiausios (neskaitant Latvijos, su kuria mus ir be šito painioja) ES valstybės vardą.
Todėl atlikti “tigro šuolį” samdomų žmonių ir pensininkų gyvenimo sąlygomis - drąsus planas. Juk pakelti atlyginimus nuo šiųmetinio 1200 litų vidurkio iki 1800 litų 2008 metais, o vidutinę pensiją - nuo 390 iki 650 litų (tiek to, kad ir tik 2008 metų gruodžio 31 dieną, o ne kaip tų metų vidurkį) - tai padidinti vidutinį darbo užmokestį 50 proc., o vidutinę senatvės pensiją - net 67 procentais.
Nebent Vyriausybė merkia akį saviškiams ir sako - prisijungs infliacija ir tuos 1800 ar 650 litų prisuks be jokių pastangų.
Ne, taip lengva nebus, nes lito perkamosios galios smukimas, jau ir šiaip buvęs valiutų valdybos režimo labai suvaržytas, litui įsijungus į Valiutų kursų mechanizmą II yra supančiotas dar labiau. Todėl jei užklups kokia makrobėda ekonomikoje - tai jau veikiau gausės bedarbių minia, nei ims šuoliuoti infliacija.
Na, o jei be infliacijos, tai atlyginimų padidėjimas 50 proc. per 4 metus reiškia, kad kasmet jie turės didėti maždaug 10 procentų (to pakaks, nes bazė kasmet pakyla). Sunkiai įmanoma, kad darbo našumas visus tuos metus didėtų po 10 proc. kasmet; prireiks didelės Fortūnos pagalbos. Taigi prireiks keisti gauto prieaugio paskirstymą.
Paskirstyme lig šiol būdavo kitaip - nedarbas, skurdas ir valdžios prielankumas vidutiniam ir stambiajam kapitalui atstovaujančiam gyventojų sluoksniui ligi šiol užtikrindavo, kad dėl darbo našumo priauganti pyrago dalis būdavo dalijama didžiumą atrėžiant mažumai. Kitaip tariant, darbo našumas augo gerokai sparčiau nei darbo užmokestis (ir pensijos).
Vadinasi, jei liktų taip, kaip buvo visoms kairiųjų ir dešiniųjų vyriausybėms vairuojant šalį į ateitį, tai Lietuvos BVP iki pat 2008 metų realiai turėtų augti vidutiniškai irgi vos ne 10 proc. kasmet. Nes tik taip pavyktų išlaikyti ir sparčiausią kapitalų didėjimą, ir žadėtą atlyginimų kilimą. Azijinis tempas!
Valdžios įsipareigojimus reikia gerbti ir nepamiršti. Ypač kai įsipareigojo net keturios partijos išsyk. Nieks nedrįs linkėti joms nepasiekti tokių įstabių rodiklių.
