Ką man priminė istorija apie prancūzų senatorių, sumaišiusi Lietuvą su kita šalimi? Istoriją iš JAV filmo: korporacijos savininkas papsi pypkutę, kurios storgalis padarytas kaip Lenino galva. „Žinai, kas čia?“ – paklausė jis sužadėtinės, rodydamas į Lenino galvą. Ir nelaukdamas atsakymo paaiškino: „Tai Karlas Marxas; jis nušovė rusų carą ir dėl to kilo Antrasis pasaulinis karas.“
Kaip prieš kelias dienas pranešė „Lietuvos rytas“, vienas prancūzų politikas, senato narys savo interneto svetainėje paskelbė, kad Lietuva – tai šalis, kuri atsisakė išduoti tapatumo korteles 400 tūkstančių savo rusakalbių piliečių ir dar nusprendė mokėti pensijas buvusiems esesininkams (o rusakalbiams, matyt, ir nemokės).
Tai man priminė seniai matytą amerikiečių filmą. Jame vienas didžiulės pieno produktų korporacijos savininkas iš lėktuvo aprodo sužadėtinei įmonės teritoriją, papsėdamas pypkutę, kurios storgalis padarytas kaip Lenino galva. „Žinai, kas čia?“ – paklausė jis sužadėtinės, rodydamas į Lenino galvą. Ir nelaukdamas atsakymo paaiškino: „Tai Karlas Marxas; jis nušovė rusų carą ir dėl to kilo Antrasis pasaulinis karas.“ Įsiminiau tą paaiškinimą, nes dar nebuvau girdėjęs tokios gigantiškos „makalienės“, pasakytos vienu sakiniu.
Dabar matau, kad prie rekordo priartėjo ne verslininkas, ir dar iš meninio filmo, o politikas ir, svarbiausia – tikras, gyvas.
Tai yra dar vienas įrodymas, kad visokie miunhauzenai negali jaustis saugūs, juos visada gali aplenkti politikai.
Bet vis dėlto man įdomiau tai, kad ponas senatorius iškart pripažino suklydęs, kai jam apie tai buvo pasakyta. Atrodo, kad jis tikrai prancūzų senatorius; ta prasme, kad ne mūsų.
Mūsų Seimo narys taip pat gali būti žioplokas kai kuriose srityse, bet atsiprašyti – tai jau atsiprašau. Mūsiškis su deramu aplombu pareikš, kad jam mesti kaltinimai yra politinių priešininkų insinuacijos ir rodo siekius susidoroti su juo kaip kovotoju už tautos ir valstybės (ar bent jau didelio miesto) interesus.
Savo ruožtu ir kaltintojai pas mus nenusileis iki tokio lygio, kad išgėdintų parlamentarą dėl menkos erudicijos; ne, bus daug solidžiau, jei tarsimės sučiupę už rankos antivalstybinio sąmokslo pagrindinį vadeivą.
Mes, mat, kaip čia švelniau pasakius, ne iki galo labai išsimokslinę ir ne visai apsipratę būti šiame plačiame pasaulyje (šis maždaug 50 metų yra mus aplenkęs, kol mes ten vienoj vietoj lindėjom). Todėl esame linkę viską aplinkui demonizuoti ir mistifikuoti. Prireikus mielai kreipiamės į burtininkus, kaip kad darė ankstesnysis prezidentas ir daugelis kitų ne prezidentų.
Jei mūsų atsakingi pareigūnai leido statyti šešių metrų aukščio namą, o kiti vaikinai pastatė jį septynių metrų, nes vienas atsakingas pareigūnas jiems tai leido ir mes neradom jokių įrodymų, kad tas pareigūnas buvo papirktas, tai kapituliuojame. Tebūnie, sakom, septynių metrų. Bet, ponai, kokie kyšiai, kokie kaltinimai! Pareigūnas negali suskaičiuoti daugiau šešių – tai kaip galime jį kuo nors net įtarti. Tereikia kuo greičiau vargšelį grąžinti ten, kur siekia jo kompetencijos ribos.
Jei teisėjas leido privatizuoti butą dešimt kartų pigiau, nors privatizuoti 2002 metais pagal įstatymą, nebegaliojantį nuo 1998 m. niekaip neįmanoma, tai iš kur tie įtarimai (įrodymų nėra, tik įtarimai) kyšininkavimu, teisėjo papirkimu. Juk įrodymai visai kitokie – žmogus neskiria skaičių, nesuvokia metų užrašymo, „neįkerta“ įstatymų; reikia žmogų ne bausti ar įtarinėti, bet gelbėti – grąžinti ten, kur tokių kvalifikacijų kaip gebėjimas atskirti 1998 m. nuo 2002 m., nereikalaujama.
Turime įstatymų reikalavimus, turime etikos reikalavimus – neturime profesionalumo reikalavimų. Mums šioje srityje užtenka oficialaus paliudijimo, kad žmogus vakar ar prieš 40 metų išbuvo 4, 5 ar 6 metus universitete.
Tarsi nebūtume pasimokę iš Lietuvos banko (ir jo prižiūrėtojų Vyriausybėje, žinoma) apgailėtinos veiklos keliais pirmaisiais metais, tarsi nebūtų buvę mėgėjiškų sprendimų mūsų Seimo (šimtai ar net tūkstančiai įstatymų taisymų!), Vyriausybės, teismų veikloje.
Šimtai milijonų (taip, susidarytų kalnai pinigų) mūsų lėšų buvo pradanginta, Vyriausybės vardu ar su jos garantija imant paskolas tokiems mamutams, kaip Kauno „Inkaras“ (vienkartinių švirkštų gamybai), Mažeikių „Oruva“ (mikrovariklių gamybai), Širdies chirurgijos centrui (steigti privačią medicinos paslaugų įstaigą piniguočiams iš Rytų pasaulio) ir daugeliui kitų.
Neseniai atsiverčiau Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą. Jame sakoma, kad tuo mokesčiu apmokestinamas „fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas...“, išskyrus visokį gyventojų nekilnojamąjį turtą, jei tik jis nėra „ekonominei ar individualiai veiklai naudojamas nekilnojamasis turtas...“ (čia pasistengiau kiek lengvesniu stiliumi išdėstyti sudėtingą minties dėstymą įstatyme). Trumpiau – bet daug nesolidžiau – pasakius, tuo mokesčiu apmokestinamas ekonominei ar individualiai veiklai naudojamas gyventojų nekilnojamasis turtas. Žinoma, normalus pilietis iškart supras, kad jei žmogus butą naudoja miegui, valgiui, skaitymui, vaikų apgyvendinimui ir auklėjimui ar dar kokiai individualiai veiklai, tai jis turi mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Jam pasidarys smarkiai neaišku ir jis pasiskaitys tą įstatymo dalį, kuri paaiškina, kaip jame vartojamos atitinkamos sąvokos. Paaiškinimas toks: „Individuali veikla – veikla, kuri pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymą yra laikoma individualia veikla“.
Dabar tam piliečiui turi tapti aišku, kad jei jis nori įsigilinti į įstatymo kalbą, turi paimti laisvą dieną arba dvi; žinoma, vietoj to geriau imtis prasmingesnės individualios veiklos. (Juolab kad atsivertęs Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą jis sužinos, kad savų vaikų auklėjimas, nuosavo buto priežiūra, pašto ženklų rinkimas nėra individuali veikla. – ?! Greit kalbėsim dviem lietuvių kalbos variantais.)
Padėtį dar apsunkina faktas, kad gyvenam informacijos amžiuje. Tai reiškia, kad mums patiems lyg nieko nebereikia žinoti – viską rasim internete; patys arba pasamdę konsultantus ir ekspertus.
Dėl viso to reikalinga skrupulingesnė personalo politika. Jei pareigūnas žiop... atsiprašau, stokoja kompetencijos, tikrai neverta pulti įtarinėti žmogų. Reikia – ir pakanka – kuo skubiau grąžinti jį į jo kompetencijos lygio tarnybą.
Čia dar yra būtina viena sąlyga – reikia, kad STT ir policija liautųsi mums aiškinusi, kad verslininkai visada duos kyšius, valdininkai visada juos ims, o nusikaltėliai visada darys eibes. STT ir policijos funkcijos visiškai kitokios (bet tai irgi kompetencijos reikalas).
