Prezidento ir Europos parlamento (EP) narių rinkimų kampanijoje tik socialdemokratai rado šiokią tokią temą rinkiminei diskusijai - 1999 m. įvykusį “Mažeikių naftos” privatizavimą. Seimo sudarytos komisijos tyrimo dėl “Mažeikių naftos” privatizavimo išvados skelbiamos tiksliai numatytu laiku it koks rūpestingo šeimos planavimo rezultatas. Taip, ši tema žada kažkiek dividendų socialdemokratams ir visai valdančiajai koalicijai.
“Mažeikių nafta” (su Rusijos nafta - poros milijardų litų vertės naftos transportavimo ir perdirbimo kompleksas, be Rusijos naftos, ir jei dar be Būtingės terminalo - tik kalnas metalo laužo) prieš penkerius metus buvo itin stambi ir svarbi viso nacionalinio ūkio dalis. Ji ir lieka stambi, nors ekonomikai augant “Mažeikių naftos” (MN) dalis bei reikšmingumas palyginti mažėja.
“LUKoil” darė su žaliavos tiekimu ką panorėjęs, MN dirbo nuostolingai, o faktas, kad ji priklausė valstybei, tą nuostolingumą patrigubino. Todėl idėja rusams žaliavos tiekėjams partneriu pakišti amerikiečių gigantą buvo labai nebloga.
Inteligentai apskritai turi gerų idėjų. Vien K. Marxo sumanymas panaikinti vargus ir skurdą ko vertas. Ką jau kalbėti apie gražų K. Pakšto projektą lietuvius įkurdinti Madagaskare bei šiandieninių kandidatų į prezidentus receptus, kaip didinti pensijas ir kelti ūkį.
Idėjos realizavimas - jau kas kita. Kai sėdama prie stalo tartis, rezultatą lemia ne tik misijos ir tikslo suvokimas, bet ir susivokimas, kas čia vyksta, profesionalumas - nes kalbama apie konkrečius dalykus.
Apsikamšę it pagalvėmis Lietuvos Vyriausybės finansinėmis garantijomis amerikiečiai pabandė vienaip, pabandė kitaip - nusvilo ir grįžo į “fatherlandą” (po “t” eina “h” - nesupainiokit). Viso to specifinio privatizavimo sumanytojams belieka guostis ir kitiems įrodinėti, kad dabar, “prie ruso”, MN veikia pelningai ir turtina šalies žmones. Suprask, idėja vis dėlto buvo ir baigėsi gerai.
Kanadietis ekonomistas Valdas Samonis prieš keletą metų ištyrė ir aprašė MN privatizavimą (jo straipsnis paskelbtas Vilniaus universiteto žurnale “Ekonomika ir vadyba”) - kaip mokslui įdomų privatizavimo Rytų Europoje atvejį. Jo išvada - nevykdant konkurso, nenustatant rinkos vertės, apskritai nesinaudojant komerciniais skaičiavimais buvo “pasiektas” apgailėtinas rezultatas. Be to, pridėkime, “Williams” turėjo prie šono Aleksandrą Abišalą, o prie šono Lietuvos Vyriausybei nesėdėjo joks Džonas Smitas, kuris būtų buvęs “Williams” vadovas ir puikiai žinotų šios ir panašių korporacijų interesus bei praktiką.
MN privatizavimo atvejis betgi ne unikalus; tai tik drastiškai tendenciją išryškinęs faktas. Kuklesniu tokio paties elgesio pavyzdžiu buvo 1993 m. pasirašyta sutartis su kitu JAV gigantu bendrove “Philip Morris” dėl Lietuvos tabako pramonės privatizavimo.
Pagal tą sutartį tuometinė Vyriausybė (ne, ne konservatorių) sutiko pakeisti užsienio investicijoms draudžiamų sričių įstatymą (juo tokia sritimi buvo laikoma ir tabako pramonė), uždaryti Vilniaus tabako fabriką ir po kelerių metų - Kauno tabako fabriką. Vietoj trijų savarankiškų ir konkuruojančių fabrikų pagal sutartį galop turėjo likti tik vienas; negana to - kad monopolinė “Philip Morris Lietuva” padėtis šalies rinkoje būtų tikresnė ir neštų didesnį pelną, Vyriausybė įsipareigojo saugoti “vietinį gamintoją” nuo konkurencijos, nustatydama net 30 proc. muitą importinėms cigaretėms.
Analogiškai ta pati Vyriausybė, privatizuodama Kauno šokolado fabriką, bendrovei “Kraft Jacobs Suchard” šokolado žaliavos (kakavos) importo muitus paliko mažiausius (5 proc.), o gataviems šokolado gaminiams ir saldainių su šokoladu gaminiams muitų tarifą pakėlė iki 20 proc.
Tie faktai sako, kad konservatoriai, kažkada ėmęsi privatizuoti “Mažeikių naftą”, anaiptol neturi neprofesionalumo monopolio.
Didžiosios korporacijos veikiau dėsningai nei tik retkarčiais šokdina mažų valstybių vyriausybes.
Estai po šiai dienai spjaudosi prisiminę, kaip jie privatizavo Estijos geležinkelius. Irgi amerikiečiams; tiesa, ne rimtai ir negailestingai korporacijai, o nerimtiems, švelniai kalbant, finansiniams eksperimentuotojams. Žinoma, kurį laiką bus nepralenkiami rusai - unikaliai žioplai perleidę privačion nuosavybėn savo gigantiškus ekonomikos turtus (čia, regis, pataikysiu ne į toną kai kurioms prezidento rinkimų kampanijos melodijoms).
Prancūzų “Le Figaro” neseniai aprašė karčią lenkų ir čekų ginklų pirkimo patirtį su gausybę investicijų žadėjusiais galingais JAV ginklų (abiem atvejais - karinių lėktuvų) koncernais. Tai istorija, visai panaši į mūsiškę naftos pramonės dramą, jos turinys - dosnūs pažadai ir gėdingas traukimasis nuo jų, atėjus laikui juos vykdyti. Laikraštis daro išvadą: “Amerikiečiai skrupulingai laikosi sutarčių, tačiau tik kai jos sudarytos su tėvynainiais. Už vandenyno jiems jau galioja kitos žaidimo taisyklės”.
Užsienio investuotojai visada ima tiek, kiek jiems duoda, o jei dar jie labai geidžiami - tai nesikuklina ir atitinkamai paprašyti. Ką jiems duosim, kiek - ne, yra derybų klausimas, derybininkų meistriškumo ir profesionalumo dalykas. Kitaip tariant, klausimas “kiek už kiek”.
Kiek to profesionalumo turi mūsų politikai - matome iš apgailėtinos Europos Parlamento kandidatų rinkimų kampanijos. Ir iš mūsų pačių “išminties” - kai ieškom vis naujų vadų, naujų mesijų. Tie, kuriuos jau matėm ir girdėjom, kurie jau pasimokę, kad ir iš savų klaidų, mums netinka. Mums reikia ir vėl naujų, visiškai žioplų - tie ir žada naujai, tada ir juoktis ar piktintis bus iš ko ir kuo nepalyginamai daugiau.
