Atėjo ruduo, kitaip tariant - bulvių kasimo ir naujo šalies biudžeto svarstymo metas. Šįmet skirstoma kur kas didesnė pinigų krūva - kitų metų vartojimui. Kaip pranešė finansų ministras, nacionalinio biudžeto pajamos kitąmet padidės maždaug trečdaliu (iki 18,5 mlrd. litų), išlaidos - gal 28 proc. (sieks daugiau nei 20 mlrd. litų).
Pagrindinė tokio staigaus šuolio priežastis aiški - įsilinguoja realus pinigų plaukimas į Lietuvą iš užpernai, pernai ir kitąmet Lietuvai skiriamų lėšų. 2006 m. iš Europos Sąjungos (ES) biudžeto gausime net 3,3 mlrd. litų. Tai sudarys 2,81 proc. mūsų Bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) ir pagal šį rodiklį būsime ES rekordininkai. Proporcingai tiek pat ar daugiau ES negauna niekas (antri yra estai, gausiantys 2,5 proc. BNP, treti latviai - 2,46 proc.).
Tiesa, tai nėra taip idealu, kaip atrodo, nes liūto dalis ES skiriamų lėšų tenka vadinamiems prioritetiniams tikslams finansuoti. Nacionalinis biudžetas toms lėšoms tėra tarpinis punktas, kur jos pasipildo mūsų biudžeto lėšomis (ES visada tik kofinansuoja investicinius projektus, nors tas kofinansavimas gali siekti net 90 proc. visos sąmatos). Todėl ES lėšas gauna transporto, energetikos, gamtosaugos, kaimo plėtros, verslo įmonių konkurencingumo didinimo, taip pat darbo jėgos paruošimo ir perkvalifikavimo projektai; dar vienas tų lėšų srautas - tiesioginės išmokos ūkininkams.
Visas tas lėšų srautas šiuos ir kitus metus vis didės, kartu iš biudžeto ištrauks taip pat didesnes sumas, būtinas šalies finansiniam dalyvavimui tuose projektuose.
Dėl to per biudžetą perpumpuojamos lėšos išaugs, bet anaiptol ne tiek pat padidės šalies valdžios savarankiškumas ir galimybės biudžeto lėšomis dalyvauti nacionalinių programų vykdyme. ES milijardai ateina tik apibrėžtoms Lietuvos ūkio ir viešojo gyvenimo sritims finansuoti. Taigi vienos sritys yra paremiamos, kitos turi verstis pačios.
Štai čia ir ims aiškėti, kaip valdžia pasinaudoja savo turima ribota galia tvarkyti likusius milijardus. Dar kitaip pasakius - kaip ji naudos tą mažesniąją biudžeto dalį, kuri lieka socialinės sferos plėtrai: švietimui, mokslui, sveikatos apsaugai, socialinei rūpybai - sritims, kurių reikmių ES fondai tiesiogiai nefinansuoja.
Šių metų biudžetą 2005 metams baigiantis priėmė, kaip prisimenate, ankstesnės kadencijos Seimas. Taigi dabar pirmą kartą biudžetą formuos naujoji valdančioji dauguma. Rinkimų propagandos garsiakalbiai išjungti ir dabar pamatysime, ką naujo įneš į viešųjų finansų paskirstymą naujos (?) politinės jėgos.
Žinoma, pirmiausia pamatysime energetikų partiją, aplinkosaugos projektų partiją, žemės ūkio partiją, didžiųjų prekybos tinklų partiją, žemės savininkų partiją, nekilnojamojo turto partiją, alkoholinių gėrimų ir tabako prekybos partiją, gal net atskirą vandens parkų statybos partiją. Bet jos dangstysis ideologinėmis bei vertybinėmis nuostatomis, jas akcentuos, pagal jas identifikuosis.
Problema yra viso proceso neskaidrumas. Nacionalinis biudžetas yra ne kas kita, kaip priemonė įvykdyti nacionalinės strategijos tikslus. Todėl jis kuriamas programų pagrindu - pagal ilgalaikius valstybės bei nacionalinio ūkio plėtros strateginius tikslus sudaromos įvairios trukmės programos su privalomu jų įvykdymo terminu. Kiekviena ministerija planuoja savo darbą konkrečiomis baigtinėmis programomis, pagal programas skiriamas ir biudžetinis finansavimas. Atėjus terminui ministerija atsiskaito už programos įvykdymą. Valstybės kontrolė ir nepriklausomi ekspertai įvertina programos veiksmingumą (kokiu mastu pavyko įgyvendinti programos tikslus) ir efektyvumą (kaip racionaliai buvo panaudotos lėšos, skirtos tiems tikslams pasiekti).
Tokia teorija. Praktika kitokia - programos dažniausiai neturi užbaigimo terminų ir kriterijų, jomis maskuojama rutininė veikla, atskirai už jas neatsiskaitoma. Todėl kiekviena ministerija veikia pagal imanentinius biurokratinės sistemos dėsnius - ji turi plėstis ir ieškoti vis naujų savo reikalingumo sričių. O biudžetas turi maitinti tą didėjantį aparatą.
Antra, parengtas biudžeto projektas dorojamas Seimo komitetų. Prasideda jo koregavimas pagal anksčiau išvardytas ir dar kitokias „partijas“. Kas kuo vadovaujasi, siūlydamas variantus - didelis klaustukas.
Nesyk Seime tas atstovavimas interesų grupėms būna toks agresyvus ir bjaurus, kad galų gale būtent ministerijų žmonės, valstybės tarnautojai lieka vieninteliai valstybės ir žmonių interesų gynėjai, viešojo gyvenimo racionalumo, protingumo atrama ir garantas. Labai dažnai tik jų dėka valstybės ir viešojo gyvenimo norminiai aktai netampa savamokslių ar savanaudžių politikų fantazijų išdarkyti (kiek tokių fantazijų prisižiūrėjom per šituos 15 metų!), nesyk tik jų dėka išlaikoma pusiausvyra tarp agresyvaus bei rėksmingo verslo ir nebylių samdomųjų darbuotojų interesų.
Nacionalinis biudžetas yra esminis klausimas, nusipelnęs viešųjų debatų. Juo įgyvendinami strateginiai tautos ir valstybės tikslai.
Šiandien tie strateginiai tikslai turi teikti atsakymus į keletą esminių problemų:
- nacionalinio ūkio tvarumas - ar negali valstybė (verslas čia bejėgis) imtis energetinio apsirūpinimo diversifikavimo (pavyzdžiui, ar ir toliau jai nerūpės biokuro įsakmesnis diegimas ūkyje ir pan.);
- nacionalinio ūkio perspektyva - ar tikrai valstybė negali įkurti Technologijų fondo, kurio lėšos būtų naudojamos inovaciniam verslui finansuoti;
- tautos ateitis - ar negali valstybė įgyvendinti priemonių, kurios paskatintų jaunas šeimas turėti daugiau vaikų? Juk Lietuva savo gyventojų skaičiumi ir mažėja, ir sensta.
