Gegužės 1 dieną šauniai atšvęsim įstojimą į Europos Sąjungą (ES). “Įstosim į Europą”, - kaip kai kas sako. Prabėgs dar kokie 30 metų ir, žiūrėk, jau būsim “Vakarų Europa”, jei vadovausimės ta pačia logika (kuri nėra visiškai absurdiška).
Bet vytis tai reikės. Vieni niekai bus pakeisti troleibusų ir autobusų bilietų komposterius, kurie užsienio žurnalistams, šiomis dienomis pristatančius Lietuvą ES gyventojams, yra viena didžiausių įdomybių, keistenybių ir, kas be ko, mūsų technologinio atsilikimo rodiklių. Sunkiau bus modernizuoti pramonę ir visą kitą veiklą, pastatyti naujas mašinas ir įrengimus.
Dar sunkiau bus išmokti geriau dirbti. Statybininkams - kokybiškiau, valdininkams - mandagiau, politikams - protingiau, gydytojams - profesionaliau, policininkams - moderniau, teisininkams - sąžiningiau, taksistams - legaliau, visiems - nuoširdžiau ir intensyviau.
Bet yra vietų, kur jau esame pralenkę Europos Sąjungą.
Niekur Europoje nėra taip, kad mažiausias pajamų, gaunamų už samdomą darbą, mokesčio tarifas būtų toks gigantiškas - net 33 proc. Lietuvoje valstybė žmogui, neretai vieninteliam šeimos maitintojui, gaunančiam 600 litų per mėnesį ant popieriaus, leidžia atskaičiuoti 290 litų neapmokestinamųjų pajamų ir nuo likusių 310 litų trečdalį (!) atsirėžia sau.
Kitos tokios valstybės Europoje nėra (didžiausias minimalus fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifas yra berods Austrijoje, jis ten siekia 26 proc. Austrija yra viena turtingiausių Europos valstybių). Tikriausiai nėra ir pasaulyje.
Dar įdomiau tai, kad jei asmuo gauna ne 600, bet 6000 litų per mėnesį, tai nuo jo apmokestinamųjų 5710 litų taip pat atskaitoma tie patys 33 proc.
Manoma, kad tai teisinga - ir varguolis nuo savo 310 litų, ir visiškai apsirūpinęs nuo savųjų 5710 litų atiduoda bendriems reikalams po lygiai - trečdalį. Tačiau pirmajam tai didelis netekimas, beveik skriauda, antrajam - veikiau pinigų krūvelės sumažėjimas. Ši subjektyvi neteisybė pirmajam pasirodys dar didesnė, kai jis prisimins, kad abu įsigyja prekes ir paslaugas tomis pačiomis kainomis, o nemokama greitąja pagalba, policija, greitkeliais bei universitetais (pusiau nemokamais) naudojasi vienodomis teisėmis.
Balandžio mėnesį Vyriausybė savo nutarimu pritarė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimui - 15 procentų tarifu apmokestinti ir įmonių išmokamas tantjemas, premijas ir (pridėta dėl kamufliažo) pašalpas, jei jos mokamos iš pelno, kuris apmokestintas 15 ar 13 proc. pelno mokesčio tarifu.
Štai jums ir socialdemokratai (su socialliberalais; beje, būtent jų rankomis buvo pateiktas toks pasiūlymas). Juk vienas dalykas imti 15 proc. pajamų mokestį nuo menininkų, sportininkų bei gaunančių pensijų ir gyvybės draudimo išmokas, kai šios yra vienintelės pajamų gavėjo šaltinis ir, be to, dažniausiai menkas arba nestabilus, ir visai kas kita tantjemos ir premijos bendrovių valdybų nariams ir direktoriams, kurios visada yra papildomos pajamos, gaunamos greta pagal darbo sutartis ir kitaip gaunamų pajamų.
Toks įstatymo papildymas kvepėtų keistoku cinizmu, jei nežinotume šalies realijų. Juk įvairiausios išmokos (tantjemos, premijos) iš bendrovių pelno - jei bendrovė uždirba daug, o investuoti ir plėstis yra vangi arba jei ji tiesiog piktnaudžiauja savo monopoline padėtimi - yra papildomos pajamos tiems, kas uždirba daug arba labai daug. Tokie žmonės gali susivokti atsidėkoti parama rinkimų metais. Vyriausybės nutarimu patvirtintas įstatymo pakeitimo projektas numato, kad tokia tvarka įsigalios nuo 2005 m sausio 1 d.
Pralošim - gali ir neįsigalioti.
Be to, reikia nepamiršti, kad ir mūsų politikai jau nebe tie. Nebe tie inteligentai ir intelektualai, padirbėję Atkuriamajame Seime ir daugelis išnykę iš ten visiems laikams. Vis daugiau ir mūsiškių politikų, ačiū Dievui, darosi aprūpinti, nesyk ir nemažas pajamas gaunantys žmonės. Bet, kaip kapitalistai, jie dar labai jauni. Ir tas natūralus turtėjančių žmonių godumas kartais priverčia juos numoti ranka į pasirinktas ideologines nuostatas ir vertybes, paisyti “arčiau kūno” esančių interesų.
Sakau, kad pralenkėme Europą, todėl, kad mokesčių naštos paskirstymas - labai jautrus, sudėtingas ir kaskart vis iš naujo svarstomas dalykas. Vieni ar kiti kaimynai ES kartais pakalba apie vienodą, neprogresinę darbo pajamų mokesčių sistemą. Kaip apie utopinį, žinoma, dalyką. O mes ją turime. Jau turime ar vis dar turime?
Mes, pavyzdžiui, jau turime teisę plaukioti motorinėmis valtimis kiekviename didesniame ežere - tokios laisvės taip pat nėra niekur Europoje.
Mūsų samdomųjų darbuotojų teisės streikuoti suvaržytos, mažesnės nei ES šalių tarnautojų ir darbininkų teisės (apie tai rašo du britų ekspertai 2003 metų “Pinigų studijų” 2 numeryje). Europa irgi to neturi.
Ir galiausiai mes jau vos trečiąjį išrinktąjį prezidentą spėjom diskvalifikuoti apkaltos būdu, kai Europa, rinkdama gal kokį penkioliktą, nė vieno dar nenušalino tokiu būdu. Neprireikė.
Nevertėtų stebėtis, kad išrinkom nušalintiną žmogų. Jei socialdemokratų Vyriausybė pasielgia kaip stambiojo kapitalo atstovai, jei dėl to, kaip nesyk jau buvo, konservatoriai ir liberalai turi griebtis socialdemokratinių veiksmų ir lozungų, tai sukelia jovalą galvose ir valdžios praktikoje. Pseudosocialdemokratų ir apskritai pseudopolitikų pastangos gali užtikrinti, kad ateityje apkaltą teks rengti kas antram prezidentui.