Jau antrą mėnesį kažkaip net nepadoru nekalbėti apie "Mažeikių naftą". Sandoriai dėl didelio turto traukia ne mažiau nei katastrofos, iškrypimai ar bepročių kūryba. O čia dar kankinys "Jukos", Amsterdamo teismai, virtinė naujų pirkėjų... Todėl "Mažeikių naftos" (MN) tema Lietuvoje - lobis komentatoriams.
Bendrovė iš tiesų dirba labai sėkmingai. Po to, kai 2002 m. antroje pusėje „Jukos“ pirko „Williams“ dalį bendrovėje, ši tuos metus baigė su jau daugiau nei perpus mažesniais nuostoliais (114 mln. Lt, o 2001 m. nuostoliai buvo 271 mln. Lt), o 2003 m. tapo pelninga: 221 mln. Lt pelno. 2004 m. pelnas pasiekė rekordinį 722 mln. Lt dydį.
Žinia, 2004-aisiais prasidėjo aukso amžius visiems „naftininkams“ – šovė aukštyn žaliavos kainos, dar daugiau pakilo, plečiantis pelno maržai, naftos produktų kainos. 2003 m. „Mažeikių nafta“ pardavė savo produkcijos už 5,3 mlrd. Lt, o 2004 m. – už 7,7 mlrd. Lt. Tačiau ne tik kainos kilo aukštyn. Pati MN dirbo intensyviau, neturėdama praktiškai jokių problemų su naftos tiekimu. 2004 m. ji perdirbo 21 proc. daugiau naftos nei ankstesniais metais (8,7 mln. tonų 2004 m. ir 7,2 mln. tonų 2003 m.).
Ir jei MN veikia, tai duoda normalią naudą Lietuvos žmonėms ir valstybei. Pirma, įmonėje dirba 3,5 tūkstančio žmonių, šitaip pelnančių sau pragyvenimą ir mokančių mokesčius. Antra, gerai veikianti įmonė moka biudžetui pelno mokestį; 2004 m. jis sudarė 137 mln. Lt. Galiausiai Vyriausybė, pagaliau sulaukusi pelningos įmonės veiklos, gavo savo dalį kaip akcininkė – 2004 m. trečdalis pelno buvo paskirstyta dividendais ir valstybei teko geras šimtas milijonų litų.
Vadinasi, rusų vadybininkai pasirodė esantys geresni už amerikiečių vadybininkus? Jie geriau išmano ir technologijas, ir finansų tvarkymą, taip?
Ne, ne visai taip. Netgi smarkiai ne taip. Kai MN valdo amerikiečiai, tiekiant naftą ima pasitaikyti „techninio pobūdžio“ nesklandumų (1999-2001 m. naftos tiekimas buvo pertrauktas 9 kartus), bet kai valdo Rusijos kapitalas – naftotiekiai MN kryptimi veikia idealiai. Taip bus ir ateityje.
Nuolat kalbama, kad naftos perdirbimo įmonė yra strateginis objektas – ji užtikrina šalies ūkio aprūpinimą kuru. Tokį teiginį reikia koreguoti – tik veikianti MN įmonė yra strateginis objektas. Naudą duoda ne galvos skausmas, kylantis siekiant užtikrinti jai naftos tiekimą, bet, jai be pertrūkių veikiant, jos tiekiama produkcija ir gaunamos pajamos.
Kartais mėgstama pamosuoti MN reikšmingumo „korta“ – įmonė sumoka šalies biudžetui šeštadalį ar dar daugiau jo pajamų. Tai esminė klaida – įmonė tik surenka ir perduoda biudžetui PVM ir akcizą už naftos produktus. Jei nebūtų MN, būtų tų produktų importuotojai ir tada jie darytų tą patį ir neštų tiek pat į biudžetą. Tuos milijardus litų, kuriuos dabar „sumoka“ MN, faktiškai sumoka šalies įmonės ir gyventojai, pirkdami degalus. Jei nebūtų MN, būtų kiti, kas tuos pinigus biudžetui surinktų.
Mums gerai žinomi Latvijos ir Estijos pavyzdžiai čia iškalbingiausi – neturėdamos naftos perdirbimo gamyklų tos valstybės ne tik išvengia kuriozų su vieno vamzdžio galo pardavimu amerikiečiams, bet net dėl to turi šiek tiek pigesnį benziną ir dyzeliną.
Ir tai suprantama – kad ir kaip vadintųsi monopolininkas: „Mažeikių nafta“ ar kitaip – jis visada ras būdų prasmukti pro R. Stanikūno (turiu galvoje Konkurencijos tarybos pirmininką) budrų žvilgsnį ir išgauti bent kiek „rentos“ iš savo monopolinės padėties, net ir importo grėsmės spaudžiama.
Dar sakoma, kad MN dėka uždirbama didžiulės užsienio valiutos sumos už jos produkcijos eksportą. Tai tiesa, bet taip pat daug užsienio valiutos ir išleidžiama – pirkti už tą valiutą įmonei reikalingą naftą. (Įdomus faktas: tarsi amerikiečių, praradusių bendrovę, paguodai MN 2004 m. eksportavo į JAV beveik pusę savo pagaminto benzino – pagaminusi 2,5 mln. tonų į JAV išvežė 1,1 mln. tonų).
Įsivaizduokime tokią situaciją – Lietuvoje nėra „Mažeikių naftos“. Kas tada? Taip, tada kaip Latvijoje, Estijoj ar bet kuriame kitame liuksemburge. Juk norint turėti tai, dėl ko mums taip brangi MN, pačios MN turėti nebūtina.
Lietuva turi uostą ir naftos produktų terminalus jame, todėl nėra jokių kliūčių naudotis tarptautine rinka ir importuoti naftos produktus. Todėl MN privatizavimas turi būti pirmiausia komercinis, ekonomiškai racionalus sandoris. MN seniai turėjo būti parduota žaliavų tiekėjams, jei jie jos taip nori, o mūsų Vyriausybės darbas čia turi būti tik vienas – melžti mokesčiais pelningai dirbančią įmonę.
Visai kitokia padėtis yra su dujų tiekimu. Štai kur reikėtų politikams ir kitiems Lietuvos geradariams atkreipti dėmesį. Beveik visa dujų gavyba ir visas jų tiekimas dujotiekiais yra mūsų vienintelio tiekėjo Vyriausybės rankose ir jokio privatizavimo šioje šakoje nebus – tai oficialus Rusijos prezidento pareiškimas. Jau spėta parodyti, kad ekonominiai argumentai čia nebus svarbiausi, dominuos geopolitinė strategija – dujotiekis Baltijos jūros dugnu, dėl kurio statybos sutarė Vokietija ir Rusija, kainuos daug brangiau, nei jei būtų tiesiamas Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos teritorijomis.
Priešingai nei naftos produktus, Lietuva neturi jokių galimybių įsivežti dujas iš kitur – nėra nei dujotiekių, nei suskystintų gamtinių dujų terminalų uoste. Lietuva neturi net gamtinių dujų atsargų – nors čia pat Latvijoje nesunkiai galėtų išsinuomoti talpas Inčiukalnio dujų saugykloje. Bet koks dujų tiekimo iš Rusijos pertrūkis Lietuvos ūkiui ir visuomenei būtų tikras cunamis.
Rusija dujų turi labai daug. Jei ji įstengs jų daug parduoti, Rusijos valstybės ateitis bus daug šviesesnė nei dujų eksportui esant menkesniam. Todėl ES interesai ir Rusijos interesai ir turi, ir gali būti suderinti, subalansuoti ir įgyvendinami taip, kad abi pusės gautų maksimalią naudą dėl garantuoto ilgamečio dujų tiekimo ir normalių kainų.
Tokio susitarimo pasiekimas ir yra tikrasis politikų darbas. Lietuvos politikai čia (o ne čiauškėjimu MN privatizavimo klausimu) turėtų deramai paveikti ES bendrų pozicijų dujų tiekimo visai ES formavimą ir įgyvendinimą. Jei Vokietija ir Rusija tarsis dėl dujų tiekimo be ES ir mūsų, jei ES ir Rusija susitars dėl elektros tinklų sujungimo vėlgi be mūsų (sprendimą dėl tokio sujungimo Rusija įsipareigojo padaryti iki 2007 metų), tai tikrai turėsime moralinę teisę perkvalifikuoti mūsų politikus į mūrininkų padėjėjus arba lapų grėbstytojus.
Nafta, dujos, net ir elektra vis labiau yra regioniniai ir globaliniai dalykai. Todėl vienintelė reali Lietuvos strategija energetikoje turi remtis iniciatyviu dalyvavimu sprendžiant šiuos klausimus Europos ir pirmiausia ES mastu.
Net jei Europos ir pasaulio didieji bandytų apsieiti be mūsų. Tokią užduotį užtat ir vadiname problema.
