Du nepilnamečiai šiauliečiai vien dėl pramogos ir dešimties litų užmušė invalidą benamį.
Ši kraupi ir beprasmiška istorija prasidėjo paskutinėmis 2009-ųjų vasario dienomis. Šiauliuose, Vilniaus gatvėje, netoli centrinės miesto turgavietės, stūksojo negyvenamas, griūvantis nuosavas namelis. Vasario 28-ąją į jį pernakvoti įlindo benamis – ir pašiurpo pamatęs apšepusio vyro lavoną. Apranga bei sužalojimų pobūdis rodė, jog tai ką tik, vasario 27 ar 28 dieną, smurtine mirtimi miręs benamis. Ant velionio drabužių rasta žudikų paliktų mikrodalelių.
Pradėję žmogžudystės tyrimą kriminalistai nustatė, jog užmuštasis – 57 metų šiaulietis Valerijus Gorbunovas, kuris neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Miesto valkatų apklausa davė nedaug naudos – benamiai papasakojo, kad šis Valerka vadintas vyras sirgo alkoholizmu, buvo seniai praradęs darbą, šeimą ir būstą. Jis jau daug metų vertėsi šiukšlių konteineriuose rinkdamas butelius ir metalo laužą. Tačiau priešų neturėjo, niekas V. Gorbunovui negrasino ir jo nepersekiojo.
Alus ir kraujas
Tuomet kriminalistai ėmė rinkti žinias apie aplinkiniuose namuose gyvenančius arba į juos užsukančius jaunuolius.
Policija neatskleidžia net pusantrų metų vykdytos sudėtingos operatyvinės kombinacijos, bet tyrėjai surado netoli žmogžudystės vietos gyvenantį Igorį. Jis papasakojo, jog 2009 metų vasario 27-ąją, penktadieno vakarą, pas jį užsuko jo draugai Edvinas Lukauskis bei Sataras Satarovas. Tuo metu jiedu buvo dar nepilnamečiai. Abu normalūs vaikinai, neteisti. Svečiai atsinešė alaus, tad trijulė susėdo jo išgerti.
Ramiai besišnekučiuojant prie stalelio, Igoris pastebėjo, kad ant vieno iš vaikino batų – raudoni taškai. Nepastebėti išdžiūvusio kraujo lašų ant baltų sportbačių buvo neįmanoma, todėl Igoris apie tai paklausė savo svečių. Šiedu nesutrikę pasakė, kad dalyvavę muštynėse, bet nesakė nei kur, nei su kuo pliekęsi.
Supyko už melą
2010-ųjų spalį E. Lukauskis su S. Satarovu buvo sulaikyti ir paprašyti papasakoti, ką veikė nelemtąjį 2009-ųjų vasario 27-osios vakarą.
Priremti įrodymais abu vaikinai prisipažino tądien traukę nusipirkti svaigalų, kad pas Igorį galėtų atsipalaiduoti. Netoli turgavietės pamatė nepažįstamą pagyvenusį valkatą – V. Gorbunovą, lendantį į apleistą Vilniaus gatvės 234-ąjį namą. Susižvalgę draugai jį pasekė ir jau kambaryje Valerijaus pareikalavo... atiduoti pinigus.
Benamis pasakė nieko neturįs, bet kažkuriam vaikinų plekštelėjus per kelnių kišenę, joje suskambėjo monetos. Apkaltinę benamį melavimu bei nevalyvumu, E. Lukauskis su S. Satarovu ėmė jį mušti, spardyti, galiausiai – daužyti lentgaliu. Valerijui jau seniai dėl nušalimo buvo amputuoti kojų pirštai, jis turėjo vos trečdalį darbingumo, todėl negalėjo jauniems, jėgų pritvinkusiems smurtautojams priešintis. Ir nesipriešino. Po kiekvienos serijos smūgių V. Gorbunovas savo budelių tik vis klausė, ar dabar jiems smagiau, bet tuo tik dar labiau siutino smurtininkus.
Paliko vieną numirti
Kai sumuštasis jau gulėjo be sąmonės, E. Lukauskis su S. Satarovu iškraustė jo kišenes – smulkiais pinigais terado vos 10 litų. Palikę žmogų suknežinta kaukole numirti, jiedu prekybos centre nusipirko svaigalų, o paskui pas Igorį be jokių sąžinės priekaištų ramiai išgėrė.
Tardomi ir vėliau teisme žudikai neneigė sumušę ir apiplėšę benamį, tačiau kaltę dėl žmogžudystės vertė vienas kitam ir po jųdviejų į namą galėjusiems įlįsti žudikams. Įtariamieji buvo tikrinti melo detektoriumi, bet šis nepadėjo atskleisti, kuris kiek žmogų mušė.
Tad teismas abu teisiamuosius pripažino kaltais dėl tyčinės žmogžudystės ir abiem paskyrė po 8 metus laisvės atėmimo. Jiedu buvo jau susitaikę, kad bus suimti teismo salėje, todėl turėjo pasiruošę po rankinę. Abu vaikinus į pataisos namus išlydėjo ašarojančios jųdviejų merginos.
Apleistą namą, kuriame įvyko beprasmiškas ir kraupus nusikaltimas, savininkas suskubo nugriauti.
S. STASAITIS
