Jei tektų greitai pasakyti porą žymiausių portugalų asmenybių, galima spėti, kad dauguma prisimintų Ferdinandą Magellaną ar Vasco da Gamą. O nors vieną šiuolaikinį portugalų kompozitorių? Gal irgi Vasko da Gamą – bent jau pavardė muzikaliai „teisinga“.
Aišku, tai anekdotas, bet galima į visa tai pažiūrėti ir rimčiau. Naujoji portugalų muzika ir portugalų kompozitoriai iki šiol beveik nežinomi Lietuvoje. Taigi atrasti didžiųjų pasaulio keliautojų ir atradėjų naująją elektroakustinę muziką – būtent tai siūlo „Jaunos muzikos“ organizatoriai priešpaskutinį festivalio vakarą (balandžio 21 d., penktadienį, 19 val. ŠMC).
Į festivalio programą šis koncertas įtrauktas kaip tarptautinio projekto CIRCUITS dalis. Projektą inicijavo Portugalijos naujosios muzikos informacijos centras „Miso Music Portugal“ ir portugalų kompozitorius Miguelis Azguime, kurio operą girdėsime baigiamajame festivalio koncerte (šis kompozitorius buvo ir vienas minėtojo informacijos centro įkūrėjų 2003 m.). Beje, Vilnius yra antroji „stotelė“ po Paryžiaus, kur balandžio pradžioje šis projektas buvo pirmąkart pristatytas festivalyje „L’itinéraire il de nuit“.
Specialiai CIRCUITS koncertams buvo parinktos trys elektroakustinės kompozicijos styginių kvartetui, sukurtos per pastaruosius 16 metų. Pati naujausia iš jų – Jo?o Pedro Oliveiros (g. 1959) „Labirinto“ (2002), kuriame aiškiai atsispindi ir architektūrinė kompozitoriaus patirtis (Oliveira greta kompozicijos ir vargonų, dar studijavo ir architektūrą). Tarytum labirintas sukomponuotame kūrinyje pati muzika dažnai primena tas vietas ar muzikinius momentus, kurie buvo girdėti jau anksčiau. Tačiau nesuvokiamos labirinto erdvės klaidina ir sukelia abejones, ar tų vietų prisiminimas nėra tik miražas, iliuzija.
Emmanuelis Nunesas (g. 1941) – bene žinomiausias iš dabartinių portugalų kompozitorių ir vienas geidžiamiausių Nacionalinės Paryžiaus konservatorijos kompozicijos profesorių, taip pat skaitantis paskaitas IRCAM seminaruose, Darmštato vasaros kursuose ir Harvardo universitete. Festivalyje skambės viena iš ciklo „La Création“ („Sukūrimas“) kompozicijų – „Chessed III“ (1990–1991) sustiprintam styginių kvartetui. Jos pagrindas – tradicinio žydų teksto „Zoharo“ epizodas, kuriame pasakojama apie rabino mirtį, o kartu ir skaičiaus 4 simbolika. Pavadinimui parinktas žodis chessed, reiškiantis meilę ir gailestingumą, pagal žydų tradiciją Gyvenimo medyje (sefirų medyje) atitinka skaičių 4. Nunesas sukūrė iš viso 4 kompozicijas, pavadintas „Chessed“ ir visos jos skirtos arba 4 instrumentų grupėms, arba styginių kvartetui (su arba be orkestro).
Trečiasis portugališkas atradimas – António Pinho Vargaso (g. 1951) kūrinys „Monodia – quasi un requiem“ (1993). Kompozitorius, jaunystėje buvęs aktyvus džiazo muzikantas, taip pat žinomas kaip kino ir teatro muzikos kūrėjas, „Orchestrutopica“ orkestro įkūrėjas, apie šį kūrinį išraiškingai pareiškė: „Parašiau trumpą riksmo teoriją, bet, deja, pamečiau tuos popierius“. Tai skaidrios struktūros ir nuoširdžios lyrikos kūrinys, kupinas „intensyvaus“ intymumo, kur visi maži judesiai atrodo dideli. Nors muzika ir susijusi su riksmu, jis – kaip ir žymiajame Edvardo Muncho paveiksle – toks, kurio neįmanoma išgirsti… „grožis yra bauginantis“. 1995 m. šį styginių kvartetą išleido „EMI Classics“, vėliau jis buvo įtrauktas į kompaktinę plokštelę „Portugalų kamerinė muzika“ („Etcetera Records“), atliekamas „Arditti“ kvarteto.
Šalia vyriškos portugalų kompanijos, antroje koncerto dalyje skambės ir dviejų jaunų lietuvių kompozitorių kūrinių premjeros: Žibuoklės Martinaitytės „Laiko ir erdvės iliuzijos“ bei Egidijos Medekšaitės „Pančami“ styginių kvartetui su fonograma. Iliuzijos analizė (o gal ir demaskavimas?) – tapo abiejų šių kūrinių moto. Anot Žibuoklės Martinaitytės, „laikas ir erdvė – tik mūsų pačių susikurtos ir įteisintos iliuzijos“, tad jos kūrinyje „įgarsinama“ viena iš naujai atrastų spiralinių galaktikų – garsinę išraišką įgavusi galaktikos nuotrauka tampa vienu pagrindinių kūrinio elementų. Tuo tarpu Egidijos Medekašaitės „Pančami“ įkvėpė viena iš klasikinių indų ragų dermių, pagal kurią kūrinys ir pavadintas. Tačiau griežtos struktūros dermę transformavusi iki klausa nebeatpažįstamo pavidalo, kompozitorė sukuria regimybę, kuri yra kaip „laukimas kažko, ko negali apčiuopti, kaip realybė, kurią kaskart bandom paversti iliuzija“.
Paskutinis šiame „Jaunos muzikos“ koncerte bus atliktas styginių kvartetas, kurio autoriaus Steve’o Reicho jau seniai nebereikia atradinėti. Jo „Triple Quartet“ („Trigubas kvartetas“, 1998), neįprastai disonansiško skambesio, buvo užsakytas ir dedikuotas žymiajam „Kronos“ kvartetui. Jis gali būti atliekamas ne tik su fonograma (šį variantą ir girdėsime), bet ir trijų styginių kvartetų (12 atlikėjų) ar net visos orkestro styginių grupės (36 atlikėjai).
Visas minėtas kompozicijas atliks „The Smith Quartet“ iš Didžiosios Britanijos, jau beveik du dešimtmečius vertinamas kaip vienas ryškiausių šiuolaikinės muzikos kolektyvų. Sėkmingai įrašę ir išleidę kai kurių iš įdomiausių dabar kuriančių kompozitorių darbus (tarp jų – Django Bateso „Good Evening, here is the news“, Grahamo Fitkino „Slow“, Steve’o Martlando „Patrol“ ir bestseleriu tapusį Karlo Jenkinso albumą „Diamond Music“), „The Smith Quartet“ išgarsėjo kaip itin dinamiškų ir originalių interpretacijų kūrėjai. Kvartetas daugelį metų bendradarbiauja su „SoundIntermedia“ garso dizaineriais, padedančiais jiems rengti koncertus su elektroniniu pastiprinimu ir gyvąja elektronika, taip pat netradicinėse vietose ir salėse. Jie yra surengę koncertą Kelne, kur atliko Steve’o Reicho „Different Trains“ („Skirtingus traukinius“), pakabinti virš Kelno centrinės geležinkelio stoties bėgių.
