Vestuvės – svarbus dalykas, visos tautos jas traktuoja rimtai. Tačiau kai kur esama tuoktuvių papročių, kurie ne tik džiugina, bet ir stebina arba net šiurpina. Kviečiame į vestuvinę kelionę aplink pasaulį!
Jurgita Čepulytė, Jurga Motiejūtė
Keista vestuvių tradicija Kinijoje – verkimo ritualas
Per visą istoriją įvairios kultūros bei tautos turėjo savitų reikalavimų moterims. Sičuano sritis Kinijoje pasižymi tradicija verkti prieš santuoką – tai privaloma, nesvarbu ar nuotaka nori vestuvių, ar ne. Manoma, kad šiam ritualui pradžią davė kruvinoji Japonijos Nesutaikomų valstijų era (475–221 p. Kr.), kuomet Zao valstybės princesė buvo ištekinta už Jan valstijos vadovo ir persikėlė ten gyventi. Kai princesė išvyko, jos mama verkė ir ant kelių maldavo, kad dukra sugrįžtų namo kaip įmanoma greičiau.Tai buvo pirmoji apverkta santuoka.
Šiandien ši tradicija nėra tokia populiari, kaip anksčiau, bet tarp Tujos regiono žmonių iš Sičuano provincijos prieš tuokiantis tai daryti priimtina. Nuotaka mėnesį prieš vestuves turi kiekvieną naktį specialioje patalpoje apytiksliai vieną valandą verkti. Jeigu nenori ar negali, ji gali tapti pajuokų objektu. Po 10 dienų prie jaunosios prisijungia motina, o dar po 10 dienų – senelė. Praėjus kelioms dienoms drauge pradeda verkti nuotakos seserys ir tetos. Tuomet verkimas tampa ne paprastu ašarų liejimu, o rauda. Moterys dainuoja vadinamąją Verkimo santuokos dainą. Tikima, kad išsiraudojus prieš santuoką, sukuriama laiminga ir darni šeima.
Škotija: išbandymas purvu
Tai sena tradicija, daugelyje vietų ji jau išnykusi, tačiau kai kuriose Škotijos vietovėse tebegyvuoja. Likus kelioms dienoms iki vestuvių nuotaka nuo galvos iki kojų apipilama purvu! Ir ne šiaip kokiu gydomuoju, o, pavyzdžiui, kiaušinių, padažo, sviesto, makaronų, morkų, surūgusio pieno ir kitų nemalonių dalykų mišiniu! Tuo šis ceremonija nesibaigia – purvina nuotaka išvaroma į miestą, kad visi pamatytų įvykdytą ritualą. Tikrai žiauru, ar ne?
Kam viso to reikia? Ogi škotai tikėdavo, kad po tokios purvo vonios ir „pasivaikščiojimo“ visi vedybinio gyvenimo nesklandumai atrodys tikri niekai.
Japonija: labai daug drabužių
Seniau kitą dieną po vestuvių nuotaka išsipešdavo antakius ir nusidažydavo juodai dantis – esą ji niekam, išskyrus vyrą, patikti jau nebenori. Nelabai estetiškas paprotys, todėl pamažu jis iš japonų vestuvių ceremonijų pasitraukė.
Šiandien būsimasis jaunikis turi nupirkti savo išrinktajai vestuvinius drabužius. Jei šie brangūs, o taip dažniausiai ir būna, vyrukas privalo jiems sutaupyti. Vestuvinis nuotakos apdaras – du kimono, apatinis ir aukso spalvos viršutinis. Tai dar ne viskas: būtinai reikia peruko, vestuvinio skėčio su sidabrinėmis gervėmis, puošnių siuvinėtų batelių.
Vestuvės Japonijoje brangios. Gražus tortas – privalomas, per puotą jaunieji kelis kartus persirengia: keičia ne tik apdarų spalvas, bet ir stilių. Pirma – japoniški kimono, paskui – europietiški rūbai, galiausiai vakariniai puošnūs apdarai. Tikriausiai dėl didelių išlaidų Japonijoje jauniesiems įprasta dovanoti pinigus.
Didžioji Britanija – seni, nauji ir skolinti daiktai
Vestuvių išvakarėse nuotaka ir jaunikis negali pamatyti vienas kito – tai išbandymas ne tik jauniesiems, kurie privalo ką nors aptarti paskutinę minutę, bet ir jų draugams, turintiems porą saugoti. Kita smagi tradicija, įtraukianti kitus, – laimę nešantys daiktai, kuriuos būtina turėti nuotakai – kažką seno, kažką naujo, kažką skolinto ir kažką mėlyno (angl. something old, something new, something borrowed, something blue). Jie simbolizuoja tęstinumą, optimizmą, laimę, tyrumą, meilę ir ištikimybę.
Ypatingu religingumu nepasižymintys britai didžiąją dieną paprastai renkasi civilinę santuoką. Svečių atžvilgiu tai padeda išvengti religinių klausimų aptarimo ir aiškinimosi, kam kas (ne)priimtina. Tačiau svarbu pabrėžti, kad civilinės santuokos Didžiojoje Britanijoje yra kur kas ilgesnės ir spalvingesnės nei Lietuvoje. Tai ne tik pareigūno kalba ir trumpa jaunųjų priesaika, bet ceremonija, kurią formuoja pati pora. Viena gražiausių idėjų – abiejų jaunųjų ir atskirai jaunosios parinkti skaitiniai apie gyvenimą ir meilę, kuriuos deklamuoja nuotakos draugė ir pamergė.
Balis: svarbiausia – dantys
Balio saloje vestuves reikia švęsti su nudildytomis iltimis ir kapliais. Šis ritualas rodo naujo gyvenimo pradžią ir yra labai svarbus tiek vyrams, tiek moterims. Balio gyventojai laikosi iš senovės laikų atėjusios nuomonės, kad žmogaus iltys – giminingos gyvūnų iltims, todėl jas būtina nudildyti, kad nebeatsibustų žvėriški instinktai ir asmuo taptų išmintingesnis. Dildomi 6 dantys, kurie atitinka 6 nuodėmes – pyktį, gobšumą, pavydą, rajumą, kvailumą ir geidulingumą.
Jei atsitinka taip, kad žmogus miršta su nenudildytais dantimis, ritualas atliekamas prieš kremavimą. Kitaip dievai gali supainioti mirusįjį su gyvūnu!
Indija: ištekėti už... šuns arba medžio!
Kai kuriuose Indijos regionuose manoma: jei mergaitė gimė su pieniniu dantimi viršutinėje dantenoje, šią suvalgys tigras arba nutiks dar baisesnė nelaimė, nes piktosios dvasios nusiteikusios prieš ją. Todėl naujagimė privalo ištekėti už šuns. Originali logika, tiesa? Laimei, atlikti vedybinių įsipareigojimų nereikia nei šuniui, nei merginai. Šių apeigų tikslas – viso labo atbaidyti piktąsias dvasias, kad po tam tikro laiko mergina galėtų ramiai ištekėti už vyro.
Jeigu merginai pasisekė – ištekėti už šuns jai nereikės, bet aplinkybės gali susiklostyti taip, kad vargšelei teks susituokti su medžiu. Indijos astrologai visas moteris, gimusias 1, 4, 7, 8 arba 12 kiekvieno mėnesio dienomis, laiko „mangalikais“.
Jie tiki, kad šių nuotakų vyrai būtinai mirs. Norėdama to išvengti, moteris turi ištekėti už medžio (ji net gali rinktis bananą arba didžiulį fikusą). Po vestuvių „sutuoktinis“ sunaikinamas, o jaunoji moteris pagaliau gali ištekėti už žmogaus.
Airija: šiūruojanti sužadėtinė
Labai neįprasta tradicija kažkada egzistavo Airijoje, nors kai kuriuose kaimuose jos laikomasi iki šiol. Vestuvinių šokių metu nuotaka negalėjo pakelti kojų nuo grindų, kad jos nepagrobtų... fėjos. Kaip žinoma, šios mielos būtybės dievina grožį, o gražiausias dalykas vestuvėse, be abejo, yra sužadėtinė.
Mauritanija: apvalutės nuotakos
Dauguma nuotakų stengiasi sulieknėti prieš vestuves, bet žemėje yra vietų, kur laikomasi visiškai priešingų grožio standartų. Pavyzdžiui, Mauritanijoje lieknumas – nenormalus, todėl mergaitės nuo 5–9 metų pradeda valgyti daugiau.
Tėvai atiduoda jas į specialias įstaigas, kur prižiūrėtojos per jėgą maitina auklėtines ir verčia jas valgyti ypač daug maisto – pavyzdžiui, per dieną vaikas turi suvartoti apie 2 kg sorų košės ir išgerti apie 20 litrų kupranugarių pieno.
Mauritanijoje ši tradicija buvo beveik išnykusi, bet po 2008 metų karinio perversmo vėl pradėjo atgimti. Panašios tradicijos egzistuoja Nigerijoje, Malyje ir Kamerūne.
Tidongo gentis – 72 valandos pragaro
Tradiciškai vestuvės – laimingiausia diena įsimylėjėlių gyvenime, po kurios būna ne ką mažiau smagus medaus mėnuo. Tačiau Tidongo genties jaunavedžiams vestuvių diena tikra pragariško išbandymo pradžia. Nuo santuokos sudarymo momento jie 72 valandas negali nueiti į... tualetą. Visą tą laiką jaunuosius atkakliai stebi giminaičiai, kurie stengiasi duoti jiems kuo mažiau valgyti ir gerti.
Manoma, kad jeigu jaunavedžiai sėkmingai įveikė šį išbandymą, jų laukia ilgas ir laimingas gyvenimas.
Priešingu atveju santuoka bus nelaiminga, ištiks bėdos, mirs vaikai.
Čečėnija: tyli kaip žemė, romi kaip avinėlis
Kuklumas ir santūrumas – labai vertingos žmonos savybės, tai puikiai suprantama Čečėnijoje. Todėl švenčiant vestuves nuotaka pastatoma į kampą, toliau nuo svečių. Ji visą dieną negali atsisėsti, bendrauti su vyro giminaičiais tol, kol šie patys jos nepakvies.
Nuotakos santūrumas patikrinamas taip: visi giminaičiai paeiliui jos prašo atnešti stiklinę vandens, o kai atneša, bando prakalbinti pačiais įvairiaisiais būdais – giria jaunosios charakterį arba aptarinėja jaunikį. Jeigu mergina nesusilaikys ir kam nors atsakys, ji bus laikoma nesusivaldančia. Vienintelis dalykas, kurį leidžiama pasakyti: „Gerkite į sveikatą.“
Dar vienas keistas čečėniškos santuokos ypatumas – po vestuvių jaunamartė negali kreiptis į vyro giminaičius vardu. Nuotaka privalo juos vadinti „geraisiais“, „brangiaisiais“ ir t. t.
Uzbekija: pirmoji naktis – ne vyrui
Daugelyje šalių po vestuvių jaunųjų laukia pirmoji naktis, bet Uzbekijoje įregistravus santuoką jaunavedžiams tenka tik antroji. Vestuvių naktį su nuotaka miega jos artimiausios giminaitės – mama, močiutė ir teta.
Libija: kulno išbandymas
Libijoje vestuvės švenčiamos daugiau nei savaitę. Neįprastas ritualas atliekamas šeštąją vestuvių dieną, kuomet jaunikis dovanoja nuotakai didelį krepšį su dovanomis (dažniausiai įvairius kvepalus). Jaunoji turi ne tik peržiūrėti visas dovanas, bet ir išbandyti kai kurias iš jų: vienas merginos giminaičių turi įtrinti kvepalus į jos kulną. Vietiniai tiki, kad dėl šio ritualo jaunamartė galės visą gyvenimą laikyti vyrą „po kulniuku“.
Kenija – liūto kailis jaunųjų lovoje
Jaunikis būsimai žmonai privalo padovanoti karvių bandą ir liūto kailį, kurį pats turi būti sumedžiojęs. Liūto kailis tiesiamas į jaunųjų lovą – tikima, kad taip pradėtas vaikas bus drąsus ir stiprus.
Java: žiurkių uodegų rinkimas
Kaip žinoma, nieko nebūna už dyką, todėl už vestuves taip pat reikia mokėti. Lygiai taip pat – ir šioje saloje. Už linksmybę vietiniai jaunavedžiai atiduoda 25 žiurkių uodegėles. Jeigu šeiminis gyvenimas nenusiseks, už skyrybas teks sumokėti jau 50 uodegų.
