Loreta Ripskytė
Žvelgaičių kaimo (Joniškio rajonas) jaunasis ūkininkas Tadas Šimaitis niekada nekeistų kaimo į miestą. Kartą jau išbandė šį malonumą, dirbdamas apsaugininku Šiauliuose, ir vis tiek savaitgaliais grįždavo pas tėvus, arčiau gamtos. Šiuo metu jis dirba 63 hektarus žemės, o neseniai ėmė auginti avis.
Avinas trenkia iš pasalų
25-erių metų jaunojo ūkininko tvarto aptvaruose bėgioja ir nuo nepažįstamų žmonių bei fotoaparato blyksčių slapstosi 13 avių. Net didysis avinas traukiasi į šoną, bet šeimininkui pabėrus į lovelį miltų, įsidrąsina jis ir visa banda.
Avinas, pasak ūkininko, atrodo gero, mielo būdo, jo vilną lengviausia nukirpti, nes nespurda ir nesiblaško, kaip kai kurios kitos avys. Tačiau jis mėgsta parodyti jėgą, ir svarbiausia – pačiu netikėčiausiu metu.
Avino ragų kietumą jau pajautė beveik visa šeima: mama, tėvas, sūnus.
„Pašėriau gyvulius ir ėjau lauk, kai pajutau smarkų smūgį, net akyse sužaibavo. Atsigręžiau – avinas dar kartą į mane taikosi. Spėjau lekiantį pačiupti už „karčių“. Nurimo,“ – vaizdžiai pasakoja jaunojo ūkininko tėvas Stanislovas Šimaitis.
Žmogus ne vieną dieną vaikščiojo pajuodusia šlaunimi, toks stiprus buvo sumušimas.
Vietoje buliaus – trys avys
Tadas Šimaitis pasakoja pirmąsias dvi Romanovo veislės avytes ir aviną iš Rietavo parsigabenęs prieš maždaug trejus metus. Tai – gana smulkaus sudėjimo gyvūnai, bet puikiai veisiasi. Viena ėriavedė vis atsiveda po tris ėriukus.
Jaunas vyras buvo ką tik grįžęs iš užsienio, kur trumpai padirbėjo, ir svarstė, kur geriausia išleisti pinigus.
Dar besimokydamas Joniškio žemės ūkio mokyklos žemės ūkio verslo specialybės Tadas labai domėjosi galvijais. Nuolat papildomai visko apie juos klausinėdavo mokytojos Birutės Juknienės.
Tačiau už tokią sumą, kurią turėjo, galėjo nusipirkti tik vieną bulių. Ar verta? Gal geriau kelias avis? Kaip tarė, taip ir padarė.
Į jo ūkį iš karto atkeliavo dvi avys ir avinas. Jaunasis ūkininkas prisipažįsta, kad šėrimu labiausiai rūpinasi tėvai – Egidija ir Stanislovas, o štai jau gyvulių gydymas, vilnos kirpimas – jo ir žmonos Ingridos privilegija.
Kirpti vilną išmoko mokykloje
„Teko atlikti praktiką mokyklos fermose. Kartą mokytojos paklausiau, kodėl avys nekerpamos. Ji atsakė: nėra kam kirpti, niekas nemoka. Sakau, aš pabandysiu,“ – prisimena Tadas.
Gavęs elektrines žirkles jaunuolis su grupės draugais ėmėsi darbo. Pagal pedagogės patarimus surišo gyvulio kojas, paguldė ant stalo. Vienas laikė, kitas dirbo.
Nuosavų avių vilną pirmiausia teko įveikti paprastomis žirklėmis, nes elektrinių dar neturėjo. Tad prie vieno gyvulio dviese su žmona pirmą kartą plušėjo valandą, antrą kartą – jau 45 minutes. Vėliau Kaune nusipirko elektrines žirkles ir beužtrunka 15 minučių.
Kol kas banda nedidelė, tad vilnos nėra daug. Ją Tadas atiduoda močiutei, kuri turguje į siūlus išsimaino, mezga vilnones kojines, pirštines.
Nuskabė net obelis
Avys, pasak šeimininko, pirmiausia pravertė kaip žoliapjovė. Jos puikiai „nušienauja“ visus žolynus ir krūmus. Storakailės nuskabė net kaukazinių slyvaičių gyvatvorę ir sodo obelis.
„Gražu būdavo žiūrėti, kaip viena avis atsistoja po obelimi, antra ant jos priekinėmis kojomis pasiremia, ir skabo, kiek pasiekia – obuolius, lapus, šakeles. Paskui apsikeičia vietomis: pavalgiusioji stoja pirmosios vietoje, o toji tada gardžiuojasi žalumynais,“ – pasakoja ūkininkas.
Daugėjant avių reikės naujo tvarto, dabar jos telpa aptvaruose, įrengtuose pertvarkytoje tėvų daržinėje. Ūkininkas norėtų įsigyti tvartelius, kuriais nebesinaudoja kaimo daugiabučių namų gyventojai, tačiau jie arba neparduoda, nors tik sienos belikusios, arba pačių savininkų kaime seniai nėra, išvykę į kitus miestus, užsienį.
Šalčiai derlių gerokai sumažins
Be avių Tadas užsiima augalininkyste, valdo apie 63 hektarus žemės: sėja javus, rapsus, turi ganyklą, kurią ketina plėsti. Galvoja auginti ir pupas.
Vyras svarsto, kad užėję šalčiai gerokai sumažins arba net visai sunaikins derlių. Joniškio rajone sniego beveik nėra, pro ploną jos maršką kyšo sužaliavę rapsai, žiemkenčiai.
„Dabar jie labai gražūs, apledėję, sustingę. Bet kai šaltis atlėgs, susmegs, gali nieko nelikti,“ – sako ūkininkas.
Prieš porą metų Tado Šimaičio laukuose rapsų derlius žuvo 100 procentų. Viską teko iš naujo sėti.
Jaunasis ūkininkas sako, kad žemdirbiai apkrauti sunkiai paaiškinamais mokesčiais. Štai, jam ir tėvui reikėjo pakloti 700 litų selekcinio mokesčio. Jis nesupranta, kodėl turi mokėti už šiukšles dvigubai: ir kaip fizinis asmuo, ir kaip ūkininkas. Nors į konteinerį iš ūkio praktiškai jokių atliekų negali dėti. Nei tepaluotų skardinių, nei tepalų filtrų, nei trąšų maišų.
Tačiau Žvelgaičių kaimo gyventojas į ateitį žvelgia optimistiškai, nors prisipažįsta turįs kreditų, kuriuos dar reikės grąžinti. Pirko naują kombainą, traktorių. Neseniai įsigijo namą Žagarėje, kurį remontuoja. Jauna šeima, auginanti pusės metukų dukrytę Aliciją, ketina tvirtai įleisti šaknis šioje žemėje.
„Mieste gyventi – savižudybė. Nuolatinis triukšmas, asfaltas, – sako jaunasis ūkininkas. – Teko Šiauliuose padirbėti apsaugininku. Darbas patiko, bet savaitgaliais vis tiek lėkdavau namo pas tėvus. Kaime – kiemas, gamta, laisvė. Čia, būdamas ūkininkas, esu pats sau šeimininkas.“
Kosmetologiją baigusi žmona Ingrida taip pat ūkio darbų nepeikia. Sako, visai smagu su traktoriumi į laukus nudardėti ir derlių parvežti.
