Kelmės rajone, Gaštynų kaime, gyvenantis 24 metų Šarūnas Valiuška sėkmingai plėtoja kapaviečių tvarkymo ir ritualinių paslaugų verslą ir kuria darbo vietas. Šarūnas neturi aukštosios mokyklos diplomo: jo nuomone, išsilavinę žmonės — per daug atsargūs, viską skrupulingai apskaičiuoja ir nesiryžta, o jis nebijo rizikuoti.
Dirba nuo šešiolikos metų
Kelmės profesinio rengimo centre Šarūnas Valiuška mokėsi restauratoriaus specialybės. Pasimokęs trejus metus, nusprendė dirbti. Vidurinę baigė vakarais Suaugusiųjų mokymo centre.
Įsidarbino statybose pagalbiniu darbininku. Įgijo darbdavių pasitikėjimą — tapo apdailininku. Pats ėmėsi remontuoti butus. „Tada gyvenau Kaune. Kauniečiai už darbą neblogai mokėdavo, — pasakoja Šarūnas. — Be to, patiko, kad galiu pats projektuoti, įdėti savo kūrybos.“
Šarūnas nuo vaikystės nesikratė bet kokio darbo. Per vasaros atostogas išvažiuodavo į Kauną dirbti daržovių ir vaisių bazėje. Rinkdavo metalo laužą.
Prekių išvežiotojas
Apdailininko verslo teko atsisakyti, kai pašaukė į kariuomenę. Atitarnavęs grįžo į Kelmę. Darbo biržos klientu pabuvo vos trejetą savaičių. „Pamaniau, jog man, turinčiam sveikas kojas, rankas ir sveiką galvą gėda būti Darbo biržos klientu. Ėmiau pats ieškoti darbo.“
Iš pradžių dirbo apsaugininku, paskui prekių išvežiotoju. Čia pajuto, koks reikalingas jo darbas. Nusprendė pats įregistruoti įmonę ir verstis savarankiškai. Nusipirko mikroautobusą. Siūlė savo paslaugas žmonėms, perkantiems baldus ir buitinę techniką.
„Šitas verslas niekuomet nebūtų žlugęs. Ir dabar galiu rekomenduoti jo imtis jauniems, stipriems žmonėms, — sako Šarūnas. — Pajamos — ne aukso kalnai. Bet darbo niekuomet nepritrūks. Kartais per dieną tekdavo aptarnauti po keturiolika klientų. Atvežti ir sunešti jiems baldus į trečią arba penktą aukštą. Nelengva. Bet, atmetus visas išlaidas, atlikdavo po porą šimtų litų per dieną.“
Svainis atvedė į kapinių verslą
Šarūno svainis dirbo nedidelėje įmonėlėje, kuri prižiūri kapus, daro tvoreles, paminklus. Vis pasakodavo apie savo darbą ir ragino imtis šių paslaugų.
Vaikinas nusprendė pabandyti. „Verslo pradžiai neturėjau nieko, jokios įrangos — tik karučius ir keletą kastuvų. Betoną tvorelės pamatams maišydavome rankomis. Cemento ir kitų medžiagų duodavo skolon prekybos įmonė. Mėnesio pabaigoje atsiskaitydavau.“
Vaikinas pardavė mikroautobusą, nusipirko betono maišyklę, generatorių ir kitos reikalingos įrangos. Pasiskolino tėvo automobilį.
Pradžia buvo nelengva. Mėnesio pabaigoje sukaupi daugiau pinigų, sumoki skolą už medžiagas, nuperki vieną kitą verslui reikalingą dalyką — ir ne kas lieka.
Rudeniop tris mėnesius neturėjo užsakymų.
Verslui lėšų užsidirbo kariuomenėje
Supratęs, kad jo verslas — sezoninis, Šarūnas dalyvavo atrankoje ir išėjo tarnauti profesionaliu kariu. Atlyginimas ten nemažas. Tačiau pusmetį atitarnavęs grįžo tęsti verslą. Investavo ką kariuomenėje uždirbo. Pasamdė keletą darbininkų.
Išsilaisvinęs nuo rutininio darbo Šarūnas pradėjo labiau domėtis savo verslo galimybėmis. Ėmė pažinti akmenį. Surado, kas pigiau išpjautų bortelius, padarytų kapo puošybai reikalingų detalių. Per dieną pasimalęs po Lietuvą parsiveždavo naujų idėjų.
Dabar jaunas verslininkas sukūrė keturias darbo vietas. Kelmės centre išsinuomojo patalpas kontorai. „Klientui neužtenka vien mobiliojo telefono numerio, jam reikia garantijų, — savo apsisprendimą aiškina Šarūnas. — Jis turi žinoti įmonės adresą. Taip jausis saugesnis, nes žinos, kur kreiptis, jeigu darbas bus atliktas nekokybiškai.“
Verslą plečia ritualinėmis paslaugomis
Be to, verslininkas pradėjo prekiauti karstais, šermenų drabužiais, kitokiais reikmenimis.
Vaikinas sako pajutęs konkurenciją — kovą už būvį. Šarvojimo sales turintys smulkieji verslininkai nepriima žmogaus šarvoti, jeigu karstą ir drabužius jo artimieji pirko ne jų krautuvėlėse.
Šarūnas taip pat turi įrengti šarvojimo salę, kad galėtų pasiūlyti visas sunkią valandą reikalingas paslaugas, o po laidotuvių sutvarkyti ir kapą. Beje, neseniai Šarūnas pradėjo gaminti ir originalius nedidelius paminklus. Planuoja pirkti katafalką.
Vaikinas sako, jog stengiasi įvykdyti kiekvieną užgaidą. Kartais klientas atsineša nuotrauką ir paprašo kapą sutvarkyti taip, kaip nuotraukoje. Kai klientas lieka patenkintas, smagu ir jam, ir jo darbininkams.
Nori siekti mokslų
Kai jo verslas tvirtai atsistos ant kojų, Šarūnas norėtų studijuoti. Tik sako tai darytų ne dėl savęs, o dėl klientų. Kad daugiau žinodamas, galėtų pasiūlyti įvairesnių ir kokybiškesnių paslaugų.
„Niekada neišvažiuočiau iš Lietuvos. Yra ir čia ką veikti, — mano jaunas verslininkas. — Nepaliksiu čia savo širdies, kad rankos galėtų svetur užsidirbti duoną. Tiesiog sugalvoju ir iš karto darau. Nors nesitikiu šimtaprocentinės sėkmės.
Protingi, išsilavinę žmonės per daug mąsto, viską skrupulingai apskaičiuoja, pamato riziką ir nekuria verslo. Sugeba baigti aukštuosius mokslus ir parsiduoda vergais į užsienį. Aš kol kas nebaigiau mokslų, bet nenorėčiau būti tik juodnugariu.„
