Prieš penkerius metus radikaliai pakeitę „veidą“ ir pavertę „Jauna muziką“ elektroninės muzikos festivaliu „eMUZIKA“, šiemet jos organizatoriai pasiryžo dar vienam iššūkiui – operai. „Jaunos muzikos“ festivalio istorijoje šiemet pirmą kartą bus pristatyti net keli stambūs sceniniai veikalai.
Vienas jų – elektroakustinė mono-opera „Salt Itinerary“ (balandžio 22 d., Nacionalinis dramos teatras), kurios autorius portugalas Miguelis Azguime yra ir jos atlikėjas – aktorius, muzikantas ir skaitovas. Ši opera, labai sėkmingai keliaujanti per Europos festivalius, – tikras XXI a. kūrinys, kur veiksmą scenoje ir iš anksto paruoštą vaizdo medžiagą papildo gyvas video bei gyva elektronika. Čia žodis tampa daugiau nei prasme, o jo užrašymas – daugiau nei judesiu. Tai garsas ir skambesys, išgaunamas ne vien balsu ir perkusija, bet ir tokiais „instrumentais“, kaip stalas, rašiklis arba popieriaus lapas.
Antrąją operą pristatys olandų menininkas Arnoud Noordegraafas, žinomas ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip filmų kūrėjas. Galbūt todėl jo muzikiniai kūriniai stulbina visų pirma vizualumu, „tobulu ir poetišku erdvinio vaizdo ir garso balansu“ („De Subjectivisten“), o pats autorius vadinamas neabejotinu multimedijos talentu. Festivalyje skambėsianti A. Noordegraafo koliažinė kamerinė opera „Voyager“ (balandžio 18 d., Šiuolaikinio meno centras) pasakos apie vienišą moterį, prerijų namelyje laukiančią nežinia kur klajojančio vyro kaubojaus, tačiau vietoj jo sulaukiančią netikėtų prisiminimų lavinos. Ir ne tik savų. Tačiau kuo operos pavadinimas ir siužetas susijęs su kosminiais palydovais „Voyager“ – tebūnie intriga. Tuo tarpu kiti du tame pačiame koncerte skambėsiantys A. Noordegraafo kūriniai – filmo ir muzikos projektai „Pong“ (2003) bei „Tod & Wahnsinn“ (2005) – turėtų sudominti ir pastaruoju metu Lietuvoje itin išpopuliarėjusių trumpametražių filmų gerbėjus. Kino estetika muzikoje – dar viena pastebima šių metų „Jaunos muzikos“ naujovė.
Atidarymo koncertą skelbianti antraštė „Imaginary Music“ (Įsivaizduojamoji muzika) tinka ir visam festivaliui. Peno akims bus ne tik klausantis operų, stebint filmus ar elektronines kompozicijas papildančią video medžiagą, bet ir betarpiškai susipažįstant su įvairiausiomis muzikinės grafikos formomis. „Koncertas kaip paroda arba kaip muzikinės grafinės notacijos retrospektyva“ – tai žada unikalaus Lietuvoje kompiuterių kvarteto „20, 21“ nariai. Šiame koncerte (balandžio 22 d., ŠMC) skambės J. Tenney, K. Stockhauseno, C. Cardew, V. V. Jurgučio, T. Grunskio ir A. Bumšteino kompozicijos, kurių nemuzikinės kilmės grafinė medžiaga bus eksponuojama publikai, o tuo pat metu ir perskaitoma kaip savitas muzikinis raštas, čia pat tampantis garsu. Šiame koncerte skambėsiantis K. Stockhauseno „Studie II“ (1954) – pirmasis klasikinis elektroninės muzikos kūrinys, užfiksuotas grafine notacija popieriuje – pasaulyje jis laikomas enciklopediniu pavyzdžiu, minimu šiuolaikinės muzikos vadovėliuose, tačiau dėl komplikuotos atlikimo technologijos skambantis itin retai. „Jaunos muzikos“ festivalyje ambicingi laptopų kvarteto nariai pasiryžę bene pirmą kartą (bent jau Lietuvoje) atlikti šią K. Stockhauseno kompoziciją gyvai.
Greta pasaulinių elektroninės muzikos tendencijų „Jaunos muzikos“ festivalyje netrūks dėmesio ir naujausiai lietuvių elektroninei muzikai. Nors dalyvaujančių lietuvių kūrėjų ir jų kūrinių skaičius panašus kaip ir praėjusiuose festivaliuose, kokybinis skirtumas – akivaizdus. Pirmą kartą lietuvių menininkai pagrindinėje festivalio programoje pristatys ne pavienes trumpas kompozicijas, o stambius projektus. Jau paminėta Arturo Bumšteino vadovaujamo kompiuterių kvarteto „20, 21“ programa, o balandžio 19 dieną ŠMC įvyks dar dviejų originalių, specialiai festivaliui rengiamų projektų premjeros: Gintaro Sodeikos „Inductance“ ir Ramūno Motiekaičio „Jouissance“.
Ramūno Motiekaičio „Jouissance“ lydi hedonistinė žodinė deklaracija, kviečianti patirti malonumą, pasineriant į kuriamą garsų ir vaizdų erdvę (vaizdo autorius – P. Sluškonis). Visas kitas „Jouissance“ apipynusias aliuzijas ir iliuzijas autorius sąmoningai nutyli, palikdamas paslapties įminimo malonumą pirmiesiems (o gal ir vėlesniems) šios kompozicijos klausytojams-stebėtojams. Netikėtų sprendimų galima tikėtis ir iš Gintaro Sodeikos, neseniai pelniusio Auksinį scenos kryžių už muziką teatrui. Pasirašantis Gagarino pseudonimu (šįkart – tai Gagarin McLaren), „Inductance“ idėją ir vidinę sąrangą kompozitorius aiškina pagal matematinę, fizikinę ir ypač fiziologinę indukcijos termino reikšmes. Anot jo, nervinių centrų jaudinimo bei slopinimo sąveikoje ir gimsta muzika.
Visas kitas lietuvių kompozicijas atliks kviestiniai festivalio atlikėjai – vokalinio skambesio etalonu vadinamo Latvijos Radijo choro solistai, žymus belgų violončelininkas Arne Deforce bei Didžiosios Britanijos šiuolaikinės muzikos elitui priskiriamas „The Smith Quartet“. Šiuose koncertuose (balandžio 20 ir 21 d., ŠMC) greta K. Saariaho, J. Harvey’aus, S. Reicho, portugalų kompozitorių A. P. Vargas, E. Nunes ir J. P. Oliveiros opusų skambės ir keturios lietuvių kompozicijos. Tai bus Vytauto V. Jurgučio, vieno ryškiausių šių dienų lietuvių elektroninės muzikos atstovų 2004 m. kūrinys „Terra tecta“, išleistas net dviejose kompaktinėse plokštelėse; nuolatos ties neįmanomumo riba balansuojančios Ryčio Mažulio mikrotoninės manipuliacijos kompozicijoje „Forma yra tuštuma“ (2006 m.); taip pat nauja ir intriguojanti Žibuoklės Martinaitytės kompozicija „Laiko ir erdvės iliuzijos“ (2006 m.), kurios garsinės išraiškos pagrindu tapo vienos naujai atrastos spiralinės galaktikos modelis. Festivalio debiuto privilegija šiemet suteikta jaunai kompozitorei Egidijai Medekšaitei, kurios kūrinio „Pančami“ (2006 m.) inspiracijos šaltiniu tapo viena indų ragų dermių.
Verta atkreipti dėmesį į dar vieną „Jaunos muzikos“ programos akcentą – pažintis su portugalų muzika turbūt daugeliui europiečių, tarp jų ir lietuviams, simbolizuoja ne ką daugiau, nei terra incognita. Taigi ir Miguelio Azguime’o opera, ir „The Smith Quartet“ parengta naujosios elektroakustinės portugalų muzikos programa (1990–2002 m. kūriniai) leis bent iš dalies susipažinti su tolima ir kiek egzotiška muzikine kultūra, nors ir priklausančia tai pačiai Europai.
Nors elektroninė muzika vis dar siejama su įvairiais eksperimentais ir jaunatviškais ieškojimais, šiemet „Jaunos muzikos“ programa labiau orientuota į jau pasiteisinusius ir pripažintus atradimus – festivalis surimtėjo ir įgijo brandos.
