Tačiau užsienio politikos ekspertas Albinas Januška pastebi, kad už užsienio politiką kartu su Vyriausybe atsakingas prezidentas Gitanas Nausėda kartais negeba veikti kartu su sąjungininkais ir pasinaudoti palankiomis progomis. Kaip pavyzdį jis paminėjo du atvejus, kurie, jo požiūriu, iliustruoja užsienio politikos klaidas.
„Sakartvelo nepriklausomybės proga buvo pakviesti Lietuvos ir Lenkijos prezidentai į Tbilisį. Ten, kaip žinome, yra karšta atmosfera, šalis yra susiskaldžiusi, beprarandanti Europos Sąjungos orientacijos kelią ir, vietoje to, kad būtų išeita bendromis Lietuvos ir Lenkijos iniciatyvomis bei pastangomis padėti demokratijai, mūsų prezidentas nukelia vizitą į vėlesnį laiką. Nevažiuoja kartu su Lenkijos prezidentu“, – pasakoja A. Januška.
„Arba galiu paminėti ateities pavyzdį. Lenkija, kuri yra viena svarbiausių užsienio politikos bendražygių Rytų politikoje, kaip regioninė lyderė stumia Trijų jūrų iniciatyvą. Tai labai svarbi iniciatyva. Liepos pradžioje ta proga Bulgarijoje renkasi bent dešimties šalių prezidentai ir premjerai. Ir vienintelis prezidentas, kuris nevyksta, yra Lietuvos prezidentas. Jis kalbės online. Tai štai pavyzdys nekokios politikos, kai įsivaizduojama, kad pakalbėjimas online prilygsta vizitui į tą šalį ir bendravimui su šalių vadovais ir premjerais“, – pridūrė ekspertas.
Trijų jūrų iniciatyva – tai šalių vadovų lygmens politinė bendradarbiavimo platforma, kurioje dalyvauja 12 Europos Sąjungos šalių, išsidėsčiusių tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūrų.
A. Januška kalbėjo apie Europos Sąjungos Rytų partnerystės ateitį konservatyvios minties konferencijoje „Nauji vėjai“. Jis yra Nepriklausomybės Akto signataras, ėjo įvairias pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, dirbo prezidento Valdo Adamkaus patarėju nacionalinio saugumo klausimais pirmosios kadencijos metu.
Dvi valstybės, itin svarbios Kremliaus šovinizmui
Kalbėdamas apie Europos Sąjungos Rytų partnerystės ateitį A. Januška buvo labiau linkęs ją vadinti europine Rytų politika, nes Baltarusija neseniai pasitraukė iš Rytų partnerystės programos, bet nekalbėti apie šią šalį neįmanoma – ji pernelyg svarbi Lietuvai.
Rytų partnerystės programa buvo sukurta kaip bendradarbiavimo mechanizmas su Baltarusija, Ukraina, Moldova, Sakartvelu, Armėnija ir Azerbaidžanu. Šios programos tikslas – bendradarbiavimu skatinti demokratines reformas šiose valstybėse ir taip didinti saugumo erdvę Rytuose. Tačiau iš visų šalių toliausiai pasistūmėjo Ukraina, Sakartvelas ir Moldova, kurios yra pasirašiusios Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimus, kas iš esmės jas priartina prie narystės Europos Sąjungoje ateityje. O Baltarusija iš programos išvis pasitraukė.
Pasak A. Januškos, visoje Europos Sąjungoje nėra vieningo požiūrio į Rytų politiką – vieniems tai tiesiog išorinės teritorijos, kuriomis reikia šiek tiek pasirūpinti, kitiems – būsimos Europos Sąjungos narės. Kai nėra vieningo požiūrio, nėra ir vieningo veikimo.
Tačiau jis taip pat pripažįsta, kad bendradarbiavimas su Europos Sąjunga yra patrauklus daugumai rytinių kaimynių, todėl Europos Sąjunga turi labai geras galimybes padėti rytinėms kaimynėms transformuotis, artėti prie europinių standartų.
„Europos Sąjunga siekia stabilumo ir demokratijos šalia savo sienų. Jei valstybė yra demokratinė, tai taisyklė yra tokia, kad ji siekia tapti Europos Sąjungos nare“, – mano ekspertas.
Pasak A. Januškos, Europos Sąjunga investuoja daug lėšų į partnerystės šalių reformas, tačiau jeigu pažvelgtume į Armėniją, Moldovą arba net Ukrainą, sunku pasakyti, jog progresas būtų labai akivaizdus. Koją kiša ir Kremliaus veikimas, mat Rusija siekia užkirsti kelią posovietinių šalių suartėjimui su Europos Sąjunga.
„Tam yra sukurta netgi Eurazijos muitų sąjunga. Tie, kas tampa šios sąjungos nariais, negali integruotis su Europos Sąjunga. Kremlius į buvusios posovietinės erdvės bendradarbiavimą ir integracinius procesus su Europos Sąjunga žiūri iš SSRS suirimo blogumo scenarijaus pusės, viską verčia geopolitine konkurencija. Jų požiūriu, kas ne su mumis, tas prieš mus. Tam tikslui pasiekti naudojamos visos priemonės, tai yra ir karinė intervencija, ir konfliktų įšaldymas, ir kišimasis į demokratinius procesus“, - mano A. Januška
Tačiau Europos Sąjunga negali atsakyti Maskvai tais pačiais metodais, be to, negali apginti rytinių kaimynių nepriklausomybės ar teritorijos.
„Tačiau yra dvi valstybės – Ukraina ir Baltarusija – kurios Kremliaus šovinizmui ypač svarbios, kadangi, kaip jie sako, tai broliškos slavų tautos. Iš kitos pusės šios šalys yra išlikusios atskiros nuo Maskvos kaip LDK paveldo dalis ir iki šiol šimtmečius tęsiasi nesibaigiantis ir, tikėkimės, niekad neįvyksiantis tų šalių asimiliacijos procesas su didžiąja rusų tauta“, – mano A. Januška.
Užsienio politikos ekspertas europinę ir Kremliaus konkurenciją dėl rytinių kaimynių vadina civilizacine kova ar netgi karu, bet Europos Sąjungą arba tiksliau kai kurias jos nares kartas nuo karto ištinka dialogo su Rusija troškimo priepuoliai, kurie šią kovą kiek komplikuoja. Tokie priepuoliai dažniau nutinka, kai Rusijos paslaugų prireikia kur nors kitur – pavyzdžiui, Afganistane, veikiant prieš Iraną ar Kiniją.
Pasak A. Januškos, dažniausiai Europos Sąjungos dėmesio stoką ukrainiečiai ir baltarusiai pralaimi dėl mūsų negebėjimo efektyviai veikti. Jo manymu, pastaruoju metu Lietuvoje užsienio politika yra virtusi įvairių procesų komentavimu vidaus rinkai, o ne realiais veiksmais ar aiškaus rezultato siekimu. Simbolinę diplomatiją, dvišalius vizitus, įvairias gražias ceremonijas A. Januška vadino tuštybe ir šioje srityje pasigedo prezidento G. Nausėdos racionalaus veikimo. Kaip pavyzdį jis paminėjo prezidento apsisprendimą nevykti į Sakartvelą kartu su Lenkijos valstybės vadovu bei planus fiziškai nevykti į Bulgariją dėl Trijų jūsų iniciatyvos.
Paminėjo ir gerus pavyzdžius
Tačiau A. Januška teigia, kad esama ir gerų pavyzdžių, kai Lietuva veikė ne viena, o koalicijoje. Pavyzdžiui, neseniai Lietuvos prezidentas G. Nausėda kartu su Baltijos valstybėmis ir Lenkija sugebėjo blokuoti pernelyg ankstyvą ir neparuoštą dialogo su Rusija galimybę. Apie dialogą su Maskva prabilo Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
Kaip dar vieną gero veikimo pavyzdį A. Januška minėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio ir jo kolegų iš Austrijos bei Rumunijos vizitą Kaukazo regione, kur Europos Sąjungos vardu bandoma atkurti pusiausvyrą po Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto, kalbamasi su Sakartvelo pozicija ir opozicija, kad šalis neatsimestų nuo Asociacijos ir laisvos prekybos susitarimo.
„Man atrodo, kad tai naujas, tiksliau, atgimstantis dalykas, kuris buvo anksčiau“, – manė A. Januška.
Gerų vertinimų A. Januška nepagailėjo ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkui Žygimantui Pavilioniui, kuris po priverstinio į Vilnių skridusio civilinio orlaivio nutupdymo Minske subūrė Europos parlamentų Užsienio reikalų komitetų pirmininkus vieningai pozicijai reikalaujant sankcijų Baltarusijos režimui.
A. Januška laikosi pozicijos, kad vidutiniu laikotarpiu pagrindinis Lietuvos užsienio politikos tikslas turėtų būti Ukrainos narystė Europos Sąjungoje ir NATO, galbūt dar įtraukiant Sakartvelą, Moldovą ir nepriklausomą demokratinę Baltarusiją.
„Tačiau tas procesas Baltarusijoje nebus greitas ir šiandien atrodo, kad ten viskas vystosi ne pagal Ukrainos, o pagal Venesuelos scenarijų. Kaip žinome, net Venesueloje diktatorius išlieka, nors jis yra izoliuotas ir prieš jį stovi JAV bei Europos Sąjunga. O Baltarusijos demokratiškumas gali esmingai pakeisti Lietuvos geopolitiką ir dėl to verta pakovoti“, – mano ekspertas.
