Vienuoliktus metus Lietuvoje gyvenantis jamaikietis metodistų bažnyčios pastorius Kingsley Haldenas prieš porą metų išėjo į pensiją ir apsigyveno Butkiškių kaime Kelmės rajone. Čia jis įkūrė ekumeninius krikščionių bendrijos namus ir svajoja suvienyti visų konfesijų krikščionis. Gyvendamas lietuviškame kaime tarp ūkininkų, pastorius priverstas mokytis raktinius lietuviškus žodžius: kiaušiniai, pienas, grietinė. Kaimynai pastorių pakrikštijo paprastai — klebonu.
Krikščioniški namai Butkiškių kaime
Kelią į pastoriaus Kingsley namus Butkiškių kaimo gale parodo medinis kryžius. Pasitikęs pastorius kviečia į erdvius vėsokus namus, kuriuos kažkada pasistatė kolūkio statybininko šeima. Prieš porą metų išėjęs į pensiją pastorius ieškojęs namo kaime, kur nors netoli Palendrių vienuolyno, mat ten dalyvaujantis ekumeninėse rekolekcijose. Ir šiuos namus pastorius rengęs ne sau, o puoselėdamas svajonę, kad jo būstas taptų krikščioniškos bendrystės namais, į kuriuos žmonės nedidelėmis grupėmis galėtų atvykti, susikaupti tylai, atrasti ramybę ar pabendrauti su bendraminčiais.
Vienoje namo dalyje, suremontavęs apleistą patalpą, jis įrengė koplyčią, kurioje meldžiasi ir klausosi religinės ar klasikinės muzikos. Ji, mirkteli pastorius, juk pakylėja arčiau Dievo.
Pastorius sako jau turėjęs svečių, tačiau reklamuotis nelinkęs, jam geriausia reklama — kai apie šią vietą žmonės sužino iš lūpų į lūpas. „Mano svajonė — krikščionis matyti kartu, pasiekti, kad jie susitelktų geresniems santykiams, kad rūpintųsi ir džiaugtųsi vieni kitais“, — sako pastorius.
Jam rūpi ne tik religiniai dalykai. Tik atvykęs pastorius prisistatė kaimynystėje gyvenančiai mokyklos direktorei ir pasiteiravo, kuo galėtų būti naudingas bendruomenei. Sužinojęs, kad bendruomenės nėra, pradėjo, paties žodžiais, po truputį spausti: vis klausinėjo, kokie čia renginiai vyksta, kuo jis galėtų pasitarnauti?
Dabar Butkiškių bendruomenė jau yra parašiusi projektą ES paramai gauti ir planuoja pernai uždarytoje mokykloje steigti bendruomenės kultūros namus.
Kaimynai ir kalbos pamokos
Pastoriaus Kingsley kaimynai — daugiausiai ūkininkaujantys žemaičiai, su kuriais jis priverstas susišnekėti kol kas skurdžia, bet lietuvių kalba. Paklaustas, kodėl per vienuolika buvimo Lietuvoje metų taip ir neišmoko lietuviškai, pastorius purto galvą: „Todėl, kad aš jau senas, o lietuvių kalba labai labai sunki“.
Paprastus raktinius žodžius žino ir su kaimynais susikalba. Pavyzdžiui, toje pusėje, — rodo ponas Kingsley, — gyvena labai gera kaimynė, iš kurios imantis pieną. „Aš jai parašau žinutę telefonu: “2 litrai pienas. Rytoj“, — ir man atneša“, — juokiasi pastorius.
Kai išeiname į lauką padaryti pastoriaus nuotraukos kaimo gatvės fone, šis pamato labai gerus kaimynus priešais ir visi įeiname į kiemą.
Mus pasitikusi šeimininkė Emilija sako kaip tik skynusi obuolius.
Paklausta, kaip kaimas priėmė jamaikietiį, Emilija žemaitiškai atvirai paaiškina: „Geras žmogus, žmonės priėm, neignoruoj, bet ne tas tikėjims...“
Pastorių Kingsley kaimas vadina klebonu, nes dažnas neprisimena jo vardo.
Viskas būtų gerai, tęsia Emilija, tik bėda su kalba — nei pati Emilija, nei jos vyras Zigmas (kuris kiek pažiūrėjęs pro langą, prisijungia prie mūsų) angliškai nemokantys.
„Aš mat mokiausi prancūzų“, — sako Emilija.
„Aš — doič“, — įsiterpia pastorius, bet Emilijos kaip mat yra pertraukiamas: “Ir doič nelabai moki“.
„Ir iš viso, — papriekaištauja kaimynė — kai pažiūri, pas tave elektros nėr ir nėr, mažai tebūni“.
Zigmas, paklaustas, kaip susišneka su kaimynu, juokiasi: „Kaip žąsins su gaidžiu“. Ir rimtai paaiškina: “Matot, jau amžius, jau mums sunku kalbą išmokt“.
„Kiaušinių turi?“— tuo tarpu lėtai lietuviškai klausia pastorius Emilijos. “Turiu turiu...“, — sako ši.
„Grietinės“, — raktinius žodžius demonstruoja pastorius.
„Atnešiu atnešiu“, — sako Emilija.
„Pusę litro“, — lietuviškai tikslina pastorius.
Baiminamės, kad megztiniu vilkintis pastorius nesušaltų, bet Zigmas pertraukia: „Nor Lietuvoj gyvent, tegul pratinas prie lietuviška klimata“.
O išlydėdama iš kiemo Emilija papriekaištauja pastoriui: „Pasirodai, kaip jauns mėnulis, ir išnyksti“. Kai išverčiu pastoriui kaimynės žodžius, šis juokdamasis paaiškina: “Ji mane erzina“.
Pastorius neslepia, kad jam labai patinka žemaičiai, jie esą „turbūt geriausia provincija Lietuvoje“.
Misija — padėti žmonėms
Kitą kartą pastorių Kingsley aplankome Šiauliuose. Miesto centre įsikūrusioje nedidelėje parduotuvėje rūsyje — jo ir bendraminčių įkurta įmonė nuomoja patalpas, kuriose eksponuoja Lietuvos dailininkų paveikslus. Šiuos paveikslus, norėdamas paremti lietuvių menininkus, Kingsley parduoda užsieniečiams — dažniausiai iš Amerikos bažnyčių, kurių misija yra padėti žmonėms.
Netrukus jis atsistoja ir atneša maišelį — iš jo ištraukia medinius Lietuvos meistrų padirbintus kryželius. Užsieniečiai tokius perka.
„Mes nesame suinteresuoti dideliais pinigais, mes iš tiesų norime padėti žmonės: ar paprastiems, ar verslininkams“, — sako pastorius.
Prieš penketą metų, kai tik buvo įkurta įmonė, pastorius kviesdavosi lektorius iš Amerikos ir organizuodavo paskaitas šiauliečiams verslininkams.
Tačiau ponas Kingsley prisipažįsta, kad krizės metu ir mažos firmos turi problemų — nedaug žmonių beperka paveikslų.
Pastorius didžiuodamasis rodo naują lentyną smulkiems meno dirbiniams — jis labai džiaugtųsi, jei šiauliečiai čia atneštų labdarai mažus geros kokybės dirbinius: statulėles, veidrodėlius, kitokias smulkmenas — didžioji dalis pelno, juos pardavus, būtų skirta labdarai.
Lietuviškos savanorystės ypatumai
Pastorių Kingsley jaudina Lietuvos situacija, ypač kaimo žmonių gyvenimas. Norėdamas bent kiek jiems padėti, pastorius įkūrė paramos skurdžiai gyvenančioms šeimoms fondus „Šeimos viltis“ Šiauliuose ir “Pagalbos centras“ Biržuose. Fondai teikia paramą — ir labdara, ir vienišų senelių priežiūra namuose, kartą per savaitę sutvarkant namus.
Tam reikalui, sako pastorius, pasitelkiami savanoriai — tačiau tik garbingi, sąžiningi, patikrinti žmonės, turintys atsakomybės jausmą. „Mes turime būti įsitikinę, kad darome teisingus darbus su teisingais žmonėmis“, — aiškina pastorius.
Savanorystė, anot pono Kingsley, labai populiari Amerikoje, Europoje — tai garbingas užsiėmimas ir įvairiose gyvenimo srityse darbuojasi gausybė savanorių. Daugiausia tai dirbantys žmonės, kurie skiria laiką savanorystei, nes daugelyje tautų yra gajus visuomeninis judėjimas ir siekis padėti kitiems žmonėms, aukojant savo laiką.
Šalyse, kuriose didelis nedarbas, savanorių esą prisikviesti sunku. „Ir tai suprantama. Juk jei žmogus pats neturi darbo, sunku pas jį eiti ir prašyti, kad jis dirbtų savanoriu be atlyginimo“, — sako pastorius Kingsley.
Pensininko darbai
Jamaikietis Kingsley Holdenas prieš 11 metų atvyko į Lietuvą iš Anglijos, turėdamas ekumeninę misiją vienyti krikščionis ir padėti vietos žmonėms. Pirmiausiai atvyko į Kauną, po to į Šiaulius, iš čia kursavo tarp Biržų, kuriuose pavyko sujudinti ekumeninį judėjimą, ir Tauragės. Ilgą laiką dirbo pastoriumi Šiaulių jungtinėje metodistų bažnyčioje, įkūrė dvi paramos organizacijas, o išėjęs į pensiją — krikščioniškos bendrystės namus Butkiškių kaime.
Kol kas jis sako neplanuojantis grįžti į Angliją. Paklaustas, gal dar turi kokių planų Lietuvoje, pastorius Kingsley plačiai nusišypso: „Manau, kaip pensininkui, to pakanka?“.
Nijolė KOSKIENĖ
