Sunkiojo metalo stilistikos muziką klausantis (ir grojantis) artėjančios „Eurovizijos“ Lietuvos atstovas Jeronimas MILIUS pats nemėgsta „Eurovizijos“ projekto ir savo dalyvavimo jame nesureikšmina, tačiau laimėti nori, nes turi „blogiukiškų planų“.
Kadangi pats esu buvęs metalistas, nedvejodamas galiu tvirtinti, kad nesi aistringas „Eurovizijų“ žiūrovas. Klystu?
Ne. „Euroviziją“ esu žiūrėjęs tik du kartus - kažkada seniai, kai Aistė Smilgevičiūtė dainavo „Starzdą“, ir užpernai, nes sirgau už „Lordi“ - netgi balsavau už juos. Tikrai nesu „Eurovizijos“ gerbėjas, nes ten grojama muzika man negraži.
Tuomet kurių galų ten dalyvauji?
Kuo toliau, tuo dažniau pats sau užduodu šį klausimą... Matote, kitados grupės narys Vytautas manęs paklausė, ar dalyvaučiau „Eurovizijoje“, jeigu jis man parašytų dainą. Vildamasis, kad jis tik juokauja, sutikau. Po metų, kai jis man paskambino ir pasakė, kad tą dainą sukūrė, nebuvo kur trauktis - pažadas yra pažadas.
Tokio motyvo pakanka dalyvauti tarptautiniame projekte?
O kodėl gi ne? Esu iš tų žmonių, kurie į „Euroviziją“ žiūri sveikai. Tai reiškia, kad neteikiu jai per didelės svarbos. Lietuvoje tas požiūris gal ir nėra labai populiarus - čia kaži kodėl į „Euroviziją“ žvelgiama it į valstybinės svarbos reiškinį, tačiau tos pačios Europos muzikos pasaulis į „Euroviziją“ žvelgia su atlaidžia ir kiek ironiška šypsena. Tačiau ir lietuviai netruks pasveikti.
Mano širdis priklauso visiškai kitai scenai, tai nesvarstytina. Tačiau ir šios „eurovizinės“ dainos - ne gėda. Aš neišduodu savo stilistikos ir savo supratimo apie muziką, nors įtariu, kad daugelis Lietuvos metalistų dėl šio žingsnio manimi nusivils, sakys, kad „supopsėjau“. Tačiau, juk tai, ką dainuosiu, kuo tikriausia roko baladė.
Manau, kad taip ir reikia eiti į „Euroviziją“ - su ta muzika, kurią iš tiesų groji, su tuo stiliumi, kurį iš tiesų klausosi žmonės tavo šalyje. Kažkokio įsivaizduojamo „eurovizinio“ formato ir bandymų jam įtikti aš nesuprantu. Kam reikalinga dirbtinė stilistika, kuri už „Eurovizijos“ ribų neegzistuoja? Aš bent jau būsiu nuoširdus.
Tiesą sakant, ir pačių „Eurovizijos“ vertintojų santykis su „euroviziniu“ formatu sparčiai keičiasi. Kad visi pavargo nuo to „formato“, byloja ir tai, jog laimėjo „Lordi“ - žmonės sukruto už rimtesnę muziką.
O pats seniai domitės ta „rimtesne“ muzika?
Augau su bliuzu - būtent tokią muziką klausėsi mano tėtė. Paauglystėje ėmiau „sunkėti“ - tarp mano mėgstamiausių grupių ėmė figūruoti „Metallica“. Kažkada užsukau į draugų grupės repeticiją, kurios metu jie grojo „Metallica“ dainą ir manęs paprašė padainuoti: ne dėl to, kad įžvelgė manyje būsimą dainininką - tiesiog žinojo, kad atmintinai moku visą dainos tekstą. Taip ir prasidėjo... Balsą, ko gero, paveldėjau iš senelio - sako, jis gerai dainuodavo, nors pats jau nebeturėjau galimybės išgirsti jo dainuojančio.
Pats, atsimenu, jau vaikų darželyje turėjau dainuoti solo, kitų vaikų chorui pritariant, mokykloje mokiausi muzikos klasėje, tačiau negaliu pasakyti, kad labai stropiai mokiausi...
Nebijai, kad gali laimėti „Euroviziją“?
Nė truputėlio. Kodėl turėčiau?
Na, kad tapsi populiarus tarp tų žmonių, kuriems kategoriškai nenori patikti, užpuls prodiuserių pulkas, „išaiškins“, ką ir kaip turi dainuoti, kaip atrodyti, ką su žurnalistais kalbėti...
Niekas man nieko „neišaiškins“, o prodiuserių aš ant savo sprando nepasisodinsiu - niekada nedarysiu to, ko nenoriu daryti. Manote, kad dar neturėjau prodiuserių pasiūlymų? Dar ir kiek. Netgi su savo grupe išleisti albumą ir pasirašyti kontraktą dviem trims albumams į priekį. Tačiau visų pasiūlymų atsisakiau, nes supratau, kad jie norės mano muzikoje kažką švelninti, kažką saldinti, pataikauti publikai... Iš karto pasakau, kad prodiuseriai negaištų su manimi laiko - išliksiu tvirtas ir į jokius kompromisus su savo įsitikinimais nesileisiu. Muzika yra ne tik mano saviraiškos sritis - tai svarbiausias dalykas mano gyvenime, todėl čia niekam niekada nenuolaidžiausiu.
Jei išvardyčiau visas tas laidas, kuriose dalyvauti esu atsisakęs, ir visus projektus, kuriems buvau viliojamas, jau susidarytų gana solidus sąrašas. Man jau yra dvidešimt treji metai, tad kaži kokį stuburą jau turiu užsiauginęs, ir niekas manęs neįtikins, kad man reikia fotografuotis nuogam ar dalyvauti kvailame pokalbių šou. O lengvi pinigai manęs niekada neviliojo.
Ir populiarusis Deivis man yra sakęs, kad klausosi sunkiosios muzikos, bet dainuoja tai, kas paklausu. Be jums, kaip suprantu, pinigų gyvenime nereikia?
Deivis meluoja - netikiu, kad jis klausytųsi sunkiojo roko, o dainuotų tai... O dėl pinigų - jų dar ir kaip reikia, bet aš noriu gyventi iš savo muzikos, o ne iš prodiuserių suformuoto surogato. Tiesa, sunkusis rokas Lietuvoje kol kas rinkos neturi, bet tam man ir reikalinga „Eurovizija“ - jau esu paruošęs „blogiukišką planą“: negana to, kad kasdieną turiu galimybę mokytis dainavimo, o tai man labai svarbu, aš „Eurovizijos“ aplinkoje susipažinsiu (o jau ir susipažinau) su daugeliu žmonių, kuriančių sunkiąją rimtą muziką. Apsikeitėme kontaktais su keliomis grupėmis iš Latvijos, Suomijos - jau sutarėme dėl bendrų koncertų... Taigi vos išleisiu savo su grupe jau įrašytą albumą „Soul Styler“ (sutartį su leidėjais jau esame pasirašę), tuojau ir imsiuosi tarptautinės koncertinės veiklos.
Norint gyventi iš sunkiojo roko, ko gero, reikės emigruoti?
Galgi ne? Kasdien pastebiu vis daugiau plaukuotų jaunuolių, dėvinčių juodas odines striukes... O jei tektų dėl savo muzikos kurį laiką pagyventi kitur, kodėl gi ne? Suprantu ir pateisinu jaunuolius, išvažiuojančius užsidirbti į Airiją, tad kodėl gi „nepauždarbiavus“ užsienyje iš mielo širdžiai dalyko - muzikos. Visai malonu būtų pakeliauti.
Na, o kai atsiras šeima, ją irgi tampysitės po pasaulį, kaip „Brėmeno muzikantuose“?
Argi šeima gali atsirasti staiga ir netikėtai? Atsakomybės jausmą turiu, tad jeigu „prisidirbsiu“, tuomet nedvejodamas atsakysiu už pasekmes. Tačiau kol kas aš tą atsakomybės jausmą pajungęs tam, kad „neprisidirbčiau“. Pasakysiu jums paslaptį: šeimos neplanuoju kurti dar dešimtį metų - iki trisdešimt trejų, norėčiau išsiaiškinti, kas esu šiame pasaulyje, ir šį tą užgyventi. O tada jau šeima ir vaikai. Nesakau, kad tai bus neįdomu, bet su vienu žmogumi dar spėsiu prisibūti - manau, iki senatvės laiko užteks. O dabar, kaip ir kiekvienas muzikantas, svajoju apie gyvenimą ant ratų - gyvenimą gastrolėse, tarp savo klausytojų.
O jeigu scenoje tau nepavyktų, atsarginį variantą gyvenimui numatęs turi?
Šiaip ar taip, esu pabaigęs verslo vadybą - logistiką, todėl dirbčiau su transportu, su tarptautinių krovinių pervežimu. Tiesą sakant, tai labai įdomus darbas, jei nebūčiau „dūšios pardavęs“ muzikai, su malonumu jį dirbčiau. Visai būčiau nieko prieš duoną valgyti ne iš muzikos, bet dabar tiesiog niekam kitam neturiu laiko, nes kuriu, dainuoju, mokausi dainuoti, ir tai man svarbiausia.
Žinau daugelį būdų, kaip nueiti išmintu takeliu, tačiau man lemta brautis per brūzgynus.
Rimvydas Stankevičius
